Tėvo dienos proga

Iš knygos “Golgotos vynuogės“ (ateidamas kalbėk apie meilę, išeidamas kalbėk apie meilę, III sk.) “Alma littera“2001 .


Ar jums teko nubusti nuo mėnulio šviesos naktį taip netikėtai, tarsi pažadintų kažin kieno paliepimas ar įsakymas, ir žiūrėti plačiai atmerkus akis į tamsą nieko nematant, tik žvaigždėtą dangų, gyvai pulsuojantį pro lango rėmą, arba juodą perregimą nakties degutą, kuris smelkiasi per sienas, stogą, lipniais sluoksniais liejasi ant tavęs… Ir ne protu, o tik širdies nuojauta suvoki, kad viso pasaulio nuodėmės, ištirpusios ir tirpstančios tame degute, užlieja, skandina ir slegia prie žemės žmoniją, ir niekas, kvėpuojantis tais nuodingais garais, kuriuose randa sau pasitenkinimą visi tamsos gaivalai, negali likti nesuteptas. Tada tu skubiai užsimerki, trokšdamas pasislėpti nuo juodumos, ir tik užmerkęs akis kažkokiu stebuklingu būdu pamatai mažą, plonytį spindulį, besiskinantį kelią pas tave. Įsikimbi į jį ir pajunti, kad aplink jau ryškėja balta dėmė. Tada jau gali atverti akis iš naujo – aplinkui tave vyniosis kažkas šviesaus ir šilto, lipnus tamsos degutas liesis pro šalį, o kai tavo lūpos prasivers maldai, suglausi blakstienas vėl, galingas šilumos srautas persmelks nurimusį kūną – ir tu gyvensi jame nebenorėdama atsimerkti.

Diena žmogui duota darbams, o naktis – maldai. Ne, ne poilsiui, o maldai, nes vienas nakties maldos žodis atstoja dvylika dienos. Kai užmiega pasaulis, sujauktos žmonių galvos ir sielos nenurimsta, kaip kai kam atrodo. Sąmoningai ar nesąmoningai pasiųsti neapykantos, pykčio, keršto signalai puola ieškoti savo adresatų, kurie ginasi puldami, visas astralinis pasaulis juda ir pulsuoja, padidindamas žmogaus aistras iki begalybės ir draskydamas jį patį ir jo gyvenimą. Ir tik gili, sukaupta nakties malda išgelbės tave ir tuos, kuriuos joje prisimeni. Tik nakties malda kaip šviesi strėlė šauna į viršų, kur nebegali pasiekti piktųjų aistrų gaivalai, ir ten prisijungia prie amžino, neišsenkančio Šviesos šaltinio ir tavo minties valdoma žeria ir žeria savo auksą ant juodos gyvybės pilnų sūkurių. Taigi žinok – jeigu tau tenka pabusti naktį, liejantis mėnesienai kaip žėrinčiam gyvsidabriui, jeigu tave pakėlė beldimas į lovos galą, į langą arba kambaryje nesančio telefono skambutis, – kažkas žadina tave maldai. Tik priežasčių būna įvairių. Kartais tave puola piktosios dvasios ir tavo angelas žadina tave, kad būtum blaivus ir apsigintum, kartais kažkieno akla neapykanta veržiasi į tavo gyvenimą, ir tu malda turi jį apsaugoti, o neapykantos strėlę atgręžti atgal, – tegul skrenda atgal į savo pirminį šaltinį, arba išnyksta, atsitrenkusi į tavo nematomą apsaugą. O kartais tu pabundi jausdamas, kaip virpuliuoja iš tavęs tavo gyvybės ratilai, kaip jie nelyg vanduo ar kokios naujo pasaulio atrastos bangos sklinda iš tavo širdies per daiktus, per tavo būsto sienas bei langus ir eina mėnesėtais ar tamsiais laukais kažin kur… Kas gi semiasi šiąnakt iš tavęs gal gyvybės, gal sveikatos, kam esi galbūt vienintelis šiaudas, už kurio laikosi tylus keleivis, kopiantis į amžinybę, bet dar nesuvedęs savo žemiškųjų sąskaitų ir todėl negalintis išeiti? Tu gali užsidaryti, užsiverti tarsi dėžutė – ir nė viena bangelė neišsiris iš tavęs į tamsią pasaulio erdvę, tačiau tu nedarai šitaip – leidiesi paskui tuos raibulius, sklindančius tau iš širdies, nes nujauti, kur jie nuves… Taip, tavo tėvo angelas paprašė pagalbos, nes vienas jis jau bejėgis išlaikyti nenutrūkusį tėvo gyvybės siūlelį. Tu privalai padėti jo angelui, o kartu ir tėvui, per kurį atėjo į tave gyvybė taip, kaip dabar šis energijos srautas grįžta per tave atgal. Ir tu atveri savo širdį, padarai ją plačią ir laisvą, nukreipi sielos žvilgsnį į aukštybes, surandi ten Didžiąją Šviesą ir maldauji…

„Viešpatie, kursai sukūrei dangų ir žemę, vandenis ir gyvūnus, pasaulį ir mane, dėkoju tau už viską, ką man davei, – už džiaugsmą ir liūdesį, viltį ir praradimus, draugus ir priešus, tėvą ir motiną, už viską, ką leidai sužinoti ir patirti… Viešpatie, šią tamsos valandą šaukiuosi Tavęs, – būk gailestingas mano tėvui, gulinčiam ligos patale, priimk mano maldą, atsiųsk per mane jam savo malonės, sustiprink jo dvasią ir kūną, išvalyk juos nuo matomo ir nematomo blogio, nepaimk jo iš šio pasaulio, kol jis iki galo nesuprato savo klaidų, neatliko atgailos už savo klaidas ir nuodėmes, nes čia mes dar galime jam padėti, o ten – nebegalėsime. Viešpatie, būk jam maloningas, atverk jo širdį, kad galėtų Tave giliau pažinti ir pasitikėti Tavimi, apšviesk jo sąmonę, kad galėtų blaiviau save vertinti… O tu, mano tėve, imk iš manęs dalį savo sveikatos ir gyvybės, imk mano jėgą – man bus pridėta ir padauginta, nes ne sau prašau ir ne blogam atiduodu…“

Ir pajunti tada, kad tvyrai prie tėvo lovos tamsioje kamaraitėje kaip bekūnis šešėlis, už lango braižosi į stiklą vėjo judinamos drėgnos šakos, mėnesienoje suspindi vienas kitas lašas, o tu esi prie jo su atverta širdimi, per kurią iš begalinės pasaulio aukštybės ir iš begalinės meilės sklinda galingas srautas ir liejasi ant gulinčio bejėgio ligonio. Mėnulis atplaukia iki klevo viršūnės ir pro mažytį neužstotą lango lopelį jo šviesa krenta ant pamėlusio tėvo veido, ir tu regi kažką spindint jam ant blakstienų. Jis sunkiai pakelia ranką nubraukti to ištirpusio nakties deimanto – ir tu pamatai kažką juoduojant tarp sugrubusių, sunkiai besilankstančių pirštų. Rožančius… Tėvo lūpos vos judėjo. Ką jis jautė, ką galvojo, toks vienišas begalinėje naktyje, kad tau miegančiai atsivėrė širdis ir privalėjai pabusti?.. Tačiau jo kvėpavimas pasidarė lygesnis, akys atsimerkė ir jis įsmeigė apsiblaususį žvilgsnį į tave. Jis regėjo. Matė esančią šalia, bet jam atrodė, kad jis tik galvoja apie tave. Ir jūs stovėjote vienas priešais kitą nakties gelmėje apsupti tamsiųjų gaivalų, kurie mėgino įsiveržti į jūsų susijungusį lauką ir toliau siurbti tėvo gyvybę, bet kurie atšokdavo vos prisilietę prie jo, nes šviesa, einanti iš tavo širdies, jiems buvo per daug skaisti – meilės šviesa ir meilės energija.

Taip būdavo dažnai. Tėvas užmigdavo pajutęs, kad mirtis nuo jo mažumėlę atsitraukė. Jis kvėpuodavo sunkiai – jam atrodydavo, kad sapnuoja ilgą sapną, nepabaigiamai ilgą, pilną neišsipildžiusių vilčių, baimės, košmarų, netekties, nors suprato, kad šis sapnas vadinasi gyvenimu, ir laukė jo pabaigos.

 

Gyvenimas didelės vertės tėvui nebeturėjo. Nė vienas iš jo didžiųjų troškimų neišsipildė. Jo paveikslai nedžiugina nė vienos širdies – jie liko jame, visi iki vieno, ir niekas niekad jų daugiau nebenutapys. Neparašytos knygos glūdi jame – ir dar visai neseniai šnarėjo jų puslapiai tėvo krūtinėje su giliausios praeities vizijomis. Jis įtarė, jog tai visai ne vizijos, o tikrų tikriausias žinojimas: su vingriausiais genčių ir giminių santykiais, su laimingais ir nelaimingais likimais, kuriuos jis įžvelgė tarsi į savąjį, nors nebūtų galėjęs pasakyti, iš kur tai žino. Nebuvo kada ir dainų dainuoti, nors jis mokėjo jų begalę, o nuo giminės vyrų balsų užgesdavo troboj lempa ir jie eidavo į kiemą, kad sustoję ratu ir apsikabinę per pečius uždainuotų, šiurpui einant per kūnus gal nuo žvaigždėtos nakties gilybės, gal nuo žodžių, kuriuos tėvas manė esant pasiuntiniais iš tolimiausių amžių, iš gyvenimų anų žmonių, su kuriais visad jautė skausmingą ryšį. Liko nepastatyti namai, tik mokyklinis sąsiuvinis gal mėtosi kur ant aukšto, pribraižytas namo, kuriame turėjo gyventi jis, jo pati ir vaikai, atvaizdų. O, koks turėjo būti rūmas – su čerpių stogu, su keliais miegamaisiais, gėlynais ir tvenkiniais aplinkui. O ir meilė… nenori jis apie tai net galvoti. Jis nematė jokios savo gyvenimo vertės ir ruošėsi iškeliauti tikėdamas, kad ten esti Didžioji Teisybė, kuri ir yra Dievas, ir ten jis tikrai ras nusiraminimą. Šiame pasaulyje visi mato nuodėmę, bet niekas nemato nei kančios, nei atgailos, – ten regi ir teisingai pasveria viską…

Mirtis pas tėvą neskubėjo. Tikriau, ji mielai būtų prišuoliavusi ir pagriebusi jo gyvybę, tačiau kažkas vis atsirasdavo prie jo lemtingu momentu, ištiesdavo ranką ir truktelėdavo atgal. Anas pasaulis, nesulaukdamas tėvo, jau verždavosi į jį, jis jau matydavo ir girdėdavo jo pasiuntinius. Kartą dvi gražios damos didelėmis plačiabrylėmis juodomis skrybėlėmis įžengė ir atsisėdo ant jo lovos palatoje. Sėdėjo ir žiūrėjo. Jis taip pat žvelgė į jas suprasdamas, kad nesapnuoja, ir svarstė: tikriausiai kažkurios iš dukterų jaunystės draugės, tik kad nebeatsimenu vardų… Ir labai jau prakilniai apsitaisiusios.

Viena iš jų tarė: „Mes greit sugrįšim, dabar tegu duktė pasikalba“, – ir išėjo, o pro duris į palatą netrukus įžengė iš toli atvykusi duktė. Kitą kartą jis pasijuto esąs didžiuliame kambaryje, paruoštame puotai. Jis nesuprato, kada gi ir kur atidangino jį iš ligoninės. Tik žinojo, kad puotai sukviestieji svečiai jo giminės. Kokie garbingi žmonės, – stebėjosi jis, žiūrėdamas priešais save ligotomis akimis. Po menę vaikščiojo aukšti dvasininkai, kurių krūtines puošė didžiuliai auksiniai kryžiai ant storų auksinių grandinių… Gal vyskupai… Vienas jų, apsitaisęs raudonu rūbu, irgi su auksiniu kryžiumi, priėjo ir ištiesė taurę mišių vyno. Tėvas ilgai žiūrėjo į tą taurę ir mąstė, paskui, prisiminęs, kad yra ligonis, papurtė galvą:

– Aš negeriu, man negalima.

– Nebijok, nuo to vyno girtas nebūsi, – padrąsino nepažįstamasis su kryžiumi ant raudono ilgo rūbo.

– Nesiūlyk, jei pats nenori, – tarė priėjęs kitas ir jie nutolo.

Tie žmonės ilgai šmėsčiojo menėje, kuri kartais vėl virsdavo balta, naktį kažkas baisiai trankydavosi į sieną iš lauko pusės, ir tėvas iš kažkur žinojo, kad ligoninė pastatyta ant bažnyčios pamatų ir todėl naktį plėšikai griauna sienas, ieškodami užmūrytų brangenybių. Tai tęsėsi tol, kol duktė atėjo su besišypsančiu, gerumu ir meile spinduliuojančiu kunigu Jonu Kastyčiu. Jam atlikus paskutinį patarnavimą, tėvas atsimerkė, apžvelgė visus esančius aplinkui ir staiga pajuto, kad jame vėl plazda žodžiai, ir jis turi išleisti juos iš savęs, kad vėl susisuktų lizdus tarsi paukščiai artimųjų sielose. Ir jis prabilo. Kalbėjo apie ramybę ir laimę, netikėtai užplūdusią jo širdį, apie ilgas naktis ir plėšikus, besiveržiančius pro storas ligoninės sienas prie brangenybių, kurios reiškia ne ką kitą, kaip čia kenčiančių žmonių sielas, apie tai, kad reikia metų metais melstis ne už save, ne už gimines, o už tuos, kurių kaulai guli nuo Amžių amžinųjų Lietuvos žemėje, ir už tuos, kurių kaulų tai žemei niekada nebeatiduos amžinasis Sibiro pašalas… Tėvas kalbėjo griausmingu balsu, tarsi ką tik jį gavęs dovanų, o prie jo verkė visi, – ir staiga sugužėjusios dukterys, ir žentai, ir kunigas… Po to paprašė, kad jam duotų sąsiuvinio lapą, parkerį ir… veidrodį. Paėmęs ką tik iš sąsiuvinio išplėštą languotą lapą ir visa kita, kas jam buvo reikalinga, ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į save veidrodėlyje ir netikėtai paprastu parkeriu, pripildytu mėlyno rašalo, nupiešė čia pat, visų akivaizdoje, savo portretą. Tai buvo tikras portretas, pilnas panašumo ir minimalistinis. Keliolika štrichų ranka, kuri nebuvo pratusi piešti, sukūrė žvelgiantį, įdėmiai žvelgiantį tėvą, tarsi jis žiūrėtų prispaudęs veidą prie lango stiklo, norėdamas suvokti, – kas gi ten, anapus.

– Čia palieku jums šios dienos atminimui, nes šiandieną pirmą kartą per daugelį metų ramybė apėmė mane ir visiškas pasitikėjimas tuo, kas bus su manimi rytoj, – iškilmingai pasakė jis.

Tikras stebuklas – tėvas išvyko namo. Jis žinojo, kad Dievas jį stiprina, kol jame krebžda nors mažytis noras gyventi…

 

Bet dabar jis to troškimo nebejautė. Kodėl dar turėtų gyventi? Kam to bereikia? Ką jam davė gyvenimas? Nieko… Motina, sesuo ir brolis atsidūrė užjūriuose, tėvas ir jaunesnysis broliukas – Sibire. Užėję kolchozai atėmė iš jo viską – liko nepastatyti namai, nepasodinti gėlynai, atimti gyvuliai ir padargai, sukiršinti, įsibaiminę žmonės… Priespauda, prievarta ir begalinė gėda… Baisiausia gėda, kad jis turi taip gyventi, kaip kažkas primeta. Kad negali kalbėti, ką galvoja, dainuoti, ką nori, skaityti ir rašyti, ką trokšta. Ir dar didesnė gėda, kad baimė ir prievarta – visuotinės, kad tai jau jo būties ir šeimos dalis. Ir ne vien jo – visų, visos Lietuvos. Jam gyvenimo reikėjo… Jam gyvenimo reikėjo laisvo ir tobulo, bet tokio nebuvo. Ir štai, pagaliau, visiškai netikėtai, kaip negalėjai net įsivaizduoti, priespauda nuslinko šalin kaip juodo tiršto debesies apklotas. Ir kada bereikėjo tik susikaupti bendram darbui, džiaugsmui, sutelkti jėgas, kad pražydėtų, prasiskleistų nemirusios, pilnakraujės tėvynės gyvybinės ir kūrybinės galios, prasidėjo susipjudymas viduje, pačioje tautoje, tarp saviškių. Buvo plėšiama ir vagiama, ką tėvynė sukūrė priespaudos metais, nusikalstamos struktūros, kurių atsirado neįtikėtinai daug, susijungė neatmezgamais ryšiais su valdžios struktūromis, o buvę prispaudėjų trubadūrai staiga tapo didžiausiais krikščionimis, politiniais rezistentais, net nukentėjusiais nuo buvusios valdžios… Jis suprato, kad prie lovio atėjo apsukrieji žaidėjai, šachmatininkai, kurių šaltas protas atskirai nuo širdies. O jis žinojo, kad tėvynė – širdyje. Ir jei naujieji lietuviai neturi širdies, jie niekada nesugebės mylėti. O be meilės ir be Dievo jie elgiasi kaip okupantai. Jo neguodė, jo visiškai neguodė mintis, kad jis ne vienas toks, kad dešimtys, šimtai tūkstančių žmonių tėvynėje mirė ar miršta paženklinti nevilties ir neišsipildymo. Tik vieni pabaigoje, kai pasidaro baisiai gaila to, kas neišgyventa, neišdainuota, neišmylėta, apkabinę ar savo artimą, ar pirmą šalia atsiradusį žmogų, prapliumpa raudoti neišmatuojamu skausmu virpančia rauda, o kiti išeina iš šio pasaulio su nežmonišku sunkumu, niekam nepasiguodę ir nepasiskundę – ir visas savo ašaras nusineša į kapus.

Tad sakyk dabar, sau pačiam prisipažink, ar žinai savo tėvo neišverktų ašarų kainą? Sakyk, ar pažvelgei kada į jo širdį ir pro aklą protesto, nesusitaikymo šėlsmą ar įžiūrėjai tyrą kaip krištolas laimės troškimą, kurį ir jis pats jau seniai pamiršo? Jeigu taip, tai tu turėjai jausti artėjant valandą, kada tėvas iškvėps paskutinį atodūsį ir po to nebebus nei senas, nei ligotas, nei pavargęs, nei šio pasaulio nesuprastas ar atstumtas. Jis taps amžinai artima tau siela, gera ir išmintinga, nes daug kentėjusia, ir ryšiai tarp jūsų niekada nenutrūks. Tu turėjai pajusti artėjant tą lemtingą akimirką ir, net jei tavęs nebuvo šalia, prabilti žodžiais, kuriuos padiktuoja sielos, o ne proto patirtis:

„O Viešpatie, kuris sukūrei visą pasaulį, kuris pašaukei į jį mane ir mano tėvą, būk jam gailestingas šią akimirką. Apšviesk jį amžinosios Meilės šviesa, nes tu ir esi – Meilė. Te jis būna šios šviesos apsaugotas ir paguostas, te ji išveda jį iš gyvenimo tamsybių. Leisk jam išvysti spindintį Tavo veidą. Paguosk ir nuramink iškankintą jo sielą, padėk pamiršti nuoskaudas, suteik poilsį ir ramybę. Viešpaties angelai, sutverti globoti ir sergėti žmogų, kurie ir esate dangaus gyventojai, visi atmenami ir neatmenami protėviai, kurie esate šviesoje, ateikite pasitikti mano tėvo, padėkite jam neišsigąsti naujo būvio, apsaugokite jį nuo piktų dvasių ir demonų, kuriais virsta mūsų gyvenimo klaidos, palydėkite jį į Viešpaties skirtą prieglobstį ir melskite jo, kad priimtų jį, kaip tėvas priima savo pavargusį po ilgų klajonių grįžusį sūnų. Tebūnie jam tenai tėvynė ir namai, nes čia jis buvo kaip tremtinys tremtyje… Eik, eik, tėve… Eik, mano tėve, į šviesą, šaukis Aukščiausiojo meilės ir teisybės. Nebegailėk mūsų, nesirūpink tuo, ką palieki… Eik, mano tėve, į Šviesą ir būk joje palaimintas per amžius. Tavyje yra tos Šviesos dalis ir ji nuves tave į didžiąją Šviesą…“

Ir jeigu tu meldeisi tą valandą už savo tėvą, tu buvai išgirstas.

 

Taigi pabuskite naktį. Pabuskite perverti sidabrinio pareigos virbo ir galvokite apie savo tėvus – laimingus ir nelaimingus, tvirtus, valdančius pasaulį ir visai bejėgius, tėvus, kurie prilygsta šventiesiems vyrams, ir tuos, kurie yra aplipę nuodėmės purvu ir žeidžia pasaulio šventumą. Iš kiekvieno jų pasiimsite, jei sugebėsite, kažką, kas padės jums tapti geresniems. Iš vienų – meilės ir gailesčio, tai bus dovana net ir paskutinio elgetos, kuris, rodos, tikrai nebeturi ką duoti… Jis tavo tėvas? Šis vargeta, apleisto dvokiančio senamiesčio kiemo gilumoje, tarp suskeldėjusios, pirklių ir amatininkų gildijas tebesapnuojančios sienos ir paplavų duobės, padėjęs galvą ant gumbuotos seno klevo šaknies, nežinia kada skalbtais rūbais, dvokiantis ir nuskuręs, traiškanotomis akimis, mėnesienos šešėliuose atrodantis kaip koks senas išmestas čiužinys ar skudurų krūva. Pribėga benamis šuo, pajutęs iš jo kišenės sklindantį maisto kvapą. Tai kepeninė dešra, labiau skirta nekilmingiems šunėkams nei žmogui, – jos likučiai suvynioti į čia pat rastą nešvarų popierių – būsimi pusryčiai. Šuo uosto žmogystą, bet vargeta veja jį keiksmažodžiu ir rankos mostelėjimu, ir bailus padaras cyptelėjęs atšoksta atgal. Tai – tavo tėvas…

Mašinos žibintai skrodžia vingiuotą kaimo keliuką, sukantį į nedidelį mišką. Žibintai, aštrūs kaip dūriai, perveria alksnių ir karklų tankmę, išgąsdindami nakties paukštį ar besėlinantį medžioti gyvūną. Duobėtas miško kelias išveda šokinėjančią tamsoje blizgančiais šonais metalinę kerėplą į aikštelę, ir ji sustoja. Iššoka keliese. Stiprūs ir plėšrūs, jie ištempia, tiesiog vilkte išvelka dar vieną. Jį, sukruvintą ir leisgyvį, pastato prie medžio, prilaikydami, kad auka nesudribtų, pririša ir pradeda egzekuciją. Girdėti besidarbuojančių šniokštimas, smūgių garsai, aukos dejonės. Paskui sublizga metalas ir juodas kraujas pliūpteli aukai iš gerklės. Žudytojai grįžta prie mašinos, užsirūko, vienas iš jų ranka švelniai perbraukia per dailų, metalinį jos šoną…

 

Tai – tavo tėvas. Tavo tėvai… Ir auka, ir žudikai.

Melskis už juos visus ir visokius, neišsižadėk, kad ir kokie jie būtų. Neatiduok jų pražūčiai, nepalik vienų nelygioje kovoje su šio pasaulio kunigaikščiu, kuris per daug dažnai patiria pergalės triumfą – Tamsos kunigaikščiu. Ypač, jeigu jie – jau jo belaisviai. Vaduok juos, nes niekas to, be tavęs, nepadarys.

 

Tepažadina naktį tave tavo tėvo angelas – nesvarbu, jeigu tau atrodys, jog tai mėnulio šviesa… Pabusk nuo švelnaus jo prisilietimo prie tavo širdies, įsmeik akis į tamsą ir žinok: iš šios tamsumos nė vienas neiškops be tavo pagalbos. Atverk savo širdį, te iš jos išsvydęs skaidrus spindulys ieško savo namų – amžinojo Šviesos šaltinio. Suradęs susilieki su juo ir melskis. Sakyk:

„Neatiduodu tau, tamsa, savojo tėvo, kovoju, kiek vaikui duota jėgų kovoti už savo gimdytoją. Aš myliu savo tėvą ir neapkenčiu jo nuodėmės…“

Sakyk:

„Viešpatie, Šviesos, Išminties, Meilės, Gėrio, Grožio, Tiesos ir Vilties šaltini, – tikiu jog tavo galios ir šviesos užteks apšviesti mano tėvo sąmonei ir širdžiai. Sustabdyk jo nuodėmes, duok jam laiko joms išpirkti, padėk suprasti, kad tik atgaila ir meilės veiksmas gali sumažinti jo kaltę, atverk jo širdį savęs pažinimui, padėk jam išsivaduoti nuo visko, kas prailgina jo kelią į tave“.

Sakyk:

„Aš myliu savo tėvą, nes be jo nežinočiau, kaip melstis už nusikaltėlį ir gailėtis puolusio, nežinočiau, kas yra Garbė, Ištikimybė pareigai ir dorumas, – viršūnės, kurias mums nurodo mūsų tėvai. Gelbėk mano tėvą, Viešpatie. Gelbėk visų mūsų tėvus. Ir visus visų tėvus palaimink Tiesai, o visų tėvų sūnus – garbingai Tėvo paskirčiai…“

 

 

 

Kalbėk jiems apie motiną. Kalbėk.

Nes motina yra artimiausia žmogui. Nes kiekviename iš jūsų gyvena visos pasaulio motinos, nes visi esate iš jų medžiagos, kaip ąsočiai iš molio. Tačiau jos niekad nevaikšto vien žeme ir niekad iki galo nepasiduoda materijai. Net tada, kai tu esi tik užmegztas pumpuras, ji jau kyla į erdvę ir regi žydintį medį arba skrieja pirma laiko ir džiūgauja tavo žydėjimo aromatu. Net jeigu ji gyvena vien nepritekliuje, jeigu dirba sunkiausius ir juodžiausius darbus, tarsi būtų svetima pasauliui, vis tiek naktį jos širdis kalbasi su žvaigždėmis ir ji priima visų planetų įsakymus, kurie įsirašo joje kraujo raštu, kad tas, kuris turi ateiti į pasaulį, nuo pirmųjų akimirkų joje jau vyniotų ant savęs viso kosmoso rašmenimis nužymėtą likimą, ir jos valioje yra jį sušvelninti.

Ji yra visatos augalas, kuris visu savo įstabumu išsiskleidžia meilėje. Ji yra stebuklų instrumentas, kurį blogis labiausiai siekia pasisavinti, kad galėtų valdyti pasaulį. Blogiui tai pavyktų nesunkiai, tačiau joje gyvena meilės troškimas, meilės poreikis, meilės mokėjimas, meilės energija, visos priemonės tai meilei prišaukti, su ja susilieti, visi būdai meilės energija virsti ir visos sąlygos tai energijai pasireikšti, o meilė yra Dievas, kuris apsaugo mylinčią moterį nuo pražūties pavojų.

Ji yra Pasaulio Motinos – moteriškojo prado – atspindys, jaunesnioji Kristaus motinos sesuo, pasaulio darbininkė, globotoja ir rūpintoja. Ji eina iš paskos savo broliui–vyrui ir atsargiai patikrina viską, ką jis yra atradęs ir pažymėjęs atradėjo ženklu. Ji patikrina savo likimu, savo gyvenimu, savo atsakomybe už vaikus – už pasaulio ateitį, kai kuriuos vyro atradimus ji be gailesčio atmeta, nes tai kelia pavojų ateičiai. Kad paaiškėtų kai kurių proto atradimų pavojingumas pasauliui, kartais jai reikia paaukoti savo likimą, – kitaip pavojaus dažnai neįmanoma demaskuoti. Ji eina kaip pasaulio išminuotoja ir blogio minos dažnai sudrasko jos gyvenimo kūną. Tačiau taip ji įrodo, kad kiekvienas atradimas, kuris neapšviestas dvasios šviesos, žmonijai yra pavojingas. Ji prisiima panieką už tą savo didvyriškumą, nes materijos įkalintas pasaulio protas dažnai mato ir vertina ją pagal sudarkytą jos gyvenimo kūną, tačiau jam nebepakanka vidinės šviesos apšviesti tos katastrofos priežastims, o materijos užimtame prote išsisėjusi didybė neleidžia to įvardyti kaip karžygystės.

Nėra pasaulyje nė vieno žmogaus, kuris nebūtų praėjęs pro jos įsčių vartus ir kuris nebūtų jai skolingas, kad ji kūnu aprengė jo sielą ir kad nuo pirmos akimirkos joje leido sielai klausytis ne vien žemiškojo pasaulio garsyno, bet ir dangaus šviesulių išminties, į kuriuos pasaulyje tik vienintelė moteris reaguoja be jokio pasiruošimo, o jos broliui – vyrui, kad jis girdėtų kosmoso kalbą, reikia ilgai mokytis, ruošti ir valyti savo kūną, laikytis pasninko ar celibato. Moteris iš prigimties atvira žvaigždynų kalbai ir todėl jai pasaulis patikėjo naštą auginti ir auklėti vaikus, kad jie neužaugtų tik žiūrėdami į žemę ir nebūtų materijos apriboti, o pajustų savyje turintys dvasią, kuri kalbasi su begalybe.

Jos įsčios – stebuklingiausia laboratorija, kurioje vyksta amžinoji pasaulio kūrimo alchemija, ir jokie mėgintuvėliai niekuomet nepakeis motinos įsčių, kurios pirmiausia priima subrendusią sielą, o tik paskui užaugina kūną. Ir tai yra todėl, kad stebuklingo vyro ir moters susiliejimo metu visos planetos dalyvauja atsiųsdamos savo pasveikinimą būsimam žmogui, kuris persmelkia kiekvieną tėvo ir motinos pradėtą ląstelę, įamžindamos tą mirksnį nepakartojamu palaimos jausmu. Taip kosmosas įvertina šią neįkainojamą akimirką ir jo įvertinimas yra neužmirštamas.

Tačiau materijos, sąstingio apimtas protas moters įsčias dažnai suvokia tik kaip vietą, kurioje palankiausios sąlygos patirti orgazmą. Blogis, įsikūnijęs į žmogų, pirmiausia puola išniekinti moters įsčių. kadangi nesugeba įvertinti joms savo skolos. Materijos užvaldytas protas yra beširdis protas ir negali iki galo atsiverti meilei, o nerealizuota meilė virsta neapykanta ir prirakina žmogų prie instinktų pasaulio. Žmogus, kuris nesugeba gerbti gyvybės pradėjimo indo ir įvertinti savo skolos jam, dažnai puola moters įsčias niekinti ir naikinti. Neatiduota meilės skola veržiasi per netobulą sąmonę iškreiptomis formomis, dar labiau žalodama jį patį.

Jėga, kuri du žmones šaukia pradėti gyvybę, yra tai, kas gali būti vadinama Šventąja Dvasia, o tam skirtos žmogaus kūno dalys yra Šventosios Dvasios instrumentai, atliekantys gyvybės prišaukimo muziką, todėl neleistina, kad šie instrumentai grotų gaivalams. Be moters šie instrumentai neatlieka savo dieviškosios paskirties, o jų muzika žadina vien instinktų chimeras, kurios trokštų įsikūnyti dievišku žmogaus pavidalu, tačiau negali.

Žmoguje nieko nėra gėdingo ir negražaus, kai visas jis atlieka Kūrėjo jam suteiktą paskirtį, bet kai jis savo gyvenimo būdu ir sąmonės sąstingiu ima ginčytis su Kūrėju, tuo neišvengiamai pasinaudoja jo Ego, kuris tampa sparnuota pabaisa, nešiojančia žmogaus likimą materijos pamėgtais žemosios prigimties keliais.

Toks žmogus lieka nuskriaustas, nes meilę pažįsta tik fiziškai, ir amžinai lieka vienišas, nes instinktų brūzgynuose nebesugeba atrasti versmės jos trokštančiai sielai, kurios balso nesugeba atpažinti.

Tokie žmonės pasaulyje kuria sekso malonumų industriją, tačiau nieko nepadaro, kad atsirastų daugiau meilės. Jie siekia pavergti moters meilės galias, bet nesugeba jomis pasinaudoti, nes be dvasios jos nepasireiškia, o kad moteryje reikia ieškoti meilės dvasios, jie nežino.

Šventosios Dvasios galias jie siekia padaryti kūno, tai yra materijos tarnaitėmis. Tačiau kaip upė negali tekėti į kalną, taip dvasia negali tarnauti materijos įgeidžiams. Jei kalnas užstos kelią upei, ji aplenks jį arba paplaus, Taip suyra ir kūnai, kurie kuria ir daugina instinktus, bet neatsiveria meilei.

Vien moteris gali pasipriešinti šiam procesui ir ji priešinasi pamildama širdimi bet kokiomis sąlygomis, bet kokiomis aplinkybėmis, ir kol yra moterų, mylinčių dvasia, tol pasaulis evoliucionuoja.

Kol moteris kuria pasaulį, gimdydama žmogų ir jį paruošdama visuomenei, ji yra nesutepama, nes yra klusniausia Ievos – Didžiosios Viešpaties sukurtos moteriškosios Gamtos duktė.

Mergaitė, kuriai lemta kada nors tapti motina, yra švelniausias ir tyriausias Viešpaties valios įsikūnijimas, ir kėsinimasis į jos paskirtį, jos išniekinimas arba pažeminimas yra nusikaltimas, ir kiekvienas, kas tai daro, turi žinoti, kad neišvengiamai bus nubaustas. Nes kas paniekina mergaitę, tas paniekina joje gyvenančią motiną, o kartu paniekina vartus, per kuriuos atėjo į šį pasaulį.

Tik išsigimusi visuomenė toleruoja ekonominius svertus dvasios sferoje ir įstatymus, kurie įteisina pelną iš prekybos instinktais. Tik satanizuota sąmonė kuria įstatymus, kurie gyvybės pradėjimo indą siekia padaryti pinigų pritraukimo priemone patenkinant instinktus. Tik protas, kurio laukia prapultis ir kuris neša pražūtį kitiems, neištiesia pagalbos rankos moteriai, nebesuvokiančiai savo pašaukimo šventumo, o gramzdina ją gilyn, nors paskui ją nueis antroji žmonijos pusė.

Visi, kas yra gimę iš moters, o iš moters yra gimę visi, privalo saugoti moters tyrumą ir jos prigimties nepriklausomybę kaip ateities garantą, kaip apsaugą nuo išsigimimo, o atskirus moters nuopuolio atvejus laikyti individualiais sąmonės ieškojimais evoliucionuojant, už kuriuos atsakingas tik pats žmogus, ir niekas neturi teisės kištis, mėgindamas nuopuolį reglamentuoti kaip normą arba profesiją, nes bausmė už svetimos evoliucijos apsunkinimą yra nenusakoma ir ji atsiliepia kartų kartoms.

 

Tad kalbėk apie motinas, apie savo ir apie kitų. Apie motinas, kurios netapo motinomis, apie moteris, kurios yra motinos kiekvieną akimirką, nors atrodo, kad jų kasdienybė nuo motinystės neapsakomai toli. Kalbėk apie moteris, kurių niekas nemyli ir negerbia, tačiau naudojasi jomis kaip vandeniu savo purvui nuplauti, – jos yra kankinės ir nė vienam nevalia jų smerkti.

 

 

 

Nėra laimingų moterų. Yra tik miegančios ir sapnuojančios laimę. Yra niekada nepabundančių ir todėl niekada nesuvokiančių savo tikrosios paskirties ar pašaukimo. Tarp budinčiųjų laimingų nėra. Yra keliauninkės per Amžinybę, ir jos perskrodžia laimę arba nelaimę lyg paukščio šešėlis vandenį, nenugrimzdamos jame. Vienų žvilgsniai ištirpsta toli priekyje, būsimų aušrų migloje, o kitų – amžinai įbesti į žemę, kurion šiandien atsispiria kojos.

Pirmosios, nors ir patiria viską, kas žmogiška, lieka be didesnių randų sielose, – visa, ką patiria, jos priskiria savojo kelio būtinybei, dėsniui, šlifuojančiam moters sielą praradimais ir netektimis, kad kada nors, prie Viešpaties kojų sušvitusios brangakmeniais, jos galėtų pasiųsti tamsą skrodžiantį spindulį prarastiesiems ir netektiesiems, ir jie, laikydamiesi to šviesaus siūlo, vėl rastų kelią pirmyn. Jos žino, kad šio Dėsnio nepakeisi. Jos jaučia Amžinybės vėją, kuris ataušina skausmo karštį, jos yra Amžinybės tarnaitės, todėl niekas nežino, kokio gylio jų skausmas ir kokio aukščio jų laimė. Jos neprisiriša nei prie to, nei prie kito. Jos tarnauja nesiskųsdamos, kol vieną kartą suklups prieš Amžinybės Tėvą, kad ant jų nulenktų galvų iš Viešpaties rankų būtų uždėta lengva kaip rytmetys, skaisti kaip saulė karūna, nuausta iš gyvenimo jūros perlų spindesio, – tais perlais virto visos pasaulio kančios, atšokusios nuo jų pačių sukauptų ir Amžinybėn nukreiptų sielų.

Antrosios tampa šio pasaulio deivėmis raudotojomis. Jos išgyvena, išbando, iškenčia kiekvieną šio pasaulio pėdą. Jos gyvena gyvenimą taip, tarsi raudotų jį. Jos patiria būties medų ir būties nuodą – ir sprendžia, kas nepavojinga einantiems po jų. Jos aptvarsto kiekvieną mūsų žingsnį, nors jų pačių rankos nusėtos žaizdomis, o širdys pilnos randų. Jos aptvarsto savo užuojauta ir žmogaus, ir augalo žaizdą, savo kūnu jos dengia kiekvieną skriaudžiamąjį, o savo siela stengiasi užpildyti visą šio pasaulio erdvę, kad niekam daugiau neliktų vietos, tik jų globojamiesiems, nes jos niekam tos erdvės nepatiki. Jos sudaro didžiausią nepatogumą šio pasaulio valdovui, Tamsos kunigaikščiui, ir jis keršija joms kaip įmanydamas, kai negali pasiekti pirmųjų, – jas apsaugo žvilgsnis, nukreiptas Amžinybėn. Kartais deivės raudotojos pačios tampa panašios į nuodą, jos ima skleisti nemeilę, neapykantą… Visa tai dėl didžiulio rūpesčio pasauliu. Jos tą nuodą susirinko iš aplinkos ir vargs dabar, kol jį sunaikins. Bet pasaulis atleis joms, nes jos – piktžolių ravėtojos, o jei kuri nors pati tampa panaši į piktžolę, – vadinasi, ji tapo savo pašaukimo auka. Tačiau ją visad gali išgelbėti meilė, kuriai ji padarė tiek daug vietos ir tiek daug erdvės paskyrė aplinkui save.

Miegančios ir sapnuojančios laimę yra grožio karalienių konkursų dalyvės, manekenės, fotomodeliai ir visos kitos, kurios vadinasi žvaigždėmis. Miegančios ir sapnuojančios laimę yra bankininkės, pinigų skaičiuotojos ir daugintojos, neteisingos teisėjos ir materijos pasaulio advokatės. Virš jų užskleistų vokų leidžiasi viso pasaulio nuodėmės ir aistros ir stengiasi įvarvinti pro besišypsančias praviras lūpas nors lašelį savo nuodo, kurį sapnas joms paverčia nektaru. Sapnuose jos gražuolės, feministės, politikės, milijonierės, pasaulio bankų valdytojos ar prezidentės, bet jei kada nors pabus sukrėstos sapno vaizdinių, jeigu jas pažadins iš siaubo rėkianti siela, atpažinusi virš savęs palinkusias chimeras anksčiau nei mieganti sąmonė, – jos taps raudotojomis ir labiausiai kentės dėl pasaulio pražūties, ir jų gyvenimai bus tos pražūties ryškiausi ir nepaneigiami liudytojai, – tos pražūties priežastis nešios kaip visiems matomus antspaudus savyje, nes bus prie to prisidėjusios.

Tokios tatai moterys, kurios yra mūsų motinos…

Bet mūsų motinos nėra pašauktos į pasaulį tik pereiti jo arba susapnuoti. Jos nesibaigia šiame pasaulyje kartu su savo kelione. Jos visos – esame mes. Mūsų motinos – ir keliaujančios, ir raudančios, ir sapnuojančios – yra tarsi Viešpaties augalai, turintys sielą ir širdį ir leidžiantys atžalas – mus. Kad eitume, kentėtume arba sapnuotume… Žinoma, galime sakyti, kad jos – tai mūsų šaknys. Mes, atseit, sukrauname žiedus – savo kūdikius, ir esame veidu atsigręžę į Amžinybę. Netiesa. Jos yra pirma mūsų. Jų gimimas atveria gimties vartus mums, o jų mirtis atneša mūsų mirtį. Kai miršta tavo motina, žinok – dalis tavęs taip pat numirė. Ji išėjo, ji peržengė gyvybės ir mirties slenkstį – dabar jau tu žengi to slenksčio link. Mirus tavo motinai, prasidėjo tavo mirtis. Ak, negalvok, kad jos mažas būstelis išspręs tavo sūnaus ar dukters problemas, jiems atitekdamas. Negalvok, kad tau atsiras daugiau laiko anūkams, jeigu nebereiks ja rūpintis, – tai sapnas. Tu mažumėlę snustelėjai ir nebesusivoki realybėje. Jeigu mirė tavo motina, tau jau kur kas mažiau liko laiko ir jos būstelis neišgelbės tavo vaikų ir tau nepalengvės, nusimetus priežiūros ir slaugymo naštą. O ir ši našta esti visai ne tai, o švelni, pati švelniausioji skola, kurios motina niekad nepaprašys grąžinti, bet jos neišvengiamybę tu priėmei su pirmu motinos pieno gurkšniu. Atsiminkite, kas parašyta: „Jeigu norite turėti ilgą gyvenimą ir laimingą mirtį, gerbkite savo tėvą ir motiną…“ Be tos pareigos savo motinai pasijusite netekę savo vaikų meilės. O tai baisiau ir už visų baisiausią gyvenimą. Tad jeigu mirė tavo motina – mirtis priartėjo prie tavęs per vieną genties kartą…

Todėl saugok motiną, šildyk ją savo širdimi kaip įmanydamas – mirtis bijo širdies šilumos ir meilės šviesos.

 

 

 

Ar tau teko ginti nuo mirties savo motiną? Ar teko kada patirti tokią didelę meilę, kad nepabijotum atsistoti tarp visų pasaulio našlaičių ašarų kaltininkės ir savo motinos ir dengtum ją savimi, ir jaustum vis augančią dvasios jėgą, ir suvoktum, kad gali tai daryti? Ar aukojaisi kada už savo motiną? Jeigu taip, turėjai tada pajusti saldų aukos skonį, atimantį protą, bet suteikiantį antgamtiškų galių. Atmink, tavo motina žino šį skonį – ji visą gyvenimą buvo pasirengusi bet kurį akimirksnį pasinerti į jį ir išnešti tave iš pavojaus, nesvarbu, kokio amžiaus tu būtum ir kokio tas pavojus dydžio…

Ar tau, ar jums teko pabusti naktį nuo mėnulio šviesos, šaltos ir vienišos, plytinčios virš pasaulio ir draugaujančios tik su vaiduokliais, medžiojamais nakties dvasių, ir pajusti speigo dvelkimą, nuo kurio ima stingti ir susigniaužia į kumštį širdis – taip, kad kiekvienas jos tvinksnis jau yra toks sunkus, jog girdėti, kaip jis aižo nakties tylą, kaip sudarko, atsimušęs į lango stiklą, ledinį mėnesienos atspindį jame, kaip jis atima iš jūsų visą oro atsargą, esančią kambaryje? Ir jūs keliatės iš lovos su begaliniu neišvengiamybės jutimu, ir ieškote to jutimo priežasties, nes žinote, jog dėl to kalta ne mėnesiena… Motina. Kur jūsų motina?.. Jūs karštligiškai šokate prie jos kambario durų, atveriate jas ir sustingstate, mėgindami įsiklausyti į kvėpavimą. O jei jos nėra su jumis, jei atskirta nuo jūsų didelio atstumo, jūs pajuntate šio atstumo pavojų ir nepakeliamą kaltės jausmą, kodėl nenugalėjote jo vakar, užvakar, prieš metus… Ir įvyksta stebuklas. Jūs akimirksniu atsiduriate šalia jos, kad ir kur ji būtų, ir viskas pasitvirtina: jūs pajuntate galingą mirties šaltį, prieš kurį bejėgė jūsų motina…

Motina mano…

Tik dabar suvokiate, kad jos bejėgės rankos, gulinčios šalia kūno lyg du nusegti sparnai – tai jūsų rankos. Tos pačios, kuriomis apglėbiate savo mylimuosius, glamonėjate juos, liečiate, glostote – tai jūsų artimieji, kūdikiai… Tos, šalia motinos kūno jau bejėgės – jumyse dar gyvos, su visomis jutimų adatėlėmis pirštų galiukuose. O ta širdis… Kuri plaka silpnai, neritmingai – jumyse dar pilna gyvenimo, žmonių, įvykių ir jausmų – pilna pasaulio… Bet čia – jau nebe pasaulio… Tos akys, lūpos, buvusios daugiažodės…

Taip, tai jūsų akys blėsta, o lūpos stingsta ir žodžių atsarga išsibaigusi – liko tik atodūsis, atstojantis visus jums per gyvenimą sakytus žodžius.

„Motina mano, kuri pasėjai mane šiame pasaulyje, iš Viešpaties delno paėmusi auksinį mano sielos grūdą, neišeik dar… Sustok, mano motin, sustok ir pakelk akis. Aš, tavo išaugintas kūdikis, tavo, tik tavo žmogus, nūnai daug tvirtesnis už tave, esu šalia ir padėsiu tau. Bet aš nebesu tavo vaikas – esu tavo pagalbininkas ir palydovas, esu tavo žemiškas sargas. Nežiūrėk į mane, motin, pakelk akis nuo žemės, jei esi raudotoja ar kentėtoja, pabusk iš sapno, jei esi sapnuotoja, – aš, tavo kūdikis, atsiradau šalia ir budžiu. Aš esu tu. Aš neleidžiu tau išeiti taip paprastai, nes tai yra mūsų abiejų artėjimas į tą pačią paslaptį. Sustok savo kelionėje ir pakelk akis, bet ne į mane. Įsmeik žvilgsnį į tolimą pasaulio aušrą, – matai? – ta didinga aušros vilnis artėja į mus ir ji nuplaus kada nors visų tavo ašarų priežastis. Kada nors ji užlies šio pasaulio veidą, ir aš neleidžiu tau išeiti iš čia, jos neišvydus, nes tai yra ir mano ėjimas. Ten, toje šviesoje, bręsta ir naujos pasaulio dienos branduolys, suvystytas visų pasaulio motinų viltimis. Jo vidury kaip deimantai guli ir auga visų Šviesos idealų suma. Meilė, Tiesa, Išmintis, Gėris, Grožis, Viltis sudaro žmogiškojo gyvenimo laimę. Iš kur tu žinojai apie tas brangenybes, motin, jeigu jų buvo kupini visi tavo žodžiai?..

Mano motin, viso ko Kūrėjas tą šviesą siunčia pasauliui, taip pat ir tau, ir pirmiausia ją teišvysta motinų, taigi ir tavo akys. Pakelk akis į aušrą. Regi? Dabar kalbėk su manimi:“Tėve mūsų, kursai esi danguje, nebuvo mano gyvenime vargo, skurdo, kančios, nevilties, nebuvo sapnų su savo išnykstančiais pavidalais, nebuvo prisirišimo prie daiktų, netgi prie žmonių, nebuvo netekčių. Buvo tik ėjimas į Tavo šviesą, pripažįstu tai, o visa, ką patyriau, – tik gyvenimo žaizdras, kad būčiau švari ir verta susitikti su Tavo šviesa, kurią leidi išvysti dabar. Buvo tik širdies gludinimas pasaulio vilionių ašmenimis, kad, išvydus šią aušrą, nebeliktų jokių abejonių dėl pasirinkimo. Neatimk šios šviesos iš manęs. Atsiųsk vieną jos spindulį mano keliui apšviesti, kad eičiau įsitvėrus į jį, neliečiama tamsos gaivalų ir kada nors išvydusi tavo šviesų ir spindintį veidą žinočiau – kelionė pasibaigė“.

Motin, mano motin, nuo šios akimirkos tapki keliauninke. Nepaleisk šios Šviesos iš akių, nes tavo ėjimas yra ir mano ėjimas, tad ar gali mus, savo sukurtuosius, vesti kur nors kitur, nei į šviesą.

Ar teko jums paimti ant rankų savo motiną kaip kūdikį, pakelti ir parodyti aušrą? Ar teko jums tuo metu patirti, ką veikia mirtis?

Ji pasitraukė nuo jūsų motinos per gerą žingsnį ir užsidengė savo pilką veidą kažkuo nepermatomu, kad niekas nebeišvystų jos bruožų. Ji sustingo. Ji suprato, kad tavo motina atimta iš jos. Tavo motina niekada nebepatirs mirties, nes ji žengė į šviesą. Ji tapo Amžinybės tarnaitė, nešanti didžiausią paskirtį savo mažoje širdyje, – pažinusi šviesą, ji visus jus su jūsų vaikais, vaikaičiais ir proprovaikaičiais vesis tenai, kur nebegalioja jokie mirties įstatymai. Ji tapo nemirtinga.

Mirtis sustingo laukdama, – kai tu atsitrauksi nuo motinos, gal ji staiga pasijus vieniša ir bejėgė ir atsigręš atgal į savo gyvenimą ar į savo sapnų realybę… Ir galbūt jos silpstantis žvilgsnis nusprūs nuo tolumoje šviečiančio mažyčio šviesos taškelio.

Nepalik savo motinos. Visą meilę ir visą savo gerumą paklok jai po kojų – ir tau bus atlyginta iš Šviesos aruodų. Tu moki, tu gali tai padaryti. Tu šito išmokai iš jos.

Nekalbėkime apie laimingas moteris. Jų visai kita paskirtis, nei būti laimingomis. Ir mūsų – taip pat. Mes turime būti amžinieji keliauninkai į naują bręstančią pasaulio dieną, kuri atneš žemei Pasaulio Motinos moralę, o šitai niekada neįvyks be mūsų motinų.

Todėl šiandien, jei dar ne naktis, kada tu pabundi nuo šalto mirties dvelksmo, nuo mėnulio šviesos, besiskverbiančios pro langą į tavo vyzdžius per užvertus vokus, nuo tėkmės laiko, kurį sukrečiamai pajutai srūvant savo ląstelėmis, nervais, kaulų čiulpais, jeigu dar ne ta akimirka, kai motina žengia pro mirties vartus, skubėk pas ją nedelsdamas, kad mirties vartai taptų Amžinybės vartais…

Eik į saulės apšviestą kiemą, kur ji sėdi pavėsyje ant suoliuko senučių draugijoje, surask ją skverelyje, kur ji perdžiūvusiu nuo troškulio gomuriu linguoja vežimėlyje svetimą kūdikį, kad galėtų prisidurti prie pensijos, eik, ištrauk ją iš lindynės, jeigu jos gyvenime atsitiko tokia nelaimė, kur ji susivėlusi ir apsvaigusi kažkieno sumuštu veidu vapa tai, ką jai kužda košmariški gyvenimiško sapno gaivalai; net jei ji bažnyčioje skaito maldaknygę, o jos mintys skrieja nueitais gyvenimo takais, eik pas ją nedelsdamas. Net jei ji turi didingą kilmę įrodančius dokumentus ir tebesaugo giminės brangenybių dalį su herbais ir monogramomis, juo labiau – eik pas ją ir imk ją už rankos, kad ji pajustų pasididžiavimą ne savo giminės ištakomis, o savo motiniškąja paskirtimi. Niekada nepasmerk jos, nes jinai – tu. Žinok, kad dangus daug gailestingesnis už žmones ir Jo šviesa apšvies ją tiek, kiek ji suspės į ją atsigręžti. Žinok, kad Viešpats ją paženklino aukščiausios kilmės ženklu – Motinos ženklu. Neleisk jai pamiršti tos garbės. Ir svarbiausia – kurk gyvenimą, visomis išgalėmis kurk gyvenimą, kuriame Motinos vardas ir paveikslas visada užimtų garbingiausią vietą po Viešpaties.

 

 

 

Papasakok jiems apie moteris, nes visos jos yra motinos, o tu taip pat esi moteris, – tad kas už tave geriau žino, kas jos yra?

Žinoma, gali būti nepopuliari ir nemadinga, bet tau nevertėtų jaudintis dėl to. Vienadieniai dalykai turi savo gerbėjų. Tai laiko atneštos aplinkybės, kurios įtraukia žmogų į savo srautą ir jis tampa nesavarankiškas. Jis pasileidžia nuo amžinųjų dalykų ir sukasi kasdienybės verpetuose dažniausiai drauge su to laiko atliekomis. Jis nebesilaiko dangaus, jo sielos nebejaudina žvaigždės, jis nebepastebi metų laikų bėgsmo, jis nebemato pasaulio kaitos. Jį nusineš tas laikas, kuriam jis pasidavė. Jis galvoja, kad visur suspės, kad dar turi laiko, tačiau nežino, kad yra laikas, kurio neįmanoma kompensuoti. Tai yra tėvo laikas. Tai yra motinos laikas. Tai yra kūdikio laikas.

Pasakyk tėvams, – jeigu jie neatliks savo paskirties, kol vaikas auga, jie bus praradę tėvo laiką. Pasakyk jiems, – jeigu jie nemylės ir nesididžiuos savo vaiku, jis užaugs nepasitikintis savimi. Jeigu tėvas nekels savo vaiko ant rankų, jo akivaizdoje neapkabins motinos, – užaugęs vaikas nemokės atvirai reikšti meilės moteriai ir didžiuotis šeima.

Pasakyk motinoms, – jeigu jos nebus su savo vaikais, kol jie maži, praras savo motiniškąjį laiką. Pasakyk, kad jeigu jos neglaus, nemyluos, nebučiuos ir nesakys švelniausių žodžių savo vaikams, jie užaugs nemokėdami reikšti savo geriausių jausmų, o ir patys jausis niekam nereikalingi.

Pasakyk vaikams, – jeigu jie nemylės savo tėvo ir motinos, nesiglaus prie jų, nekalbės gražiausių žodžių savo tėvams, – bus praradę savo vaikystės laiką ir niekas niekas niekas niekada to laiko nepakartos, nesugrąžins ir neatlygins nė vienos valandos to prarasto brangaus laiko, ir nors jų gyvenimas susiklostytų sėkmingai, – jie visada jausis neatlikę kažko labai svarbaus, nes neišreikštas švelnumas jiems trukdys būti savimi.

 

 

 

Kiekviena valanda turi savo vertę. Prarasdami laiką, mes prarandame brangiausią turtą, nes prarandame meilę, širdies ryšius, pasaulio pažinimą. Skirdami visą savo laiką materijai, mes ne sukaupiame, o prarandame. Mes neįsigiliname į gyvenimo reiškinius, kurie verda aplink mus, ir tai yra ne vien gyvenimo reiškiniai, – tai yra ir amžinybės reiškiniai. Nepažindami pasaulio, kuris mus supa, paviršutiniškai prisilytėdami prie jo, imame jaustis nesaugiai. Mes pasikliaujame įstatymais, kurie yra keičiami per šimtmetį keletą kartų, tačiau nepasikliaujame įstatymais, kurie atlaikė tūkstantmečius ir kurie sukūrė visos žmonijos ar jos dalies moralę. Ir visų kraštų bei visų religijų moralės pagrindą sudaro žmogaus santykis su tuo, kas yra už regimo ir penkiomis žmogaus juslėmis pažįstamo pasaulio ribų, taip pat santykiai tarp tėvo, motinos ir vaiko.

Žmogaus atėjimas į pasaulį visad buvo ir tebelieka apgaubtas paslapties. Žmogus išnyra tiesiog iš nebūties, materializuojasi ir kartu yra kupinas neregimo turinio, kuris atsiskleidžia per charakterį, sugebėjimus, dvasingumą… Visais laikais visame pasaulyje kūdikio gimimas buvo laikomas ypatingu įvykiu šeimos gyvenime. Kas atsitiko, kad motina ir tėvas vis dažniau nebesuvokia to reiškinio išskirtinumo? Kas atsitiko, kodėl toks begalinis cinizmas užvaldė žmogaus protą, kad jis šitą nuostabų stebuklo vardo vertą reiškinį padarė priklausomą nuo visiškai primityvių, netgi buitiškų aplinkybių? Kas atsitiko, kad gimti kūdikiui ar negimti lemia tėvų gyvenimo sąlygos, gyvenamojo ploto dydis, pašalpa ar kainos maisto prekių parduotuvėje?..

Pati sueitis tarp vyro ir moters jau vyksta žemiausių instinktų lygmenyje, kur nė vienas nejaučia atsakomybės už dieviškųjų instrumentų panaudojimą. Kūdikis dažnai – visiškai nereikalingas trukdymas, siekiant ir toliau gyventi instinktų valioje. Žemoji prigimtis, gyvulinė žmogaus prigimtis jį laiko savo gniaužtuose ir žmogaus esmė lieka nuskriausta ir paniekinta, nes dvasia čia nebegali įsiterpti. Dievo sukurtas žmogus, sėkmingai išlaikęs daugybę evoliucijos egzaminų, savo noru, be jokio pasipriešinimo tampa gyvuliažmogiu, tokiu suvokia ir kūdikį, kol jis yra dar negimęs.

 

 

 

Kaip gaila, kad jūs nė vienas nebeatsimenate, kas jus pačius čia pašaukė, kaip gaila… Kol čia būsite, taip ir neatsiminsite, kada jumyse sukrebždėjo pareiga, neatlyginta skola, neatliktas žygdarbis, neišmokta tobulėjimo pamoka. Tikriausiai tai nebuvo ir sąmonės krebždesys, tai veikiau panašu į bangą, galingą poreikio bangą, kuri pažadino kažką panašaus į jūsų atmintį, ir iš tos būsenos, kuri buvo skirta jūsų poilsiui ir skyrė vieną sielos gyvenimo etapą nuo kito, jūs buvote išmestas. Būtent tai jus ir įsuko į gyvenimo gravitacijos lauką.

Bet čia ateinant atmintis beveik visuomet uždengiama, užmigdoma, nes kitaip ji sudarytų jums daug didesnių sunkumų, negu patiriate paprastai. Ji uždengiama pirmiausia dėl to, kad atlaikytumėte tą begalinį skausmą, kuris lydi jūsų patekimą į motinos įsčias, taip pat dėl to, kad ji netrukdytų jums pamilti buvusį priešą, su kuriuo gal teks gyventi ranka rankon ir atrasti daugybę bendrumo. Arba dėl to, kad nekliudytų atlikti kažko kitko, kam esate pasiryžę ir ką padaryti privalote visai nepriklausomai nuo atminties.

Jeigu jūs galėtumėte atsiminti, jums atsivertų neišsemiamas paslapčių šulinys, jūs taptumėte žmonių gyvenimo žinovais ir slaptybių aiškintojais ir iš tikrųjų galėtumėte mokyti vaikus, nes suprastumėte, kodėl jie taip skiriasi vienas nuo kito. Deja, jūs patys esate mokiniai ir dažnai daug sunkiau mokotės meilės mokslo už tą, kurį jums pavesta auklėti, mokyti ir išleisti į žmonių bendruomenę kaip subrendusį, harmoningą jos narį. Jūs nesuvokiate savo paskirties ir nesuvokiate to mažojo žmogaus sudėtingumo bei savarankiškumo. Jis nėra jūsų. Jis tik patikėtas jums turtas. Kas elgiasi taip nerūpestingai su svetimu turtu, kaip jūs elgiatės su jums patikėta įsikūnijusia dieviška siela? Jūs jį laužote, norite padaryti jį panašų į jus, jūs imate kovoti su juo, neapkęsti ir padarote jo gyvenimą nebeįmanomą. Jūs, suaugęs ir laisvas žmogus, turintis daugybę pasirinkimo galimybių, sukoncentruojate visą savo aktyvumą ir energiją į mažą vaiką ir kovojate su juo, nenorėdamas suprasti, kad jūs galite jį sulaužyti, bet negalite nugalėti. Jo prigimtis, atėjusi drauge su jo užduotimi, yra stipresnė už jus, ir jeigu jūs jį sulaužysite ir jis negalės tos užduoties atlikti, jūs būsite kaltas dėl to.

Bet jeigu jis žinotų, kaip paprasta yra nuo jūsų apsisaugoti…

Jis, išvydęs jūsų pykčio perkreiptą veidą, mintyse susikurtų virš savęs danguje saulę, atsivestų nuo jos iki savęs auksinį takelį, greitai susivyniotų į jį ir pajutęs, kaip jo šiltą apsaugos kamuolėlį drasko jūsų nesusivaldymo strėlės, mintyse kartotų:

„Netiesa, viskas netiesa, ką tu kalbi. Aš esu geras, aš esu stiprus, aš gyvenu šviesoje. Tavo žodžiai manęs neliečia, nes jie neteisingi. Aš regiu, štai, kaip jų srovelė nuteka žemėn ir drumzlinu upeliu bėga grindimis durų link. Ten, lauke, ji susigeria į žemę ir nebenuodija nei manęs, nei gėlių, nei vabalėlių. Aš atsiversiu tau, kai tu nustosi pykti. Nurimk. Aš esu geras ir myliu tave. Ne aš prišaukiau tavo pyktį – jis gimė tavyje, nes tu leidai jam gimti. Bet nurimk… Aš myliu tave…“

Ir jūs pajustumėte, kad netekote jėgų, nes jis užvėrė savo širdelę ir jūsų pyktis grįžęs į jus, naikina jus pačius, – vaikas nebeleidžia savo išgąsčiu maitinti jūsų pykčio. Tada būtumėte priversti nurimti. Nes pasakyta, kad žmogaus niekas negali sutepti, kas ateina į jį iš išorės, – jus sutepa ir naikina tik tai, kas gimsta jūsų viduje. O visos emocijos, – ir geros, ir blogos, – gimsta jumyse, ir jūsų reikalas, kaip reaguoti į tai, kas jums nepatinka, – su meile, su gailesčiu ar su neapykanta.

Labai gaila, kad nesuprantate, kaip smarkiai nusidedate, nemylėdami to, kuris jums patikėtas.

 

 

 

Kaip lengva baisėtis laikais ir pasauliu, kaip paprasta susiėmus už galvos aimanuoti:

„Kiek išgamų gyvena tarp mūsų, pasiruošusių pasitaikius progai vogti, galinčių nužudyti, niekinančių tai, ką daugelį amžių kūrė tauta, visuomenė, ką saugo tradicija…“

Bet jeigu jūsų atmintis nebūtų uždengta, jūs prisimintumėte, kaip nenusakomo skausmo persmelktas atsidūrėte motinos įsčiose, kurios turėjo jus nuraminti, apsaugoti, paruošti gyvenimui, suteikti kūną, supažindinti su pasauliu per jos pačios pojūčius, leisti patirti ir pripratinti jus prie pirmų ir pagrindinių žmogiškų jausmų per jos pačios jausmus.

Jūs atsidūrėte ten kaip jaučianti ir mąstanti substancija, jaučianti ir reaguojanti į aplinką per motiną, tik visiškai negalinti veikti tame pasaulyje, nes jis kol kas milijonus kartų grubesnis už jus. Taip vertė gyvenimo trauka – dėsnis, einantis iš viso pasaulio tvarkos, ir jūs nebegalėjote nieko pakeisti. Jūs dar buvote ne kūnas ir į pasaulį reagavote visai kitaip, negu dabar reaguojate, – motinos kūnas, kuris jus supo, jums nebuvo aklina užtvara tarp jūsų ir pasaulio, į kurį einate. Jūs viską jame jautėte ir žinojote, tarsi tarp pasaulio ir jūsų nebūtų buvę motinos kūno. Jūs ėjote savo keliu.

Bet staiga jūs pajutote, kad kažkas ne taip. Tas „ne taip“ buvo baisus, tai buvo katastrofa, panaši į pasaulio žlugimą, į visa ko pabaigą. Pajutote grėsmę, baimę, kuri persmelkė visa, kuo buvote jūs. Galas! Siaubas! Nors nežinojote žodžio „mirtis“, bet pajutote būtent tai. Smurtas! Visko pabaiga! Pajutote, kad jus ruošiasi nužudyti. Jūs atsidūrėte ten, iš kur nebegalėjote gimti. Kaip būtų gera, jeigu galėtumėte grįžti atgal, iš kur neseniai atėjote, bet kelio atgal nebežinojote. Kelio atgal nebebuvo. Ir kas yra tas „atgal“, neprisiminėte. Jūs jau buvote sutikęs įvykdyti pareigą, pasiaukoti, išmokti pamoką, kažką išgelbėti… Ir jūs buvote atiduotas gyvenimo traukai. Ir nieko negalėjote padaryti, tik siaubo apimtas laukti. Veltui jūsų siela šaukėsi savo kalba, kad ją išgirstų. Motinos sąmonė, išvarginta ir apkurtinta pasaulio problemų bei paveikta materijos dėsnių, pati blaškėsi tarp prigimtinės priedermės gimdyti žmogų ir tarp loginio proto pateiktų šaltų išskaičiavimų, jog reikia susikurti geresnes sąlygas kūdikiui augti. Motinos sąmonė blaškėsi ir neleido sielai išgirsti jūsų. Jūsų sargas ir palydovas stengėsi iš visų jėgų, jis sukurdavo ir išimdavo iš ateities jūsų paveikslą ir parodydavo motinai sapne baltaplaukį vaikelį, besišypsantį ir spinduliuojantį meilę, bet motinos sąmonė tuoj pat nugrimzdavo į astralinį aistryną ir ji pabudusi nieko neatsimindavo. Aplink jus jau vyniojosi kūnas, neregėtais greičiais dauginosi ląstelės, plėtėsi ir vis labiau kaustė, bet jūsų siela nereagavo į jūsų kūną, ji laukė apmirusi, – kas bus? Gal todėl šiandien jūsų siela ir kūnas neturi bendros vienovės… Ji laukė apimta siaubo, susigūžusi ir visai netroško pažinti pasaulio, esančio už motinos ribų. Ji to pasaulio bijojo, nes suvokė, kad jis pavojingas. Žinoma, tėvas galėjo tą jūsų siaubą užbaigti. Nuo jo elgesio ar žodžio dabar priklausė daug kas, – jūs iš karto būtumėte pajutęs, kad ten, už motinos ribų, yra kažkas galingas ir stiprus, yra jūsų draugas ir gynėjas. Tačiau tėvas nesikišo, palikęs jūsų gimimą aplinkybių valiai. Tik jūsų angelas sargas budėjo. Jis nuolat sumegzdavo nutrūkusį siūlą tarp jūsų motinos širdies ir amžinybės – ir jūsų motina nebenuėjo į kūdikių žudymo įstaigą. Jei būtų nuėjusi, jūs būtumėte patyręs dar vieną nežmonišką skausmą – ir būtumėte atsidūręs pasaulyje, kur yra vien garsai, bet nėra formų, kur milijonai tokių kaip jūs, ištremtų iš gyvenimo, bet nepašalintų iš jo traukos lauko, su siaubu ir visai nekūdikiška neviltim laukia grįžti arba įsikūnyti, siekia įgyti formą ir turėti kalbos bei regėjimo dovaną, ir sielos kalba tebesišaukia pagalbos. O kai to šauksmo prisikaupia itin daug, kai jis tampa galingesnis už motinos sąmonę, kuri trokšta išvengti prisiminimo apie įvykdytą žmogžudystę, jis per jos pasąmonę ima veikti kaip galingas radijo siųstuvas. Tada motinos sąmonė nebeišlaiko pasąmonės signalų ir yra priversta išsiversti jūsų šauksmą į sau suprantamą kalbą. Ir tada motina susapnuoja vaikelį, kuris tiesia rankas į ją pro daugiaaukščio namo langą, bet staiga kažkas atsitinka ir visas namas subyra, palaidodamas po griuvėsiais drauge ir jos kūdikį. Arba nei iš šio, nei iš to staiga išgirsta tuščiame kambary vaikiško balso šnabždesį: „Mama, man šalta…“

Tėvo sąmonę tai turėtų veikti panašiai, bet atrodo, kad tėvas jaučia daug mažesnę atsakomybę, ir jūsų būties katastrofa, dėl kurios jis kaltas ne mažiau nei motina, gyvenimiškų pasekmių jam neturi. Tačiau taip tik atrodo…

 

Bet prisilietusiam kūno, tačiau neišreiškusio savęs jame, kelias atgal užvertas. O kelio į priekį nebus tol, kol atgailos jėga ir meilė, beribė visuotinė meilė neįsiverš į negimusiųjų pasaulį ir nepakels jų aukštyn. Tik tada nutrauktas kūdikio kelias prišliaužtų prie iškankintos ar atgailaujančios sielos durų ir sušnabždėtų: „Eime…“

 

Tačiau motina nenuėjo. Jūs laukėte išsivadavimo iš jos, jau žinodamas, kad pasaulis, į kurį patekote, yra labai blogas. Kad jis jums pavojingas…

Štai taip gimę kūdikiai, susiklosčius aplinkybėms, ima veikti prieš pasaulį, prieš žmones, o kartu ir prieš žmoniją, naikindami ją ir jos sukurtą tvarką ypač aistringai. Jeigu jų sielos iš karto nėra gydomos meile, ramybe, harmonija, jeigu juos apsupa įprastiniai, agresyvūs ir nenuoširdumo pilni santykiai, atsineštoji savigyna tampa puolimu.

Pagalvokime, kad dauguma mūsų kūdikių jau motinos įsčiose patiria šį balansavimo tarp gyvenimo ir mirties siaubą. Tenai kūdikis pamilsta pasaulį ir sustiprina savo atsiradimo jame įžadą arba tampa jam priešiškas. Tenai kūdikis gauna viso gyvenimo etikos programą arba būna paaukotas blogio dvasiai, kuri šiandien valdo daugybę rafinuotų formų ir prieš kurią jam dažnai visą gyvenimą tenka grumtis vienam ir suklupti nugalėtam. Bet jo kaltė niekada nebus vien jo kaltė. Tai yra ir visų mūsų, kurie nudėvimas, suvalgomas ir prageriamas vertybes sulyginame su amžinosiomis ir atiduodame pirmenybę anoms, kaltė. Visų mūsų kaltė, visų mūsų kaltė, visų mūsų didžiausia kaltė, kad niekiname seserį moterį, kuri taps motina, ir paniekintas gimsta jos kūdikis, kuris yra ne vien jos, bet ir Viešpaties. Nes ir dėl mūsų kaltės jos įsčios dažnai jau vaikystėje suteptos, jos kūnas neapsaugotas ir jos siela žalojama. Jos įsčios, kuriose galėtų persimainyti net tas, juodojo pasaulio sėklą nešantysis, yra paniekintos, nes visas žemasis pasaulis kėsinasi į jas. Nes taip mažai kas supranta tikrąją jų paskirtį. Pasaulio Kūrėjas taip sutvarkė, kad motinos įsčių laikas nepriklausytų šio pasaulio – Tamsos – kunigaikščiui. Motina, kuri visada bent šiek tiek yra Pasaulio Motinos atspindys, gali tuo metu apglėbti kūdikio sielą ir neatiduoti jos niekam, išskyrus dieviškąją jos paskirtį.

 

 

 

Ar teko tau kada, motin, gelbėti savo kūdikį nuo pikto, kurio dar niekas nemato? Ar žinai, kaip tai daryti? Atsiverk visa širdimi Aukštybių šviesai, atsistok prieš visa ko Kūrėją nuolanki kaip indas, priėmęs saugoti šventą aliejų, kelk sielos žvilgsnį aukštyn ir sakyk: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, Gyvybės, Sveikatos, Meilės, Gėrio, Grožio, Tiesos, Išminties ir Vilties šaltini… Išgirsk ir išvysk mane, saugančią tavo siųstą kūdikį. Persmelk savo meilės šviesa mane ir tą sielą, kurią siuntei man, kad suteikčiau jai kūną. Pripildyk mus savimi, išvaduok nuo matomo ir nematomo blogio, apsaugok nuo regimo ir neregimo priešo, klastingo žmogaus, nuo tolimo ir artimo ginklo, nuo pykčio, melo, keršto, neapykantos, didybės, pavydo, klastos, tinginystės, godumo ir nuo visko, kas ne iš Tavęs. Atleisk man, jo motinai, ir žemiškajam jo tėvui, taip pat mūsų abiejų protėviams visus nusikaltimus prieš tavo valią ir klaidas, kad už jas nereiktų atsiteisti mūsų vaikeliui. Apšviesk mane ir kūdikį savo meilės šviesa, kad visad atpažintų Tave visais Gėrio, Meilės, Išminties, Grožio ir Tiesos pavidalais, o atpažinęs pildytų visa, kas iš Tavęs, savimi ir stiprintų Tavo tvarką pasaulyje. Kad ateitų į šį pasaulį Tavo meilei ir mūsų džiaugsmui. Prašau Tavęs, mūsų Tėve, Tavo vienintelio Sūnaus Meilės ir Aukos galybe ir tebūnie taip, kaip jis troško, amen…“

Kartok tai nuolatos mintyse, o jeigu pajusi, kad jos pinasi, kad kiti žodžiai užima šių šventų žodžių vietą, žinoki – didysis maištininkas prieš Dievo valią trukdo, nes nori, kad tavo kūdikis neturėtų dangiškosios apsaugos. Tada kalbėk balsu. Tark tuos žodžius garsiai, ir jis pasitrauks, nes jis neturi balso šiame pasaulyje. Žinok, kad žodis – stipriausias įrankis ir malda balsu stipresnė už tylią maldą. Blogį kuriančios jėgos yra stiprios, bet tu būk su stipriausia pasaulio jėga – Viešpaties, ir tavo kūdikis nebus nugalėtas. Ir suvok, kokią vertę pasauliui turi tavo kūdikio siela, jei dėl jos kova prasideda jam dar negimus.

Taip pat melskis, jei tavo kūdikis serga. Sakyk:

„Dievo Sūnaus kūno ir kraujo aukos galybe įsakau: pasitrauk, liga, nuo mano vaiko, išnyk ligos priežastie, prapulkit ligos šaknys ir visa, kas ją sukėlė, išeik ligos dvasia iš mano kūdikio ir iš jo namų ir eik ten, kur būsi niekam nepavojinga. Man Viešpats pavedė šį kūdikį auginti ir auklėti, ir aš turiu viršenybę prieš tave. Išnyk, piktoji, išnyk, geliančioji, išnyk, deginančioji, išnyk, naikinanti ir kenkianti. Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo aukos galybe, aš, motina, neatiduodu tau savo kūdikio ir neatiduosiu tol, kol tokia nebus Viešpaties valia, ir Jis tegul parodo tau tavo vietą. Auk sveikas, mano vaikeli, Dievo meilei ir žmonių džiaugsmui, o aš, jo motina, visa savo esybe saugau tave nuo pavojų, ir nėra jėgos, kuri pažeistų Dievą pažįstančios motinos širdies saugomą kūdikį. Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Amen…“

Melskitės taip ir nebijokite pašaipos. Tie, kurie šiandien pašiepia, nelaimei atsitikus patys taip melsis, ir ta malda padės.

 

O jei kūdikis atėjo į pasaulį tada, kol jūs dar nemokėjote jo apsaugoti, ir dabar aiškiai matote blogio virusą, keičiantį jo veiksmus, minteles, gyvenimą, – kalbėkite:

„Neatiduodu tau, blogoji jėga, šio vaiko. Jis skirtas man ir aš jį vedu šiuo keliu, kurį jam nurodė Amžinybės Viešpats. Aš turiu viršenybę prieš tave, nes visa ko Tėvas man jį patikėjo“.

Ir kartokite vėl tuos galingus žodžius, kuriuos sužinojote anksčiau. Atsisėskite prie miegančio kūdikio lovelės ir kartokite:

„Tu ne vien mano vaikas – tu ir Viešpaties vaikas. Tu esi geras, ramus, tyras, tu augi kupinas išminties, kupinas meilės, tiesos, gėrio ir grožio. Aš myliu tave ir visi tave myli. Ir meilės šviesa bus nušviestas tavo gyvenimas, ir tu reikalingas šiam pasauliui kaip šviesos nešėjas“.

Kartokite savo vaikui daugybę kartų per dieną: „Aš myliu tave“. Pasaulis pilnas ir tamsos, ir šviesos. Gal jo siela jau išgąsdinta dėl jūsų nežinojimo… Greičiau taisykite savo klaidą, neleiskite jo sieloje įsitvirtinti nepasitikėjimui žmonija.

 

 

 

Jeigu jūs esate mokytojas, kasdien matote dešimtis vaikų ir kai kurie jums nepatinka, žinokite – jie nekalti.

Gelbėkite juos nuo pikto – tai yra jūsų pareiga ir pašaukimas. Niekada nedarykite to atvirai ir primygtinai. Jūsų auklėjimo įrankis – jūsų mintys. Kiekvieną sykį eidamas pas juos trumpam prisėskite, užsimerkite, išvyskite mintimis saulę, nutieskite nuo jos iki savęs šviesų takelį ir pats tapkite panašus į saulę. Tada atsistokite su savo mintimis prieš mokinius, atverkite širdį ir siųskite iš saulės ateinančios šviesos pluoštus per save į savo mokinius. Tegul visa klasė prisipildo šviesos. Ir sakykite jiems mintimis: „Aš myliu jus, vaikai, aš myliu jus, vaikai, aš myliu jus, vaikai. Jūs ne vien mano mokiniai – tegul jus moko ir ateities Kūrėjas, nes jūs ir Jo mokiniai. Tegul Jis padeda man jus mokyti. Tai Jis siunčia man šią šviesą ir aš dalinuosi ja su jumis. Jūs esate ramūs, geri, kupini išminties ir meilės, kupini gėrio, grožio ir šviesos. Tepasiekia jus visa, kas iš gėrio, ir tegu nepasiekia jūsų niekas, kas nėra iš gėrio. Tai sakau jums, mano mokiniai, nukryžiuoto Meilės mokytojo galybe. Te Jis padeda man mylėti jus, o jums – mane…“

Ir taip darykite kiekvieną kartą prieš susitikdami su savo mokiniais. Tada jūs būsite tikrieji mokytojai. Jūsų siela prisipildys meilės, o jūsų mokiniai tai pajus. Jūs neprarasite kantrybės, jūs mažiau pavargsite, o svarbiausia, atsiras teigiamas ryšys tarp jūsų ir jūsų mokinių. Sieloms nereikia žodžių. Jūs atversite jų sielas išminčiai. Niekada nepailskite tai daryti. Tai jūsų pašaukimas ir jeigu jį atliksite blogai, turėsite atsakyti už pasekmes.

Nuolatos kartokite vaikams: „Aš myliu jus“. Jūs neturite teisės pavargti mylėti. O jei pajustumėte, kad nebeturite jėgų, – pasitraukite. Pagalvokite, o gal jūs geriau galėtumėte vairuoti troleibusą?.. Blogai atlikdami mokytojo pareigas jau tarnaujate blogiui.

Žinokite, kad nėra niekieno zonos tarp gėrio ir blogio. Jeigu nesi gėris, – jau esi blogis. O jeigu nesi meilė, – jau esi neapykanta. Tada gydykite savo sielas, bet pasitraukę nuo vaikų. Vaikas – ėjėjas per minų lauką, dažniausiai – vienišas ėjėjas, kur jo tyko mirtini pavojai. Ten už gyvenimo lauko ribos jo laukia, stebi ir drąsinamai šypsosi Amžinybės Tėvas. Virš jo, einančio, sklendžia Angelas Sargas ir ištiestais sparnais jausdamas pavojų nuolat stengiasi jam padėti, apsaugoti, įspėti. Tačiau tai vyksta neregimybėje. O tu, kuriam patikėtas žemiškasis vaiko likimas, nebūk ta klastūnė mina, kuri sprogs jam po kojų ir iškreips jo kelią…

Niekada nesakyk savo vaikui ar savo mokiniui: „Tu blogas, tu nemokša, tu kvailys, idiotas, nusikaltėlis…“ Nes žodis – stipriausias įrankis, kuriuo statomas gyvenimas ir kuriuo griaunamas, o tas, kurs jį ištaria, daug stipresnis už mažąjį keliauninką per pavojų lauką. Tuo žodžiu tu nurodai blogiui kelią į vaiką, jį atiduodi, pasmerki, atsisakai jo. Tuo žodžiu tu išprovokuoji vaiką neigiamam polinkiui, įpročiui, ydai, nuodėmei, atveri jo sąmonės vartus tam, apie ką jis net nepagalvotų, pripratini jį prie neigiamos jo ateities perspektyvos, ir jis tam nebesipriešina. Ir už jo nuodėmes taip pat būsi atsakingas ir tu.

Tik išdavikas atsisako to, kas jam patikėta sergėti. Baisu, kai išdaviku tampa mokytojas, tėvas, motina… Todėl, jeigu gerbiate savąjį pašaukimą būti kuo nors iš jų, nuolatos kartokite savo vaikams ir mokiniams: „Aš myliu jus, vaikai…“ Kartokite, ir jūsų pavargusios sielos pasveiks, jas pagydys tas, kuris atsiuntė į šį pasaulį kūdikius. Kartokite jiems ir kartokite: „Mes mylime jus, vaikai. Mes mylime jus, vaikai. Mes mylime jus, vaikai…“

Naudokitės daugiskaita, nes jūs atstovaujate žmonijai ir turite teisę jos vardu sakyti: „Mes mylime jus, vaikai…“

Mes mylime… Atleiskite mums visi, kurie kentėjote dėl mūsų žiaurumo, neatidumo, paviršutiniškumo ir tamsos, kurie krūpčiodami verkėte mūsų nuskriausti, kurių mažos širdelės susigūždavo iš baimės mus pamačius ar išgirdus, arba kurie neparodytas ašaras paversdavote pykčio iškrovomis ir dėl to nukentėdavo nekaltieji. Dėl viso šito tikrieji kaltininkai esame mes, suaugę žmonės, jūsų mokytojai ir tėvai.

Mes atsiprašome jūsų – būkite mums gailestingi.

Auklėkite mus savo šventu vaikiškumu ir viskuo, kas jame telpa, kad nebūtume amžinai atstumti Ateities Kūrėjo.

 

 

 

Taip kalbėk žmonėms apie jų vaikus, nes jie gėdisi savo jausmų ir vaikus užaugina bejausmiais. Visa, ką gali pasakyti savo vaikams, pasakyk ir jų vaikams arba jiems, kad mokėtų kalbėti. Atverk savo širdį ir Didysis Logosas tegul siunčia per ją savo gražiausius pavidalus. Tegul tavo širdis šiandieną būna tarpinė stotis iš pasaulio viršūnių į žmonių sąmonę ir širdis. Kalbėk jiems, kas tavyje susikaupę, ir nesijausk mažiau išmintinga negu tie, kas kalba apie politiką, ekonomiką ir kitokius alkstančiai sielai ne itin reikšmingus dalykus. Kiekvieno žmogaus siela potenciali dieviškumui, tiktai protas ir sąmonė privalo leisti jai vesti žmogų ta kryptimi.

Kalbėk apie meilę ir kalbėk apie meilę. Ir nepajusi, kiek daug žmonių pradės mąstyti tavo mintimis ir kartoti tavo žodžius, kurie iš tikrųjų nėra tavo.

 

Visa, ką tu jauti, yra patirtis, ją privalai perteikti tiems, kurie šito laukia. Ką jauti savo tėvams ir savo vaikams, – gali papildyti ir praturtinti kitų jausmus. Ateis laikas, kai tavo vaikai nutols nuo tavęs. Jie pradės tave ignoruoti, žvelgs į tave per atstumą ir tau bus skaudu dėl to. Nenusivilk jais. Tu tebesi jų stiprioji dalis, tebesi jų išmintis, jų drąsa ir jų pasitikėjimas. Bet jie pasaulį turi atrasti patys. Jie turi atsitraukti nuo tavęs, kad savarankiškai padėtų koją ant žemės ir sušuktų iš nuostabos, atradę naują krantą, nors žinai, kad tai ta pati žemė, ant kurios stovi ir tu. Ir tą padaryti jiems padeda jų protestas, pirmiausia – prieš tėvus. Turi priimti šį skaudų smūgį.

Vėliau, kai jie bus atradę patys daugybę dalykų ir savo patirtimi užkariavę savo laiką, jie vėl atras tave. Ir būsi nustebintas, kad jie kalba tavo žodžiais ir išreiškia daugybę tavo minčių ar nuostatų, tik jau praturtintų jų pačių patirtimi. Jeigu jie pernelyg ilgai tave ignoruos, vadinasi, jie dar tebeieško savo identiteto šiame pasaulyje. Būk kantrus ir palauk. Praeis dar kiek laiko, ir pamatysi, kad jie atrado savo tėvus ir nustebę suvokė, kiek daug jūs jiems davėte ir kokie esate išskirtiniai, nes kiekvienam vaikui yra būdinga didžiuotis savo tėvais ir tai daro netgi tie, kuriais tėvai nesididžiavo. O kai jūsų nebebus, jų laukia didžiausiais atradimas, – jie suvoks, kokie jūs neišskiriami, ir tas trumpas išsiskyrimas šioje realybėje jiems bus sunkiausias ir skaudžiausias, – žinoti, kad tas pats gyvenimas, kuris jus sujungė, jau išskyrė jus, ir jie niekad niekad niekad čia jūsų nebepamatys.

Ir liks tik viltis ir neklystanti nuojauta, kad meilė artimas sielas sujungs ir ten, kas žmogaus gyvenime lieka paslaptis.

 

 

 

Gyvenimas ir mirtis…

Tėvas, motina ir vaikas…

Viskas pasaulyje vyksta pagal šį dėsnį. Šis dėsnis nuspalvintas visomis įmanomomis gyvenimo realybės spalvomis, o tos realybės diapazonas begalinis. Šį dėsnį lydi visi įmanomi jausmai, bet aš trokštu, kad dominuojanti erdvė, kurioje šiam dėsniui lemta pasireikšti, būtų meilės erdvė, nes tik meilė panaikina ribas tarp skirtingų būvių, pasaulių ar to, ką mes kartais vadiname matavimais, – tarp žinojimo ir paslapties. Ir atsidūrus prieš išsiskyrimo paslaptį, mylinti širdis ilgiau girdi signalus iš anapus. Riba tarp šiapus regimybės ir anapus regimybės eina visai šalia mūsų. Kartais priartėjame prie tos ribos patys visiškai to nežinodami, o kartais ieškome jos intuityviai, jausdami Amžinybės trauką ir pasąmonėje žinodami, kad nėra mirties, o yra tik būvių kaita ir amžini įrašai Būties knygoje, kuriais gali pasinaudoti šiuos ženklus išmokusi siela. Pasinaudoti, kad lengvesnis būtų kelias į Ateitį, kuri turi pačią nuostabiausią prasmę, ir jau vien dėl to verta atidžiai ir pagarbiai mokytis tos knygos ženklų ir simbolių, kad Ateities prasmė ištiktų mūsų likimus kaip šviesi neišvengiamybė, suteikianti kantrybės, Vilties ir gydančią kelio perspektyvą. Ir mokantis šio mokslo kiekvieno autentiška patirtis yra neįkainojamai brangi.

—————————————————–

 

 

Reklama

Paskutiniai įrašai

 

Vidmante Jasukaityte

25 min. ·

Del pakvietimo į puslapį “Už mūsų Lietuvą“. Aš nieko prieš. Net – už…Tačiau pamačiau ten apie kažkokius senokai paskelbtus piketus. Tad savo nuomonę skelbiu ir čia – gal kam įdomu:

Manau, kad Europos Sąjunga Lietuvai reikalinga, o Eurofederacija – žalinga. Tvirtai esu tuo įsitikinusi. Daugelis iš mūsų augo ir brendo piketų laikais. Piketas tapo masinės nuomonės išraiškos priemone. Tačiau niekas mūsų nemokė apie masių sąmonės valdymą. Tai ištobulintos formos ir piketai – pati primityviausia ir paprasčiausia masinės sąmonės klaidinimo (valdymo) išraiška. Reikia labai labai atsargiai į tai žiūrėti ir teisingai rinktis. Šiuo metu į piketą prieš NATO gali eiti tik neatsakingi, apkvailinti arba pinigus už tai gaunantys asmenys. Arba politiniai beraščiai, kurie nesusivokia, kas vyksta ir kokia uždelsto veikimo bomba yra visai šalia. Jai mums nepatinka kas nors EU, deleguokime ten stiprias asmenybes, kurios išreikš mūsų viltis, per kuriuos Lietuva galės tarti ir savo žodį. Ateina rinkimai – rinkime atsakingai. Ne taip, kaip iki šiol. Kiek benusiviltume visomis iki šiol buvusiomis valdžiomis – jas visas išsirinkome patys. Pagalvokime, – kokia partija laikosi tautinės fizinio ir dvasinio išlikimo ideologijos? Aš žinau tik vieną – Tautininkų… Tai kodėl ji nėra gausi? Remkite ją savo įsitikinimais, savo intelektu, savo vertybėmis, savo ryžtu, savo pazityvumu, savo meile artimui… Savo šeimų gausumu, savo meile kraštui, papročiams, tradicijoms, kultūrai. Savo meile augančiai kartai, atjauta senstantiems tėvams, savo neblėstantiems vaikystės prisiminimams, tėviškei, mokyklai, – viskam, kas sudaro mūsų patirtį – autentišką ir lietuvišką. Ir su savo stipria baltiška tapatybe nustebinsime pasaulį ir praturtinsime. Nesivoliokime kasnakt svetimose lovose, o kurkime tvirtas daugiavaikes šeimas, kuriose vyraus Dekalogo tradicija, meilė ir ištikimybė… Būkime ištikime vieni kitiems ir būsime ištikimi Tėvynei, nes Tėvynė – tai mes.

Bottom of Form

 

Vidmante Jasukaityte

54 min. ·

 

Praėjo Motinos diena, praėjo Tėvo diena…  Kai savo vyro kadaise paklausiau, kokį svarbiausią bruožą turėtume įskiepyti savo sūnums, jis ilgai negalvodamas atsakė, – atsakomybę už savo veiksmų pasekmes. Dar jis yra pasakęs, kad vyro gyvenime neturėtų būti atsitiktinių situacijų.  O dar anksčiau, pačioje mūsų pažinties pradžioje, kai išgirdus apie itin svarbius ir skaudžius jo gyvenimo įvykius paklausiau, kaip jis išlaikė ir nedegradavo, išgirdau atsakymą, – nėra jėgos kuri mane priverstų degraduoti… Dabar galvoju, – kokios moralinės ir dvasinės savybės turi apsigyventi žmoguje, kad jis taip aiškiai formuluotų tokias svarbias nuostatas. Galvoju – kokia buvo tauri Karolio Dineikos ir jo žmonos Petronelės Savukaitytės santuoka, kad išaugo tokie vaikai – prof.Arnas Dineika, architektas, poetė Gynė Dineikaitė – dabar vienuolė, mano vyras Vincas… Galvoju… Prieš porą metų labai norėjau parašyti straipsnį “Kodėl verkia vyrai“. Būčiau parašiusi jaudinančiai, nes pati buvai sujaudinta pamačiusi vyrą, kuris pravirko nuo svetimos, beveik nepažįstamos moters prisilietimo, kada ji uždėjo tvarstį ant netyčia susižeisto veido. Mane tai giliai sujaudino… Pajutau, kad šis prisilietimas jau solidžiame amžiuje jam priminė tikriausiai tebelaukiamą švelnumą, kurio trūko nuo pat vaikystės, – tai praėjo Sibire, ne švelnumas tikriausiai buvo galvoje… Bet pajutau, kad jam tai siejosi su motinos kokybe, jautrumu, užuojuta, pagailėjimu ir atjauta… Ką padarome kasdien dėl to, kad mūsų sūnūs nepravirktų senatvėje nuo svetimos moters užuojautos ir švelnumo? Ką padarome kasdien, kad mūsų sūnūs negalėtų įskaudinti kitos moters, nes ji primena Motiną, kad jo gyvenime neatsitiktų nenumatytų, atsitiktinių dalykų, kad jie visada jaustų švelnią atsakomybę už savo veiksmus ir kad nebūtų pasaulyje jėgos, kuri priverstų juos degraduoti.  Ką mes, motinos, padarome ir darėme dėl to kasdien? Juk sakoma – laimingi namai, kuriuose moteris laiminga, – ką mes kasdien darėme, kad mūsų vaikų moterys būtų jų laimingomis žmonomis ir vaikų motinomis?..

Bottom of Form

 

Vidmante Jasukaityte

Gegužės 31 d., 13:00 ·

Saulė neleidžia gerai jaustis net uždaroje patalpoje… Bet išeinu. Pusiaudienis. Į ryškią raudoną kuprinę įsidedu mėlyną aplanką. Ten – nauja eilėraščių knyga. Tegul jiems būna linksma. Nešu redaktoriui, prityrusiam kritikui, jo akis matys geriau, nes aš prisrišu prie nuosavo išgyvenimo, prie metaforų – kaip prie žaislų, kuriuos norisi turėti visą laiką. Todėl reikalinga aštri nesigailinti prityrusi akis. Knyga turėtų vadintis “Ant lekiančių sielių“.  Palinkėkite jai sėkmės,
xxx
Ant lekiančių sielių

Neatsimenu nieko, ką kalbėjau, jaučiau ar sakiau, –

Po putotu dangum argi gali bebūti sunkiau?

Ant tų lekiančių sielių ar galėjo bebūti saugiau,

Tarp negimusių sielų kai vaitojau, inkščiau ir staugiau…

 

Tavo dieviškoj rankoj nusdriekusios žmogiškos linijos…

Gal tik jos laiko kraują, aklinon tamsumon neišlijusį…

Gal tik jos – šitas kelias pro pragarmes, sroves arba sūkurius,

Pro ledus, pro šiekštynus savo gūžtas tamsias susisukusius…

 

Ant tų lekiančių sielių – argi gali bebūti saugiau –

Lyg kalbos neišmokusiam pasodintam bejėgiškam vaikui ?

Tarp giesmės ir grėsmės… Ant bangos išprotėjusio laiko.

Virš agresijos krioklio… Bet – šviesa tavo delno degiau…

 

Bet – pažinsiu tave. Nes mačiau. Aš prisimenu, atmenu…

Tu sugrįši, kai plaustas duš į laukiantį, kyšantį akmenį, –

Tu sugrįši, kai sieliai tarsi paukščiai praskries virš uolos

Ir kai sužeistos sielos išsiners iš begarsės tylos.

 

Tu pagydysi mus, Visažini, Srovės Apšviestasis…

Tavo kojas mazgojau kadaise ir nardu tepiau…

Tu pagydysi mus – tuos kur skęsta kaip klykiančios dvasios…

Ar kaip degančios pliauskos, – argi gali bebūti sunkiau?..

 

Vidmante Jasukaityte

Gegužės 29 d., 21:01 ·

Baigėsi “Poezijos pavasaris“. Poetų daug, o į leidinį patenka vis mažiau. Ne todėl, kad poetai “nusirašė“, o todėl, kad tie, kurems jau virš 50, tiesiog nebepublikuojami, atmetami, – jaunajai kartai nereikia nieko perimti, lietuviška kūryba buvusi iki “naujųjų europiečių“ tiesiog nereikalinga. Dingsta eilėraštis. atsiranda “tekstai“. Nenuostabu, kad stengiamasi paneigti ir Marcinkevičių. Manau, kad visa tai iš nebrandos. Iš skubėjimo pasirodyti, kuo seniai esi, bet dar netapai. Brandų kūrinį gali parašyti tik brandi asmenybė. —————————————————————— Ta proga, keletas ne tekstų, o eilėraščių. Tiems, kurie tai mėgsta.
xxx

 

Tai buvo vakare, kai saulė guro

Tarsi į karštą lava, apačion,

Į žvilgsnį žmogui įsiliejo jūra

Ir jis druska pavirto nejučiom,

 

Poezija jo liko lyg bejėgis

Paklydęs vaikas, vaikas nebylys,

Jis viską jautė,- kaip jo žodžiai bėga

Tolyn nuo jo ir sklaidos į dalis.

 

Keista galia slypėjo tąkart aukšty, –

Giedojo miręs dainius – vyturys.

Žmogus pakėlė akmenį pries paukštį

Kaip sąžinę ir džiaugės – ją turįs.

 

xxx

 

Maža, mano brolių garbė daro didelį darbą,

Maža mano brolių garbė kala Tėvynei grabą,

Mano broliai užkas be gailesčio jos dejonę ir dainą…

Maža mano brolių garbė pirmoji procesijoj eina.

 

O miestas trokšta naujienų, mirga afišom pakrantė.

Šią pakasynų žinią minia visa dieną kramtė,

Pasisotino ir… išspjovė nakčia ant šaligatvio plytų.

O Dieve, greičiau išauštų ir pries aušrą gerai nulytų…

 

xxx
Išeis paskutinė Achmatova

Išeis paskutinė Achmatova kraujuotais žemės keliais.

Vyrų, persiūtų automatais, daugiau niekas apverkt negalės,

Nei ant stepės gimtos padėti tarsi kilimą – dovanų…

Nebebus kam maldoj gedėti meilės strofų stipriu vynu…

 

Amžinai kraujuojančią rožę, o Kilmingoji, kas padės

Prie kalėjimo – Bože, Bože – kas vaitos naktyje širdies…

Jūsų kūnų kruviną rėtį plaudama mėnesiena uždus –

Kiek dar daug jums reikia kentėti…Kiek jai – melstis už jus…

 

xxx
Apsiklok tamsa ir naktimi

 

Apsiklok tamsa ir naktimi, – niekas niekas nematys tavęs,

Tik būtis, pavirtusi žuvim, savo žvynais fosforiniais švies,

Ir praplauks pasaulį liesdama švyturiu nemiegančios akies,

Ir nauja era ateidama rast nemiegantį tave tikės.

 

Žemės vaike, kurs per daug tikies, – ar žinai, kiek pilta atnašų,

Kad sulauktum ryto, kurs švytės gyvo kraujo tviskančiu lašu…

Apsiklok tamsa ir naktimi šios dienos ir nieko nebijok,

Žaist bandys chimeros tavimi, ir vaiduoklis baltu žirgu jos,

 

Plauks žuvis, eonus rydama, supernovos gims ir sproginės,

Pievos žiogas šitą virsmą jaus ir iš eros eron šokinės,

Vien tik būtį lydinti Dvasia šventins apdarus naujus, priims…

Amžino pasaulio akyse šios nakties diena neprisimins…

 

Amžino pasaulio kalvose tu ganysi krištolo avis,

Bus brangiausia ta, kur klysdama atsigręš tave regėti vis…

 

xxx

 

O MANO SAPNO, MANO MEILĖS BROLI

 

Žmogus palieka lengvas kaip vėlė, kada išmoksta amžinai mylėt.

Tik nepabusk, kvėpuok dangum, į plaukus nukris žvaigždė, šį rudenį pralaukus…

Tik nepabuski be manęs, ilsėkis tyliai,- meluoja mums tie žingsniai septynmyliai.

Priglusk prie sielos, juk dabar ir čia, esu kaip tavo išgerta, tučia

 

Taurė, – daugiau jos nepripildys niekas… Ir niekad nebebus toks baltas sniegas…

Dar nesilieja nei tulžis, nei nuodas, ir toks niekingas realybės gruodas

Nevaržo judesio, nei polėkio minties…

O nepabusk, ilsėkis prie peties…

 

Ateis rytojus ir varpai palaimins tą mūsų rytą, ir išbėgs nelaimės

Kreivom bepirštėm kojomis laukais, ir aš tavęs paklausiu – kaip laikais

O mano sapno, mano meilės broli…

 

xxx
Tuščia rankovė

 

Sugrįžo tuščias rimas iš kelionės,

Kaip kartais netikėtai grįžta žmonės,

Bet šios aušros migloj nuo ryto gausmo

Širdis ieškojo ir nerado jausmo.

 

Eilėraštis sukniubo pas duris.

Nukovė Kažkas jį, – posmas tik tuščia rankovė,

Tik švarkas įmestas pro atviras duris,

Lyg šermenis nujaustų kambarys…

 

xxx
SODINA MOTERYS…

 

Sodina kartais moterys žodžius nakty tarytum didelius medžius,

Nakties širdy jų šaknys susikibę, nes jaučia, jog praaugo begalybę.

Tie žodžiai iš vienatvės, iš nakties, iš meilės gimę, tarsi iš mirties.

Ir džiūsta žodžiai-medžiai lyg belaisviai, – buvai šalia, bet žodžių tų nelaistei.

 

Ir ima kirsti moterys medžius, suskaldo ir sutrupina žodžius

Ir virsta šipuliais, rakštim ar nuolaužom, ir dūsta pačios jos po žodžių nuošliaužom. Pavargsta moteris gyvenimo nakty be ateities, vilties, be meilės – kaip mirty-

Be jokio spindulio… Diena pas ją nenužengė. Buvai šalia, tačiau šviesos neuždegei…

 

xxx

 

Kasnakt už lango šviesulys sustingsta viršum pilies arba kalėjimo, kaip sfinksas

Ir siunčia signalus, tačiau nežiūri į jį žmogus, nes sapną žemažiūrį

Sapnuoja tas, kurs valdo arba valgo, kurs žudo arba Dievo tvarką ardo…

Naktis tuščia, tarsi būties pakrantė, kurią mėnulio pilnatis sukramtė.

 

Sapnai tušti, kaip elgetos skara,- nejaugi kitokių žmonių nėra

Tame mieste, kur nuolat tvinsta rietenos, kur aistros dėl valdžios – tarsi aprietos… Mįslingas paukštis tik, pajutęs langą, iš pat širdies, nors sužeistos – į dangų –

Eilėrašty kaip sapno gervė kyla į šviesulį, į mėnesį, į tylą…

 

xxx
Būrimas

 

Nebevaikščiok vieškeliais, kuriais

Vaikščiojai šiltais pavakariais,

Nebegerki ilgesio vandens, –

Nuo dabar vadinasi – rudens.

 

Nesiprausk saulėlydžiu, – užkris

Sunkios sutemos, užspaus akis, duris,

Neberasi pėdsakų senų,

Laukuose -žvėrių anei žmonių…

 

Lūpas nakčiai stipriai užrakink,

Nekalbėk per miegą, nekankink

Meilės vardo, – meilės nei mirties –

Nežinai kas budi prie peties…

 

Būk švari – balta balta balta,

Iškilmingai brisk dangaus puta,

Perskilus langinė prikalta, –

Langas išdaužtas ruda plyta

 

Tėvyne

 

Prie ko tu glausies, tėvyne, jei tavo namuos – priešai?

Prie ko tu glausies, senute, jei tavo vaikai parkrikštai?..

Jei tavo durų nebėr, už aklų langų – gruodas,

Prie ko sušilsi, tėvyne, jeigu žarijos juodos?

 

Ko tikiesi, tėvyne, jei sūnus kitą sūnų medžioja?

Jei vaikai nebegimsta, jei kalba kažin ką mėgdžioja?..

Glauskis prie mūsų, senute, tavo viltis – paskutinė –

Broliai tretieji, sesės kvailutės, – mes tavo tėvynė.

 

Šiandiena mažai tegalim, dar priešai po kiemą valkiojas…

Bet – būsim duobėtas kelias ir ant akių jiems – valktis,

Kai kirs mus, kai nuodys nauda, kai kalbą keis mykimas,

Susiliesim su tavo gruodu – tu – visų išlikimas.

Vidmante Jasukaityte

Gegužės 25 d., 12:24 ·

Norėčiau atsakyti paskutinių mano “pagalvojimų“ komentatoriams. Manau, kad tam ir reikia eiti į politiką, kad pakeistum jos aplinką, kad darytum įtaką. Lietuva maža, nepriklausomo mąstymo nedaug, o nuosvo proto pagrįsta analyze – dar mažiau. Reikėtų keliadešimt stipriai chatizmatiškų žmonių, kurie būtų savo srities autoritetai, turėtų reikalingų idealų sistemą ir ambicijų pakeisti esamą realybę ir, esu tikra, reikalai pajudėtų. Tačiau šliejimasis prie jau esančių įsisiautėjusių partijų,nemokėjimas sutarti su bendraminčiais ir nekultūringas troškulys būti pirmu ir vieninteliu geras idėjas sunaikina iš karto. Jei aš rinkčiausi partiją, kaip jau minėjau, rinkčiausi ne tą kuri stipri, bet ydinga, o tą, kurią galiu sustiprinti savo patirtimi, asmenybe, įdirbiu ir su kuria galiu sulieti savo idealus apie valstybę, jos ateitį bei jos prievolę sukurti savo piliečiams sąlygas dorai, moraliai, pasiturinčiai gyventi, bei realizuoti kuo plačiausius savo kūrybinius sugebėjimus visose srityse. Reikia vieną kartą prabilti apie amžiną ir paprastą dalyką – apie žmogaus teisę į teisngą, harmoningą gyvenimą ir teisę būti laimingam. Aš rinkčiausi tautininkus. Kodėl mes einame ten, kur tikimės, kad ydingos mąstysenos politikai mus nusineš į šviesią ateitį?Kodėl neišdrįstame tiek pasitikėti savo sąžine ir profesionalumu, kad sugebėtume atvirai ateiti ir pasakyti: štai – aš! Atėjau dirbti tam, kad mano vaikai nepaliktų tėvynės, o būtų atviri pasauliui tvirtai žinodami, kas jie yra, kad savo valstybėje tapo tuo, kuo yra. Kad identifikuotų save, savo vardą, tikslą, pasiekimus su Lietuvo kultūra. Kiekvienas likimas turi savo vertę, kiekviena pozityvi pastanga yra be galo reikalinga, o kiekvienas dejavimas nieko nesiekiant pakeisti – papildomas svoris ant jau ir taip išvargintos Lietuvos nugaros. ——————————————————— Del per ilgai užsitęsusių prakeiksmų Landsbergio pavardei: mielieji, negalima eiti kulnais į priekį, arba žiūrint atgal. Pasaulyje viskas keičiasi, – kodėl liekame tokie buki ir įstrigę stagnacijoje. Pribrendo laikas parašyti straipsnį “Tas nevidonas Landsbergis“. Gal ir parašysiu. Nes aiškiai matau – kol gyvas Landsbergis ir kol prezidentauja Jos Ekselencija Dalia Grybauskaitė, – visi partiniai klanai drauge su korumpuota teisėtvarka gali vogti, plėšti ir ryte praryti ir mūsų turtą, ir ES lėšas – kaltų niekas neieškos, nes amžinai kalti bus Landsbergis ir Grybauskaitė. Kaip patogu oligarchams, interesų grupėms ir už pinigus jiems tarnaujančiai valdžiai, kad šie žmonės egzistuoja ir kad visi svetimomis mintimis gyvenantys žmogeliukai yra drauge su jais. Jie sukūrė tiesiog nesunaikinamą sistemą ir gali skurdinti visą šalį kiek nori, – rinkėjai drauge su jais šauks – ant laužo Landsbergį . Nustokime žiūrėti atgal. Nustokime kliedėti. Blogis – ne Landsbergis ir juo labiau -ne Grybauskaitė. ———————————————————- Ir – mažas prašymas: jei jums mano mintys artimos – leidžiu jas platinti visais įmanomais būdais. Nesu anonimas. Turiu vardą, pavardę ir visur pasirašau. Ypač tikiuosi jaunimo supratimo, nes man kartais skaudu, kaip ir jiems, tik garsiai neverkiu ir Tėvynės nekeikiu. Lietuva – kur kas daugiau nei tuntas vagių.  Pakalbėsime ir apie tai

Bottom of Form

 

Vidmante Jasukaityte

Gegužės 21 d., 13:18 ·

Prasidėjo „Poezijos pavasaris“ , kuris nūnai keliauja per pasaulį. Prasidėjo prieš daug dešimtmečių trijų Lietuvos poetų-kurso draugų Justino Marcinkevičiau, Alfonso Maldonio ir Algirdo Baltakio iniciatyva. (Gal POEZIJA ir jos nenuilstamas mokymas bendrauti švelniai, išsisakyti ar pasiskųsti tyliai, nedraskant akių ir negadinant popieriaus „donosams“ nenumirė irgi dėl to, jog tai yra TIesa?) Jei poetai suteikia vardus žmonių jausmams, jei padeda uždaram žmogui išsisakyti jų posmais, – gal tai iš tikro didžioji mūsų paskirties Tiesa?.. Skaičiau mirusių poetų atminimui skirtam vakare Almutę Karosaitę, mano mylimą vargo ir poezijos brolį Algirdą Verbą, po to su kolegomis pasikalbėjome apie šį bei tą…  Išgirdau nusivylimą ir nuoskaudą dėl to, kad iš lietuviško meno ir pramogų padangės dingo Donatas Montvydas. Atsirado simpatiškas vaikinas Donni Montell, su švariu, nenutrintu baltu švarkeliu, kedukais, garbanota čiuobo frizūra, kuris gerai dainuoja ir dar moka atlikti scenoje salto. Ko čia aiškintis ir ko įsižeisti, kad jį kažkas pavadino latviu. Atvirai kalbant – koks jau mums skirtumas, kuo kas pavadina svetima žmogų – latviu ar abisinu.  Štai jei pasaulyje garsų lietuvį tenorą Edgarą Montvydą, kuris dainuoja garsiausiose pasaulio scenose, kas pavadintų čiukčia ar albanu,(na, kad ir italu) būtų nesmagu mums visiems. Pasijustume įžeisti. Tačiau Edgaro Montvydo menas išmokė visus teisingai tarti jo vardą ir pavardę ir kiekvienam, kas gerbia operos meną būtų gėda suklysti žymaus operos solisto vardą, nežinoti tautybės… Tačiau labai gerai, kad atsirado toks regimas ženklas, kuris aiškiai įvardija mūsų sąmonės raidą per Nepriklausomybės laikotarpį, kuris parodo, kokiame etape suklupo kultūra, kaip graudžiai našlaitiškai ji atrodo, kad net mūsų vaikai nuosavų pavardžių išsižada, – jiems tikriausiai gėda… Buvo Mažosios Lietuvos laikotarpyje toks metas, kai porą kartų į Karaliaučių nuvažiavę kaimo bernai virsdavo mikeliais, o mergos grytės ir trudės – gretchen ir trudchen. Tačiau tokie būdavo išjuokiami nuosavame kaime. Kadangi mūsų „kaimo“ jaunimas pramoko po kelis angliškus žodžius ir beždžionavimo manierų, o lietuviškai slebizavoja ir rašo su klaidomis, visi entuziastingai sveikina nepažįstamą atlikėją Donni. Bet tai juk mūsų kaimai – ne beždžionių! Ir balsuoja juk daugybė lietuvių, gyvenančių svetur! Juos verčia tai daryti bendrumas su savo šaknimis, su Lietuva… Jie „serga“, jie balsoja nepagalvodami, kad Donni Montell nusispjauti ir ant šaknų ir ant šakų – svarbu tik laurų vainikas… Ir kas tam vaikui taip protelį sumaišė? Akivaizdžiai sutapatinti save su netiesa… Ir nesijausti nieko užgavus…

 

Vidmante Jasukaityte

Gegužės 21 d., 13:18 ·

Prasidėjo „Poezijos pavasaris“ , kuris nūnai keliauja per pasaulį. Prasidėjo prieš daug dešimtmečių trijų Lietuvos poetų-kurso draugų Justino Marcinkevičiau, Alfonso Maldonio ir Algirdo Baltakio iniciatyva. (Gal POEZIJA ir jos nenuilstamas mokymas bendrauti švelniai, išsisakyti ar pasiskųsti tyliai, nedraskant akių ir negadinant popieriaus „donosams“ nenumirė irgi dėl to, jog tai yra TIesa?) Jei poetai suteikia vardus žmonių jausmams, jei padeda uždaram žmogui išsisakyti jų posmais, – gal tai iš tikro didžioji mūsų paskirties Tiesa?.. Skaičiau mirusių poetų atminimui skirtam vakare Almutę Karosaitę, mano mylimą vargo ir poezijos brolį Algirdą Verbą, po to su kolegomis pasikalbėjome apie šį bei tą…  Išgirdau nusivylimą ir nuoskaudą dėl to, kad iš lietuviško meno ir pramogų padangės dingo Donatas Montvydas. Atsirado simpatiškas vaikinas Donni Montell, su švariu, nenutrintu baltu švarkeliu, kedukais, garbanota čiuobo frizūra, kuris gerai dainuoja ir dar moka atlikti scenoje salto. Ko čia aiškintis ir ko įsižeisti, kad jį kažkas pavadino latviu. Atvirai kalbant – koks jau mums skirtumas, kuo kas pavadina svetima žmogų – latviu ar abisinu.  Štai jei pasaulyje garsų lietuvį tenorą Edgarą Montvydą, kuris dainuoja garsiausiose pasaulio scenose, kas pavadintų čiukčia ar albanu,(na, kad ir italu) būtų nesmagu mums visiems. Pasijustume įžeisti. Tačiau Edgaro Montvydo menas išmokė visus teisingai tarti jo vardą ir pavardę ir kiekvienam, kas gerbia operos meną būtų gėda suklysti žymaus operos solisto vardą, nežinoti tautybės… Tačiau labai gerai, kad atsirado toks regimas ženklas, kuris aiškiai įvardija mūsų sąmonės raidą per Nepriklausomybės laikotarpį, kuris parodo, kokiame etape suklupo kultūra, kaip graudžiai našlaitiškai ji atrodo, kad net mūsų vaikai nuosavų pavardžių išsižada, – jiems tikriausiai gėda… Buvo Mažosios Lietuvos laikotarpyje toks metas, kai porą kartų į Karaliaučių nuvažiavę kaimo bernai virsdavo mikeliais, o mergos grytės ir trudės – gretchen ir trudchen. Tačiau tokie būdavo išjuokiami nuosavame kaime. Kadangi mūsų „kaimo“ jaunimas pramoko po kelis angliškus žodžius ir beždžionavimo manierų, o lietuviškai slebizavoja ir rašo su klaidomis, visi entuziastingai sveikina nepažįstamą atlikėją Donni. Bet tai juk mūsų kaimai – ne beždžionių! Ir balsuoja juk daugybė lietuvių, gyvenančių svetur! Juos verčia tai daryti bendrumas su savo šaknimis, su Lietuva… Jie „serga“, jie balsoja nepagalvodami, kad Donni Montell nusispjauti ir ant šaknų ir ant šakų – svarbu tik laurų vainikas… Ir kas tam vaikui taip protelį sumaišė? Akivaizdžiai sutapatinti save su netiesa… Ir nesijausti nieko užgavus…

Paskutiniai įrašai „FACEBOOK“e

Vidmantė Jasukaitytė

Gaila, anksčiau negalvojau, kad kada nors pravers f/b. Ir nemaniau, kad man taip pat  atsiras poreikis išreikšti kai kurias kilusias mintis ir net jomis pasidalinti.

Pravertė. Aišku aš gyvūnėlių nuotraukų nesiuntinėsiu, bet suprantu visus, kuriems kas nors gražu.

Galvoju, – kas gi verčia rašyti į f/b, arba straipsnius savajame www.vidmantejasukaityte.wordpress.com

Ir atklysta prieš daugybę metų storoje knygoje perskaityta mintis… Neprisimenu nei viršelio spalvos, nei autoriaus, tik knygos svorį atsimena rankos ir mintį, kuri buvo stipri, beveik smūginė: Tiesa yra energija. Tiesą kartais užtenka tik pasakyti (paskelbti, išreikšti) ir ji veikia pati, įgaudama vis didesnę galią. Už tiesą nereikia kovoti, – pakanka tik ją paskelbti reikiamiausiu metu reikiamiausioje vietoje. Atrodo, kad tai buvo Ciceronas…

Tada galvojau – iš kur tiesa vis semiasi galių, keliaudama per šimtmečius ir net atnešdama skelbėjų vardus? Taip  mus pasiekė Pitagoro,Patono, Aristotelio, Sokrato, Senekos vardai… Tada galvojau – jei tiesa yra energija ir ji sugeba nuo užmaršties apsiginti pati, išlikti, tada ieškokime esmės teiginyje „Pirmiausia buvo žodis“. Kažkas tame yra, ko nesuvokiame, kažkas uždaryta nuo mūsų, tačiau tai turi reikšti ką nors labai svarbaus, jei tai išliko, jei pasiekė mus. Ir tiesa labai paprastai atsivėrė pati. Tai išliko todėl, kad tas Žodis buvo Tiesa. Nesvarbu, kaip jį ištarė Dievas – ar dar negimusios visatos evoliuciniame sapne ( ir prasidėjo  motinos Žemės formavimosi vyksmai, ar taip buvo duotas impulsas tolimesniems žmonių bendrystės vystymuisi,( naudojantis  universaliu –perdavimo-perimamumo dėsniu, ir tam tikslui per milijonmečius kuriant žmogų su mąstymo mechanizmuais, kalbos padargais, artikuliacine baze)… Nesvarbu, kad  šiandien  dar nežinome, kiek eonų tęsiasi kiekviena pasaulio kūrimo diena…

Svarbiausia buvo suvokti, kad tiesą reikia pasakyti. Ištarti. Įgarsinti, įžodinti…

Gal nuo tada atsiranda noras  kalbėti ir rašyti, už kurio visada plazda švelni substancija – o gal tai yra Tiesa?.. Gal jai reikia  būti išgirstai?..

Ir kartais pasijuntu kaip tarnaitė, dirbanti pagal sutartį, – tiesiog turiu pasakyti, net jei už tai būsiu nemylima. Labai nemylima…

Taip atsirado  tas „facebukas“. Ir jo įrašus taip pat skelbsiu savo dar iki galo nesutvarkytame blog‘e. O gal kam nors tai padės, kaip man kadaise padėjo vienas  sakinys, perskaitytas poliklinikos koridoriuje, laukiant priėmimo pas gydytoją. Neatsimenu, kokia tai buvo poliklinika, kokiame mieste, bet rankose storos knygos svorį prisimenu.

Skaitykime knygas…

Galvoju ir negaliu sugalvoti, – kodėl liberalų aktyvistė, kurią vakar matėme per TV buvo taip sukrėsta europarlamentaro A.Guogos kalbos apie melo detektorius. Kodėl niekas iš jų nėra sukrėstas to, kad pas partijos lyderį rasti žymėti pinigai? Ar skaitančioji, rašančioji ir politikoje dalyvaujančioji visuomenė jau masto banditiškomis kategorijomis, kad atsiranda str. su pavadinimu: “Guoga vėl prašovė pro šalį“, tarsi nežinotų viešos paslapties. O jei jis būtų dvi savaites pratylėjęs – tai nebūtų šūvis pro šalį? Na, tada kaip žiūrėsim – jei pro babkių krepšį – aišku, kad nebūtų…  Kažkas sako – Guoga negalvojo, ką kalba. O aš manau, – jei žmogus nesusitepęs – ko jam galvoti? Jis sako, kaip masto. jis turi charizmą ir tai daro jį patrauklų visuomenei, juo bus labiau pasitikima.

Tačiau tikriausiai ne melo detektoriai visus taip sujaudino., o tai, kad europarlamentaras pasakė, jog pats bendraus su teisėsauga ir padės bei bandys išsiaiškinti, kas vyksta iš tikrųjų. Štai ir turėjo per dvi valandas padėti “partinį bilietą“. Kad per daug neišsiaiškintų. Ir kad, Dieve gink, nepadėtų kitiems sužinoti.

Tačiau Antano Guogos reputacijai tai nepakenks , – piliečiai atsimins šią istoriją ir jo reitingai tik kils. O man džiugu, kad politikoje yra vyras, kuris turi ambicijų, kuris kitokio proto, žino, kad pinigus galima užsidirbti ir kitokiais būdais – ne vien kyšiais. Akivaizdu, kad jis turi savo idealų sistemą, o kaip žinia, be idealų negali vystytis nei visuomenė nei valstybė. Ir tai nesukuriama pirtelėse.

Esu linkusi pasitikėti jaunais, išsilavinusiais žmonėmis, todėl tikiuosi, kad pas R. Šimašių žymėti pinigai slapta, niekam nematant, neateis į stalčių. Sėkmės visiems.  Ir ne Guogai reikia galvoti, ką šneka, o tiems, kurie jau iš nebesusivokimo atvirai reklamuoja nusikalstamą mąstymą ir net neraudonuoja.

Atidžiai dar kartą perskaičiau A.Guogos įrašą:

“Šiandien savo iniciatyva pradėjau susitikimus su Specialiųjų tyrimų tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų teisėsaugos, mokesčių administravimo institucijų vadovais. Liberalai yra pasirengę bendradarbiauti su teisėsauga, kad pradėtas tyrimas būtų baigtas kaip galima greičiau. Su institucijų vadovais taip pat aptarsiu idėjas dėl partijų vidinių antikorupcinių taisyklių, kitų darbų, kurių reikia nedelsiant imtis, kad partijų veikla Lietuvoje būtų atvira ir jos susigrąžintų visuomenės pasitikėjimą.“

Gal antras nuo citatos viršaus sakinys labiausiai išgąsdino? Juk mūsų teisėsauga “numarina“ bylas jas tirdama po keletą metų. Partiniai klanai drauge su oligarchais turi schemas, kuriose teisėsauga įstringa teisėsauga, kaip musė tinkluose. Tik tinklai – “babkės“. O čia vyrukas ėmė ir sušuko – greičiau išsiaiškinkim.

Su nauja diena!  Jei reiktų rinktis partiją – rinkčiausi tautininkus. Nesvarbu, kad neturi pinigų, nesvarbu, kad jų mažai, jie tokie, kokia šiandien Lietuva. Trūksta jaunų, energingų, sveikai mąstančių, kultūringų, gerbiančių tradicijas žmonių, kurie nepabijotų viešai pasakyti – aš tautininkas! Kaip Basanavičius, Smetona… Tai ne svastikų rašinėjimas ant tvorų, ne kitataučio apspjovimas. Tai – padėti save kaip antspaudą po išlikimo deklaracija. Globalėjančiame pasaulyje neišsilaikys niekas be tvirtos, autentiškos kultūros, nes tik tokia kultūra gali turtinti laikmetį ir pasaulį. Kitaip globalizmo nasrai praris ir sukramtys. Išspjauti jau būsime “tranzitiniai žmonės“, panašūs į tuos, kuriuos jau esame matę stotyse su chalatais ir šlepetėmis miegančius ant lagaminų.

Jei rinkčiausi partiją – rinkčiausi  ne tuos, kurie prisišlieja prie valdžios, turėdami asmeniškų pragmatiškų tikslų, o tuos, kurie ateina nesitikėdami pralobti, bet – tikėdamiesi pakeisti Lietuvą. Pirmiausiai – atgaivinti suniokotą Švietimo sistemą. Kodėl išsilavinimas ir žinios siejamos su šviesa? Pagalvokime…

Prasidėjo „Poezijos pavasaris“ , kuris nūnai keliauja per pasaulį. Prasidėjo prieš daug dešimtmečių trijų Lietuvos poetų-kurso draugų Justino Marcinkevičiau, Alfonso Maldonio ir Algirdo Baltakio iniciatyva.  (Gal POEZIJA ir  jos nenuilstamas mokymas  bendrauti švelniai, išsisakyti ar pasiskųsti tyliai, nedraskant akių ir negadinant popieriaus „donosams“ nenumirė irgi dėl to, jog tai yra Tiesa?) Jei poetai suteikia vardus žmonių jausmams, jei padeda  uždaram žmogui išsisakyti jų posmais, – gal tai iš tikro didžioji mūsų paskirties Tiesa?..

Skaičiau mirusių poetų atminimui skirtam vakare Almutę Karosaitę, mano mylimą vargo ir poezijos brolį Algirdą Verbą, po to su kolegomis pasikalbėjome apie šį bei tą…

Išgirdau  nusivylimą ir nuoskaudą dėl to, kad iš lietuviško meno ir pramogų padangės dingo Donatas Montvydas. Atsirado simpatiškas vaikinas  Donni Montell, su švariu, nenutrintu baltu švarkeliu, kedukais, garbanota čiuobo frizūra, kuris gerai dainuoja ir dar moka atlikti scenoje salto. Ko čia  aiškintis ir ko įsižeisti, kad jį kažkas pavadino latviu. Atvirai kalbant – koks jau mums skirtumas, kuo kas pavadina svetima žmogų – latviu ar abisinu.

Štai jei pasaulyje garsų lietuvį tenorą Edgarą Montvydą, kuris dainuoja garsiausiose pasaulio  scenose, kas pavadintų čiukčia ar albanu, būtų nesmagu  mums visiems. Pasijustume įžeisti. Tačiau Edgaro Montvydo menas išmokė visus  teisingai tarti jo vardą ir pavardę ir kiekvienam, kas gerbia operos meną būtų gėda suklysti žymaus operos solisto vardą.

Tačiau labai gerai, kad atsirado toks regimas ženklas, kuris aiškiai įvardija mūsų sąmonės raidą per  Nepriklausomybės laikotarpį, kuris parodo, kokiame etape suklupo kultūra, kaip graudžiai našlaitiškai ji atrodo, kad net mūsų vaikai nuosavų pavardžių išsižada, – jiems tikriausiai gėda… Buvo Mažosios Lietuvos laikotarpyje toks metas, kai porą kartų į Karaliaučių nuvažiavę kaimo bernai virsdavo mikeliais, o mergos grytės ir trudės – gretchen ir trudhen. Tačiau tokie būdavo išjuokiame nuosavame kaime. Kadangi mūsų „kaimo“ jaunimas pramoko po kelis  angliškus žodžius ir be-bezdžionavimo manierų, o lietuviškai slebizavoja ir rašo su klaidomis, visi entuziastingai sveikina nepažįstamą atlikėją Donni.

Bet tai juk mūsų kaimai – ne beždžionių! Ir balsuoja juk daugybė lietuvių, gyvenančių svetur. Juos verčia tai daryti bendrumas su savo šaknimis, su Lietuva… Jie „serga“, jie balsuoja nepagalvodami, kad Donni Montell nusispjauti ir ant šaknų ir ant šakų  – svarbu tik laurų vainikas… Ir kas tam vaikui taip protelį sumaišė? Akivaizdžiai sutapatinti  save su netiesa… Ir nesijausti nieko užgavus…

AR BŪTINA PAŽINTI SAVO ŠEIMININKĄ?

Vidmantė Jasukaitytė

Klausimas pasirodys keistai retorinis, tačiau skaitytojas tikrai supras, kad  čia galima metafora, kurios daugiaprasmiškumas  dažnai „pataiko“ į tai, ką seniai jaučiame. Ir tada temąvyniojame“, kol tampa  daug aiškiau.

Pastarųjų  dienų įvykiai vėl sukėlė šurmulį. Man asmeniškai juokinga skaityti apie tai, kaip G. Jasaičiui pasidarė liūdna. Ar nebuvo liūdna tada, kai iki savižudybės privesto „Mitnijos“ vadovo žmona ir duktė liko visiškai apvogtos? Kur  tada  buvo emigravusi Lietuvos teisėtvarka?  O pats Gintaras Jasaitis?… Štai man iš tikro buvo liūdna, kad yra žmonių, kurie, kaip prieš du šimtus metų, išlenda iš patiltės, kirviu uždaužo žmogų ir pasiima jo  pinigėlius, gautus už parduotą telyčią.  Arba prieina turguje prie vežimo, pasiprašo pavėžinti link namų ir – nei vežimo, nei arklio, nei žmogaus…

Laikai pasikeitė, bet patiltės psichologija liko. Čia labai lietuviška interpretacija, bet šiuolaikiniai plėšikai tūno visiškai ne po tiltais, – jie važinėja prabangiais automobiliais ir užmušinėja aukas ne kirvukais. Yra daug rafinuotų priemonių. Dauguma jų dvasiniai beraščiai, arba vienpusio intelekto, – na sakykim… negilaus intelekto. Jie neskaito knygų, o didžiausią pasitenkinimą sukelia  vienintelė lektūra – banknotai ir bankų sąskaitos. Jie  kartais ateina į parodų atidarymus, kartais į žymių atlikėjų koncertus, tačiau tik dėl to, kad apie juos nesusidarytų „vaizdzialis nikuoks“. Anksčiau sovietinių laikų manipuliatoriai, vadinami spekuliantais „susiveikdavo“ invalidumą visam gyvenimui,  po to augindavo šiltnamiuose tulpes, jas skraidindavo į Maskvą parduoti, arba spekuliuodavo valiuta, pasistatydavo  prabangius namus, kurių dalis būdavo po žeme, nes „uravnilovkos“ motina to meto valdžia per daug neleido turėti niekam. Bet didžiausias jų siekimas,  jų „garbės ordinas“ buvo išleisti knygą. Atsimenate – net Brežnevas „parašė“ stoooora knygą… Yai buvo prestižo reikalas.

Dabartiniams plėšikams labai svarbu tapti Seimo nariais, patarėjais, tačiau tai varžo jų neaprėpiamas galimybes, nes tenka pasitenkinti tik kyšiais. O paėmęs kyši genialumo neįrodysi, atvirkščiai, tenka galvoti, kaip jį paslėpti. Tad jiems įvairiapusiškiausią pasitenkinimą suteikia „prestižinė“ galimybė valdyti Seimo narius ir patarėjus. Ir ne tik… Jie „valdo sistemomis“ – jei valdai kelis Seimo  narius ar  kokį ministrą – būtinai reikia valdyti ir keletą teisėjų arba prokurorą. Na, bent jau pavaduotoją… Jei ne – tai kokio departamento ar skyriaus vadą… Ir jiems pasiseka – juos suartina bendra lektūros – „babkių“ skaitymas. Ir čia jie patiria didžiausią pasitenkinimą  – jie valdo „sistemą“! Tos lokalios sistemos susijungia į vieną didelį korupcijos kamuolį ir tada jau valstybė tampa korumpuota Sistema, su ryšiais visur, kur tik siekia  verslo virkščios arba politinės idėjos, galinčios būti naudingos tam tikram verslui, taip sakant – “babkėms”.

Spauda, žinoma, galėtų būti iš tikro ketvirtoji valdžia, kuri būtų pajėgi atlikti titanišką darbą – informuoti piliečius apie realią padėtį ir nuimti iliuzijų skraistę nuo mažai žinančių žmogelių, kad rinkimuose jie ką nors reiškia. Tačiau spaudą plėšikai pirmiausiai ir siekia  “nusipirkti”. Tad spauda ir kitos masinės komunikacijos priemonės tegul net nebando saves vadinti ketvirtąja valdžia, na nebent plėšikų oligarchų pirkinių krepšyje.  Ten jie tikrai reikšmingi, nes kuria įvaizdžius, – kaip antai – giliai susikrimtusio ir liūdinčio Gintaro Jasaičio  dėl neleistinai nevaržomų STT tarnybų veiksmų prieš kokį nors kurlianskį. Tada pasirodo  komentarai žmonių, kurie nėra tiek sugedę, kad patikėtų, jog nenuperkamų  politikų nėra arba jų liko nykstamai mažas skaičius. Tada  imama  gailėtis asmens, pas kurį randamos didžiulės pinigų sumos, neįmanomos  sąžiningam politikui. Tai pavadinama “visuomenės nuomone”, ir ji yra svertas paveikiant korumpuotus teismus. Žinoma, ir man gaila… Gaila, E. Masiulio įvaizdis negrįžtamai suteptas. Sakau negrįžtamai, nes  dabar jis  ne pervažiavo kokią vištą dulkėtoje miestelio gatvėje, o figūruoja galimuose sandoriuose su MG Baltic – ir  vien tame gali slypėti  kur kas didesnė grėsmė valstybei, nei kokio nors politiko prostitutes užsisakymas (o kaip skaudžiai toks niekingas faktelis sulaužo garsių politikų ir valstybių veikėjų karjeras kitose šalyse!). Taip, ten kur valdžios veikėjui  visuomenė kelia ir moralinius reikalavimus, parsiduodančio politiko karjerai pavojų daug. Tačiau pas mus apie korumpuoto politiko kaltumą, ar nekaltumą, žodį taria teisėtvarka, kurią jau seniai seniai įvairūs koncernai laiko savo kišenėje. Valstybė kitaip nebegali prabilti Įstatymo vardu ir mūsų korumpuotoje Sistemoje per teisėtvarkos ruporą už valstybę verdiktą skelbia  įvairūs mockai, dočkai, murmuravičiai ar burbulenskiai. Jie gali pasivadinti kad ir gintarais ar kitokiais vardais – ilgamečiai politinių procesų stebėjimai man asmeniškai nekelia visiškai jokių abejonių, kad politikai yra perkami, kad jie su malonumu parsiduoda, kad pirkimo-pardavimo taisykles diktuoja perkančioji pusė, o parsidavusioji jau diktuoja viso gyvenimo valstybėje taisykles.

Keistai ir naiviai skamba komentarai, kad STT tarnybos “persistengė”, nes ką tik skambėjo, kad STT nieko nedirba. Rašoma net kad STT virvę ant liberalų partijos kaklo tempia Prezidentė. Šokas gali ištikti, kai nupirktos žiniasklaidos pripumpuoti protai suvoks, kad Prezidentės įvaizdžiui pakenkti naudojami netgi tie svertai, kurie  absoliučiai naudingi poliečiams – STT pastangos. Tiesiog matosi, kad  žmonių galvelėse didelis mišinys nesusivokimo. Supraskite vieną kartą – mūsų Nepriklausomybę seniai sabotuoja daugybė sistemų, – bankai, ministerijos, teisėtvarka, vidaus reikalai, krašto apsaugos sistema. Ir niekas Nepriklausomybės nesaugo. Sugriauta vos pradėta kurta kibernetinės apsaugos sitema, pažeidinėjamos sienos… Nesitikėkite, kad šalies vadovas, kuris neparsidavė už “babkes” kultūriniam neišprusėliui oligarchui  galės dirbti nešmeižiamas, nepuldinėjams, nepagrįstai nekaltinamas.  Ta korumpuota sisyema  sieks valdyti ir prezidentus. Visa tai valdoma būtinai dalyvaujant “babkėms”, “otkatams”  ir, vienaip ar kitaip, verslo magnatams, kurie nusiperka sėkmingos  valstybinės sistemos iškraipymo galimybes, nusipirkdami partijas ir poltikus su visomis jų pareigomis, priesaikomis etc. Arba nusipirkdami lėkuve vietą šalia Prezidento jo kelionės į Ameriką metu. Kaip manote, apie ką gali toks verslininkas kelias valandas kalbėtis su Prezidentu, kokią paramą jam  pažadėti, kokio “prielankumo” tikėtis iš jo savo verslui, kuris vadinamas naudingu valstybei darbo vietų kūrimu… Žinoma, kalbės ne apie piliečių gerovę ir jai pasiekti reikalingus būdus. Žiniasklaida ir amoralioji politinė televizija padaro viską, kad tai taptų įmanoma ir nusikaltimus sėkmingai paslepia nuo tautos.

Taigi, būtų laikas pasikasinėti dar giliau -iš kur visa tai nenutrūkstamu srautu liejasi? Juk pas mus – tas pats kas Rusijoje tik šiek tiek „minkštėliau“, nes paprasčiausiai – nusikaltimams mažiau erdvės….

——————————————————————————————————————————————-

Žinoma, aš pasakysiu, kad pats tikriausias kovos būdas su visuotinimiu mūsų paniekinimnu nuskurdinant materialiai ir apvagiant dvasiškai – kas bebūtų – visuotinis padorumas, nepalaužiama Dekalogo kultūra santykiuose ir tradicijų išsaugota pasaulėjauta bei krikščioniškosios vertybės.  Tačiau apie tai viešai pasamprotausiu vėliau. Dabar turiu pristatyti vieną straipsnį, kurį profesorė Čepaitienė perskaitė Vilniaus Forumo konferencijoje „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“. Renginys vyko gegužės 7 dieną Lietuvos Mokslų akademijos didžiojoje salėje Gedimino g. 3, Vilniuje Konferencija buvo surengta reaguojant į metų pradžioje viešojoje erdvėje suaktyvėjusį Justino Marcinkevičiaus asmens ir apskritai lietuvybės puoselėjimo pastangų sovietmečiu niekinimą.( Kovo 11 dieną Vilniaus forumas paskelbė daugiau nei 180 žinomų Sąjūdžio kūrėjų, signatarų, rezistentų, mokslininkų ir kultūros veikėjų pasirašytą viešą laišką <http://www.propatria.lt/2016/03/vilniaus-forumas-puolant-jmarcinkeviciu.html>,kuriame išdėstė pagrindines nuostatas ir principinę poziciją šiuo klausimu. Konferencija skirta išsamiau pažvelgti tiek į inteligentijos pastangas sovietmečiu puoselėti lietuvybės ir Lietuvos valstybės idėjas, tiek ir į dabartinius bandymus sumenkinti jų atliktą darbą bei vaidmenį kelyje į Kovo 11-ąją.Konferencijoje pranešimus skaitė Valentinas Sventickas, Laisvūnas Šopauskas, Vytautas Rubavičius, Rasa Čepaitienė ir Vytautas Radžvilas. Taip pat bus pristatytos Vilniaus forumo parengtos į piliečių valstybinio mąstymo ugdymą orientuotos visų pakopų Lietuvos švietimo sistemos reformos gairės.)

Taigi, pristatau šį puikų, išsamų ir gilų pranešimą.

Gal jam nors atrodys, jog mano straipsnis per ilgas, – tiek to, – juk rašau ne mažaraščiams ir ne tuščiagalviams. Rašau, mano mieli skaitytojai, jums, tikėdamasi jog bent kuo nors prisidedu, prie didesnio pasitikėjimo mūsų humaniškąja savastimi ir prie didesnio nepasitikėjimu informacija, kuri sklinda už „babkes“.

Procesai, kurie vyksta šiandien – labai ypatingi ir labai pavojingi. Mums, mažos tautos kultūrai jie gali grėsti išnykimu. Bet vis tik – tik nuo mūsų susiliejimo su kultūra priklauso aplinka, kurioje gyvename, gyvensime ir ar gyvensime. Todėl pravartu pažvelgti į blogio šaknis. Šis pranešimas, kaip joks kitas, pažvelgia į nematomąsias pasaulio griovimo kertes, kurios pavojingos visoms prigimtinėms  mūsų teisėms ir laisvėms:

———————————————————————————————————————————————- Apie zombius ir žmones

Rasa Čepaitienė                                                                         Serialo „The Walking Dead“ gerbėjams

Sąjūdžio žmonės dar pamena žodį, kurio dabarties jaunimas, bent jau mano studentai, jau nebežino. Kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ aprašytasis mankurtas „dainuojančios revoliucijos“ metu buvo tapęs svarbia ir, apmąstant neseną totalitarizmo patirtį, plačiai vartota metafora. Stepių klajoklių į nelaisvę paimtas karys po tam tikros barbariškos atminties išvalymo procedūros nebežino, kas esąs, nebeturi praeities nei ateities. Jis – tik bedvasis ir bevalis vergas, nuolankiai tarnaujantis savo naujajam šeimininkui. Bene labiausiai sukrečianti Aitmatovo pasakojamos legendos vieta – mankurto susitikimas su jo ilgai ieškojusia motina, kurią neatpažinęs nužudo…

Kaip žinia, imdamasis kurti sau visiškai pavaldžią visuomenę ir naująjį žmogų sovietų režimas pirmiausia turėjo rasti būdus, kaip perkonstruoti pačią jo savastį bei santykį su natūralia jį užauginusios kultūros terpe, tuo pačiu atmetant viską, kas trukdė šiam tikslui. Todėl kolektyvinės atminties trynimas ir performavimas tapo vienu iš pagrindinių jo siekinių. Šiuolaikinis rusų rašytojas Viktoras Pelevinas nedidelės apimties tekste „Zombinimas: lyginamosios antropologijos bandymas“, išsamiau aptaria šiuos homo sovieticus kūrimo mechanizmus, pasitelkdamas mankurtui artimą, bet iš visai kito geografinio-kultūrinio konteksto pasiskolintą „zombio“ sąvoką. Autorius atlieka iš pirmo žvilgsnio gana savavališką „tarybinio žmogaus“ palyginimą su Haičio saloje antropologų stebėta ir aprašyta juodųjų vudu magų praktikuojama procedūra, kurios pasėkoje nusižiūrėta auka paverčiama gyvu numirėliu – buka ir bežade, vien sunkiam darbui plantacijose skirta kūno mase. Taigi zombis nėra (ar net jau nebuvo) vien išgalvotas siaubo filmų personažas…

Pati ši procedūra gana sudėtinga ir keliapakopė. Jos metu pasmerktasis patiria tiek fizinę, tiek ir dvasinę mirtį ir yra prikeliamas raganiaus – savo naujojo šeimininko, kad jam besąlygiškai tarnautų. Šio proceso metu naudojami psichotropiniai kvaišalai, vadinamieji „zombių milteliai“, kuriais apsvaigintą auką ištinka koma. Tuomet ji palaidojama, kad pati įsitikintų savo mirties faktu, vėliau atkasama, kelissyk sumušama, vėl svaiginama narkotikais, kol galiausiai praranda atmintį, savivoką ir valią. Tačiau pavertimas zombiu būtų neįmanomas be dar vieno elemento. Raganius ir jo auka iš esmės priklauso tam pačiam socialiniam-psichologiniam pasauliui ir pripažįsta tą patį žmogaus prigimties bei sandaros vaizdinį. Pelevinas pabrėžia, kad be šio juos jungiančio bendro tikėjimo – „psichinio fono“ – net sumuštas ir narkotikais apsvaigintas kitos kultūros žmogus, pavyzdžiui, europietis, zombiu nevirstų. Taigi, magija egzistuoja, ji itin efektyvi, tačiau tik ją tikinčių ir praktikuojančiųjų pasaulyje.

Netikėtumo sukeltas šokas, fizinis smurtas, suėmimą bei teismo nuosprendį lydinti socialinė mirtis, nuolat patiriama prievarta ir baimė, pramaišiui su ne mažiau brutaliais ir galingais sąmonės ir valios palaužimo bei įtaigojimo būdais – visi šie elementai atpažįstami ir sovietinio režimo savo piliečiams taikytose priemonėse, jos „kietosios“ ir „minkštosios“ galių – represijų ir ideologinės indoktrinacijos – kombinatorikoje. Ir nors po J. Stalino mirties sistema kiek prislopino savo žmogėdriškus instinktus fiziškai naikinti bei dvasiškai luošinti, tačiau subtilesni zombinimo būdai išliks tokie pat išradingi ir paveikūs iki pat jos žlugimo. Šis procesas prasidėdavo labai anksti, dar darželyje, kai vaiko psichika yra pati atviriausia ir imliausia ir būdavo įtvirtinamas per virtinę maginių iniciacijų (į spaliukus, pionierius, komjaunuolius, galiausiai – į komunistus). Zombių pasaulio taisykles ir „vertybes“ sovietiniai piliečiai efektyviai įsisavindavo ne tik mokykloje ar darbovietėje, bet ir kalėjime ar kariuomenėje, kurioje veikė net dvigubi – oficialūs ir neoficialūs (vadinamoji „diedovščina“) iniciacijos ritualai.

Zombinimui skleisti reikalingo „psichinio fono“ sukūrimui pasitarnavo sovietinė kultūra ir ypač kalba – masyvus orveliškos totalitarinės naujakalbės, arba, pasak Pelevino, leksinės šizofrenijos diegimas, kurios pagrindinė funkcija buvo iš indoktrinuojamųjų sąmonės išmušti pačius kritinio santykio su tikrove pagrindus. Sovietų sistema dėjo dideles pastangas sukurti homo sovieticus ne tam, kad įvykdytų deklaruojamus klestėjimo ateityje pažadus, bet kaip priemonę režimui palaikyti ir jo tęstinumui užtikrinti. Todėl realiosios tarybinių žmonių savybės neatitiko oficialiai skelbiamųjų, tačiau tame nebūta jokio vidinio prieštaravimo. Svarbiausios jų – įtvirtintas hierarchinis valdžios / pavaldinių santykis, aiškus savo vietos šioje hierarchijoje žinojimas ir apskritai mąstymas galios-pavaldumo kategorijomis. Sistemos sulaužyto žmogaus patiriamas bejėgiškumo jausmas natūraliai vertė jį ieškotis „kietos rankos“, kad būtų valdomas, bijotų ir žemintųsi prieš stipresnius. Tačiau kaip psichologinė kompensacija jam buvo būtina ir galimybė žeminti ir engti silpnesnius už save. Šią teisę jam sistema maloningai teikė. Taip užsisuko prievartos ir melo ratas.

Kaip žinome iš siaubo filmų, zombiai mėgsta burtis į gaujas, kad sudorotų silpnesnius, nors iš esmės yra asocialūs, nepajėgiantys užmegzti autentiško žmogiškojo ryšio. Režimas nuosekliai diegė paternalizmą, valdomųjų pasyvumą ir apolitiškumą – negebėjimą drauge spręsti viešųjų reikalų, ar net juos įvardinti. Dar viena su tuo susijusi sovietinio zombio savybė – tai, ką galima būtų pavadinti materialiuoju būties horizontu, t.y. apsiribojimu vien fizinio išgyvenimo ir buities klausimais. Be to, verta pažymėti ir sistemos nuosekliai įtvirtinamą „juodai baltą“ tikrovės paveikslą, kaip ir zoologinę neapykantą kitaminčiams ar kitaip besielgiantiems.

Nepaisant fakto, kad sovietinio režimo vykdyta valstybės modernizacijos programa išoriškai buvo panaši į Apšvietos inspiruotą Vakarų visuomenių modernizavimą, tačiau socioekonominės reformos čia buvo vykdomos pasitelkiant iš esmės archaines despotines priemones. Taip sugrįžta į vergovinę – gulaginę santvarką, kurioje aukščiausia valdžia priklausė chanui ir kurultajui, tai yra iš mongolų-totorių perimtai valdymo formai – partijos suvažiavimui (sjezdui). Kurioje dominavo juodųjų magų slaptųjų draugijų atliekami ritualai bei buvo plačiai masėms skelbiami užkeikimai. Kur žmogaus gyvybė buvo nieko verta…

Sovietinė kultūra – stebėtinas barbarybės ir modernybės elementų kratinys, kuriame, nutraukus autentiškos tradicijos saitus ir lyg buldozeriu nukasus ankstesnės kultūros sluoksnį, atsiremiama į archainę struktūrą ir į maginį pasaulio vaizdinį. Tačiau kas atsitinka, kai juodasis magas – zombių šeimininkas – miršta? Zombiai padrikai išsilaksto, yra priversti ieškotis naujo, arba šeimininko dingimo faktas nuo jų kruopščiai slepiamas kitų, vadais apsiskelbusių kiek sumanesnių zombių (prisiminkime – „Leninas gyvesnis už visus gyvuosius“…). Mirusio raganiaus kūnas tuomet mumifikuojamas ir laikomas visuotinei apžiūrai ir adoravimui. Panašios praktikos žinomos Okeanijos salų aborigenams. Prieš keletą metų smalsumo dėlei teko lankytis Lenino mauzoliejuje Maskvoje. Ši ganėtinai atgrasi patirtis buvo naudinga bent jau tuo, kad leido suvokti vieną itin svarbų dalyką – pačios sovietinės sistemos šerdyje glūdėjo nekrofilija…

Kokių būta alternatyvų šiam tokiam galingam ir kompleksiškam nužmoginimo mechanizmui, skirtam palaužti asmenį ir priversti jį nuolankiai tarnauti totalitarinio režimo reikmėms? Bandymas užsisklęsti vien šeimos ir artimųjų rate? Įnirtingai atmetamos ar pagal savus poreikius perdirbamos tradicinės kultūros ir moralės draiskanų rinkimas ir saugojimas? Laikymasis krikščioniškųjų tiesų, kad ir kokios jos būtų „neprogresyvios“, „tamsybiškos“, „atgyvenusios“? Siekis, nieko nepaisant, kurti modernią tautinę kultūrą, bandant išnaudoti ideologijoje likusias spragas ir vidinius prieštaravimus, tačiau priverstam eiti į neišvengiamus kompromisus su režimu, „atiduoti jam duoklę“? Nors dauguma žmonių manėsi galį atpažinti ideologinius burtažodžius ir jiems bent jau viduje atsispirti, tačiau tai neišvengiamai vedė prie sąmonės suskilimo – psichologinės šizofrenijos, kai viena mąstoma, kita sakoma, o trečia daroma…

Sąjunginių respublikų inteligentija, kultūros žmonės, intuityviai jautė pareigą spirtis masiniam nužmoginimui. Jų padėtis režime buvo paradoksali. Nors jie sistemos buvo pasitelkti kaip tarpininkai išverčiant į vietos kalbas ideologinę naujakalbę ir visuomenei perteikiant naująją pasaulėžiūrą, taigi buvo priversti tarnauti zombinimo proceso paspartinimo ir palengvinimo įrankiais, tačiau dėl savo ypatingo socialinio statuso turėjo ir daugiau galimybių bandyti perteikti visuomenei tradicinės humanistinės pasaulėžiūros nuostatas. Po pagrindinio raganiaus – Stalino – mirties prasidėjus chruščioviniam atlydžiui atsirado ribotos sąlygos skleisti ir alternatyvias, ar bent jau ideologiškai neutralias kultūros prasmes.

Baltijos šalių atvejis šiuo atžvilgiu itin įdomus. Pirma, šios respublikos turėjo tarpukarinę nacionalinio valstybingumo patirtį ir atmintį, kurios nebuvo galima taip lengvai ištrinti, nepaisant okupantų veikiai pradėtos taikyti „šoko doktrinos“ (tremtys ir represijos) ir smegenų plovimo technikų. Antra, čia neįsigalėjo ir atkakliai skleidžiamas „aukštesnės Didžiojo Brolio kultūros“ mitas su jo „civilizacine misija“, buvusia tokia paveikia rusifikaciją lengviau priėmusiems baltarusiams, Vidurio Azijos ar kitoms tautoms. Trečia, po karo siekdamas iš izoliacijos sugrįžti į civilizuotų tautų šeimą, režimas vidaus, ir ypač užsienio propagandoje, skirtoje menamiems sovietinės santvarkos pranašumams paliudyti ir demonstruoti, veikiai pasitelks „pribaltų“ kaip „Mažųjų Vakarų“ civilizacinius ir kultūrinius pranašumus. Šios ir kitos aplinkybės lietuviams pagaliau leido kiek laisviau veikti sistemoje, išmokė kultūrininkus išvengti ar apeiti akivaizdžius ideologinius spąstus, tuo pačiu ją išnaudojant vietinės kultūros išsaugojimo reikmėms. Tai atvėrė kad ir ribotas, bet reikšmingas modernios nacionalinės kultūros plėtros galimybes, kuriomis, ypač brežnevmečiu, sugebėjo pasinaudoti ne tik SSRS, bet ir užsienyje veikiai aukštai pradėti vertinti lietuvių rašytojai ir poetai, menininkai, teatralai, muzikai, architektai, urbanistai, fotografai, dizaineriai ir t. t. Šie pasiekimai kėlė pabaltijiečių tautinę savivoką ir nacionalinio pasididžiavimo jausmus, stiprino kultūrininkų moralinį autoritetą visuomenėje, tuo pačiu, sistemai nusilpus, klojo pagrindus ieškoti alternatyvių tautos ir valstybės raidos kelių, kurie galiausiai atvedė į Nepriklausomybę. Deja, visapusiškai ir be emocijų neapmąstę tuomet gyvenusių kultūros žmonių indėlio sovietizacijos ir nacionalinės kultūros išsaugojimo bei kūrimo procesuose, jų sukurtų kultūros reiškinių ir produktų vertės, šiandien trumparegiškai skubame dalies jų atsikratyti kaip esą grynai sovietinių ar nereikšmingų… (nors ir ne vienintelis, čia galėtų kaip pavyzdys pasitarnauti tuomet suprojektuoti autoriniai visuomeniniai pastatai, kurie šiandien intensyviai griaunami arba neatpažįstamai perstatomi…).

Kas atsitinka žlugus Sovietų Sąjungai? Kartu žlunga ir „Mažųjų Vakarų“ mitas bei puoselėta iliuzija. Įstojusi į ES Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, tampa nebe „kultūriškai ir ekonomiškai pranašesne auksine imperijos provincija“, o tik naujosios Sąjungos nustekentu rytiniu pakraščiu, dažno vakariečio akimis esančiu kažkur pačiam civilizacijos pariby su barbarais, arba, kaip buvo rašoma viduramžiais žinomą pasaulį vaizduojančiuose žemėlapiuose, – ubi leones  (ten, kur liūtai)…

Žlungant sovietinei sistemai pamažu išgaravo ir jos palaikomas „psichinis fonas“ – maginis pasaulio vaizdas, tačiau ar dingo pats zombinimas? Daugiatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose išgyventa bendrystė piršo viltį, kad pajėgėme nuo to išsivaduoti, pasveikti ir jau esame laisvi savarankiškai kurti save, savo valstybę ir tautą. Tačiau nespėjus pasidžiaugti skausmingai įgyta laisve ir susivokti, kur norime eiti ir kaip to pasiekti, mus vėl ištiko šokas (pamenate, šoko sukėlimas yra būtina pradinė zombinimo stadija?). Naujieji magai šįkart atvyko iš Vakarų, tačiau jų skleidžiami neoliberalizmo apžavai buvo ne ką menkiau agresyvūs, nei sovietiniai. Kanadiečių žurnalistė ir popiežiaus Pranciškaus patarėja Naomi Klein paskyrė išsamią studiją šios naujosios ideologijos – neoliberalizmo – susikūrimo ir prievartinės bei klastingos sklaidos pasauliniu mastu mechanizmui atsekti (jos knygą „Šoko doktrina“, išverstą ir į lietuvių kalbą, rekomenduoju visiems perskaityti). Joje atskleidžiama, kodėl būtent netikėtomis, staigiomis ir radikaliomis socioekonominėmis reformomis nepasiruošusiai visuomenei sukeltas šokas tapo efektyviausia priemone naująją pasaulėžiūrą lengvai įdiegti ir potencialų pasipriešinimą jai pakirsti. Taip Baltijos šalys, nespėjusios atsipeikėti nuo palyginti taikios SSRS žlugimo euforijos, staiga buvo įtrauktos į globalizacijos sūkurį, kuriam atsispirti neturėjo nei jėgų, nei intelektualinių gebėjimų.

Iš esmės, dirva naujajam visuomenės „psichiniam fonui“ rastis buvo išpurenta dar vėlyvuoju sovietmečiu. Turiu omenyje žodžių ir darbų atsiskyrimą, visuomenės apolitizaciją ir atomizaciją, palankią vėlesnėms individualizmo nuostatoms diegti, siaurai buitišką ir merkantilinį pragmatizmą ir siaurai egoistinius vartotojų lūkesčius. Taigi naujieji burtininkai – ekonomikos ekspertai iš užsienio ir jiems antrinantys vietiniai „laisvosios rinkos“ skleidėjai – skelbė tai, ką ir norėjo išgirsti materializmo persmelkta posovietinio žmogaus sąmonė. Tačiau šiuose procesuose ne mažiau svarbus buvo ir „teisingos“ naujosios kalbos diegimas. Taip sovietinę (auto)cenzūrą keitė „politkorektiškumas“, „kombinavimą“ – „europinių lėšų įsisavinimas“, „plačiąsias dirbančiųjų mases“ – „žmogiškieji ištekliai“ ir t. t. Čia nesusilaikysiu nepasakiusi, kad išgirdus paskutinę frazę nejučia kaskart kyla asociacija su Aušvicu, kur „žmogiškųjų išteklių vadyba“ buvo pasiekusi savo nuoseklią ir logišką atomazgą…

Tačiau iš pradžių gero ekonominio gyvenimo viltys užgožė abejonę dėl neoliberalų nuolat kalamos minties, kad valstybė ir mokesčiai yra „savaiminis blogis“, kurio turėtų būti kuo mažiau. Sovietinio totalitarizmo ir vietinio pseudosuverenumo patirtį išgyvenusiai visuomenei buvo sunku susigaudyti, kas ta valstybė ir kokias funkcijas ji išties turėtų atlikti, todėl jas noriai perleido į veikiai susiliejusių aktyviausių ir agresyviausių verslo ir politikos grupuočių rankas. To padarinius regime šiandien. Juos bene geriausiai nusakė poetas Vytautas Aleksandras Cinauskas: „Mano tėvynė – širdis prie širdies, mano valstybė – vagis ant vagies“.

Toks Tėvynės ir valstybės, moralės ir politikos atskyrimas šiandien yra tapęs itin pavojinga tendencija, praktikoje įsikūnijančia milžiniškais emigracijos mastais. Jei valstybė, – kaip skelbiama, yra absoliutus blogis, tai kodėl reikėtų išlikti jai ištikimam, juolab, kad ji neduoda to, kas leistų čia oriai gyventi? Juk pakanka Tėvynės – skaipu karts nuo karto pasiekiamų artimųjų ar trumpose viešnagėse įkvepiamo iš esmės turistine atrakcija virtusių gimtųjų namų kvapo. Todėl žmonės ir bėga nuo naujojo zombinimo – neslepiamo ekonominio išnaudojimo ir jų žmogiškojo orumo paniekinimo, kurį dengia net ne bent kiek rafinuotesni ideologiniai burtažodžiai, o atviras ir ciniškas melas, pavyzdžiui, apie „po euro įvedimo nekilusias kainas“ (čia tik viena iš dabarties aktualijų). Pastebėtina, kad jie bėga į šalis, kuriose neoliberalizmui iki galo dar nepavyko išardyti valdomo kapitalizmo etape sukurto socialinės rūpybos modelio ir kur žmogaus asmuo dar yra gerbiamas ir su juo bent jau formaliai skaitomasi.

Taigi, koks tas posovietinis zombis? Ar jis kokybiškai skiriasi nuo sovietinio? Drįsčiau spėti, kad iš esmės nedaug kuo, nors ideologinis dangalas arba psichinis fonas, kaip matome, ir gerokai pakito. Tik gaja zombiška savimone galima būtų paaiškinti kai kuriuos grynai lietuviškus fenomenus, kurie ne tokie ryškūs net kaimyninėse, atrodytų, tą pačią totalitarizmo ir nužmoginimo patirtį išgyvenusiose šalyse. Nors daugmaž visoms joms būdingos paternalistinės nuostatos, pilietinis pasyvumas, bejėgiškumo ir aukos sindromas, kaip ir polinkis dėl savo bėdų kaltinti kitus, nesugebant prisiimti bent dalies savo atsakomybės, tačiau didžiausia ES socialinė atskirtis, akis rėžiantis mokesčių perskirstymas kapitalo naudai dirbančiųjų sąskaita ir toliau augantis atotrūkis tarp saujos turtingiausių ir skurstančiųjų daugumos Lietuvoje liudytų ir jau nūnai pasiektą didžiausią visuomenės atomizacijos laipsnį bei pribloškiantį žmogiškojo solidarumo ar apskritai žmogiškumo sunykimą, kuomet, kaip tenka girdėti, dėl įsiskolinimų tiesiai į gatvę jau metami skurstantys senukai, neįgalieji ar šeimos su mažamečiais vaikais…. Tuo pačiu ši didėjanti valdžios ir visuomenės, galingųjų ir visų likusių atskirtis yra ir puiki priemonė ciniškai demonstruoti savo sukauptą kapitalą bei galią. Varguoliai ne tik apiplėšiami, bet ir patys apkaltinami, esą nesugebėję laiku prasisukti…

Naujojo zombinimo priemonės, nors išoriškai atrodo ir švelnesnės, bet ne mažiau efektyvios. Formuojant ir palaikant valdantiesiems reikiamas nuostatas bei užkertant kelią galimam pasipriešinimui, nemenkas yra ir naujųjų medijų nuopelnas. Vienas iš paveikiausių būdų slopinti oficialiai nesankcionuotą mintį – dabartinių propagandistų atliekami vieši oponentų „verbalinio uždaužymo“, išjuokimo ar marginalizavimo ritualai, kurie efektyviai atgraso veikti nepatenkintuosius susiklosčiusia padėtimi. Kitas – neseniai pradėtas aktyviai praktikuoti valdžios kritikų paskelbimas „nacionaline grėsme“ ar „Maskvos agentais“, lyg Putinui išties rūpėtų aukštesni Lietuvos mokytojų atlyginimai, ar teisingesnės maisto prekių kainos prekybcentriuose…

Naujojoje posovietinės Lietuvos tikrovėje kultūros žmonės sunkiai rado sau vietą. Vieni pasidavė naujajam zombinimui, stojo tarnauti valdantiesiems, įteisindami ar intelektualiai pagrįsdami jų sprendimus. Kiti atsitraukė į menamai saugų ir neutralų savo profesijos ar kūrybos prieglobstį. Dažnas juto, kad jų kaip visuomenės autoritetų dienos jau praeityje. Neveltui naujaisiais sąmonės vedliais ir viešosios nuomonės formuotojais šiandien tampa privačių bankų analitikai… Nuosekliai vykdoma nuolatinė asmens, šeimos, tautos ir valstybės dekonstrukcija palieka mus vienišus, pasimetusius ir bejėgius, o visur peršami vartojimo kaip laimės pakaitalo „idealai“ siūlo neskausmingą sąžinės užmigdymo procedūrą. Tačiau gilėjanti tautos ir valstybės krizė verčia reaguoti. Pirmiausia stoti ginti krikščioniškas šaknis turinčio asmens orumo ir nelygstamumo principo. Tačiau šiandienos visuomenės požiūris į krikščionybę, deja, skeptiškas. Nejuntama, kad ji kritikuojama iš esmės pasitelkiant sovietmečiu įdiegtą argumentaciją. Tačiau pagarbos asmeniui, tautos ir valstybės išsaugojimo tikslų įmanoma pasiekti tik atsigręžus į savą kultūrinę tradiciją ir paveldą, tuo pačiu išliekant atviriems pasauliui, atviriems Europai. O tai galima padaryti tik gerai apgalvotos, profesionaliai parengtos bei nuosekliai įgyvendintos švietimo sistemos pertvarkos dėka bei, nebelaukiant valdančiųjų malonės, patiems kuriant bei gaivinant žmogiškąjį solidarumą ir gyvą asmeninį santykį kuriančias bendruomenes ir erdves.

Kaip atsispirti galingai naujųjų „zombių miltelių“ sklaidai? O juk receptas buvo duotas dar pačioje pradžioje. Pamenate, „Antis“ savo dainoje perspėjo apie zombius? „Gyvenk kaip galima švariau“ – buvo jų patarimas. Ar paklausėme?

NEŽINAU NEŽINAU… BET AR KARTAIS TAI NĖRA TIESA?..

VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ

 

Vienas garbingas vyras šiandien pasakė štai ką: „Tą komisiją Seimas sukūrė aišku kam – vagys vienijasi ir puola Prezidentę“.

Iš tiesų – galima  sutikti. Ir jei priimsime tą sakinį kaip antraštę to, kas vyksta, pajusime, kad ne prezidentūroje telkiasi didžiausi tuntai vagių, o amžinai „teisybės“ ieškančioje pusėje – partijose, kurios naudojasi Seimu kaip stadijonu, ir žaidžia trn savo žaidimus  be taisyklių. Nežinau nežinau, bet man  taip atrodo…

Patiko iš Seimūnų nugirsta mintis, kad jei jau tokia komisija sukurta, būtina jos veiklą padaryti iš tikro fundamentalia ir naudinga valstybei – reiktų praplėsti komisijos  užduočių diapazoną ir paanalizuoti, kokia politinė jėga ar valstybės struktūra  kuo kaip ir už kiek manipuliuoja, pritaikydami manipuliacijas paslepiančius įstatymus atba kurdami naujus.

Bet nuo ko pradėti?

Drįsčiau pasiūlyti… Žinoma, informacijos apie galimus neskaidrumus beveik visose valstybės srityse yra tiek daug, kad  neįmanoma taip imti paprastai ir viename straipsnyje viską aprėpti. O pabandžius aprėpti bent vieną sritį, iškyla tokia ryšių raizgalynė, tiek  plačiai visuomenei nežinomų pavardžių, kad skaitytojas paprasčiausiai pavargtų  beskaitydamas vien pavardes, ką jau bekalbėti apie galimybę įsigilinti. Tačiau rašau ne vien paprastam skaitytojui. Viliuosi, kad šio teksto turinys pasieks ir Seimo narius ir jiems bus tiesiog lengviau susigaudyti sudėtinguose korumpuotų manipuliatorių nenuilstančio triūso baruose ir jie galės gana lengvai patikrinę patvirtinti   įtarimus arba juos atmesti,  minimas pavardes paliekant skaidrias ir nesuteptas.

Tad – į priekį!  Išdrįskime pradėti nuo praėjusiame straipsnyje paminėtų skandalų, susijusių su ligoninių vyriausiais gydytojais, kuriems grėsė antrankiai, bet turėjo pareigas apleisti tie, kas narpliojo šiuos galimos korupcijos skandalus… Sakau – galimos, nes  skandalai nutilo… Bet patikrinti reikėtų…

Siūlau toliau – reiktų paieškoti, kur tos nuskambėjusios „teisėjų vaišės“ už dyką vyko iš tikrųjų. Gal jos vyko visai kitur, nei ieškoma? Gal jos tik buvo numatytos p. Radvilo įtakos zonoje Kaišiadoryse, tačiau, sakykim,  p. Sabatauskui paprieštaravus, buvo perkeltos į Alovę, netoli Seimo nario namų, ant ežero kranto… Kodėl gi ne?… Ir Seimo nariui patogu, ir subordinacija išlaikoma – ne jis kažkur trenkiasi, o “reikalingi žmonės“ suvažiuoja  arčiau jo…  O kadangi tai buvo kaip tik  tuo metu, kai Prezidentė pasiūlė  į Generalinio prokuroro postą gerai  užsirekomendavusią teisėją p.Dambrauskienę, sakau,  ar negalėjo tame pobūvyje būti aptarta ši kandidatūra ir  jos blokavimo taktika? O gal vaišės dėl to ir vyko? Kodėl tokios mintys kyla? Paprasčiausiai, kad ir dėl to, jog Pravieniškių kalinių  atleidimai nuo bausmės prieš laiką sprendžiami būtent Kaišiadorių teisme. Ar negalėjo būti taip, kad atėjusioji p. Dambrauskienė pradėjo trukdyti šiam „verslui? Įsivaizduokim, kad scd Kaišiadorių tarybos narys p. Radvilas, kuris  buvo laimėjęs konkursą dėl produktų tiekimo Lietuvos įkalinimo įstaigoms, sugebėjo kaip nors įtakoti vieno ar kito nuteistojo paleidimą prieš laiką, o su tuo turėjo „kažką bendro“ buvęs Kaišiadorių teismo pirmininkas Kiaulakis, – na kaip gi be Teismo pirmininko?  Ir todėl tokia nauja Gen. Prokurorė, su kuria susitarimai pasirodė neįmanomi, tapo  neparanki Seimo daugumai… O juk brendo vyr gydytojų skandalai…Nežinau nežinau… Bet vis tik – ar negalėjo taip būti?

Interpretuokim „vaišių“ temą toliau. Ten be Radvilo ir p.Sabatausko (tiesioginis ryšys su Seimo valdančiaisiais), atrodo, dalyvavo p teisėjas K.Jasmantas, buvęs Kaišiadorių teismo pirmininkas Kiaulakis, Alytaus pataisos  namų direktorius su pavaduotoju, kuris, beje, būdamas rotarietis, sėkmingai tvarko ir  visus scd reikalus tame regione. Ar dalyvavo Seimo narys Bradauskas? Nežinau nežinau… Bet ar tik ne jis kartais  kažkokiu būdu „parėmė“ savo partiją visu 100 000 –čių eurų  per  UAB Alivdarą (?) Nežinau nežinaaau… Be juk ir neprivalau visko žinoti – ką tada dirbs atitinkamos institucijos, kurios turi žinoti, ar ne?

Įsivaizduokim toliau… P. Radvilas, dirbdamas su kalėjimų tiekimu, galėjo turėti vien iš Pravieniškių apie milijoną pelno, tačiau dar yra ir daugiau įkalinimo įstaigų – Alytaus, Marijampolės… Paskaičiuokime. Ar negauna  iš to solidžių „dividendų“ scd partija? Pagal mūsų standartus turėtų gauti. Ir dar – nežinau, ar nepanašu, kad toks asmuo gali  būti neoficialus korumpuoto teismo (ar teisėjo) atstovas įkalinimo įstaigoje ir lygtinių paleidimų už pinigus „versliuko“motoriukas?  Sprendžiant iš to, kad mūsų valstybės korupcijos tinklai labai patvarūs ir perduodami beveik iš karto į kartą, kyla mintis – ar nedalyvavo tame ir Kalėjimų departamento vadovybė. Sunkiai įtikėtina, kad nebūtų dalyvavę…  Nežinau, nieko nežinau, nieko negaliu teigti, bet juk tam kuriasi Seimo komisija. Gal ji netrukus sužinotų, jei panorėtų. Jei grėsmę  Valstybei įžvelgtų ne vien išpūstoje Ulbinaitės byloje.

Naujoji Seimo dauguma pasistengė, kad  visi liberalų ir kt. partijų žmonės šioje sistemoje būtų pradėti „statyti į vietą“. Narkevičius, buv. kalėjimų dep. direktorius, buvo  Ministro J. Bernatoniuo atleistas ir paskirtas S. Skvernelio viceministru. „Garbingai „ buvo išleistas į pensiją“ Širvaitis – buvęs  Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams. Vietoje Širvaičio atsirado Arvydas Domanskis. Na, kad jis ministro vaikystės draugas, ir jie abu buvo Kauno rajono komjaunimo sekretoriai, vienas kitą pakeitę sekretoriaujant, tikriausiai čia jau pletkai… Bet atsiradusi Živilė Mikėnaitė… Na, nežinau nežinau…  Ką ji galėtų turėti bendro su Norvegijos pinigais, kurie  atėjo su LAVL (laisvės atėmimo vietų ligoninės) iškelimo iš Pravieniškių  projektu ar  su III valdybos rekonstrukcija (20 mil.)? Projektavimo darbus konkurse laimi  Panevėžio miestprojektas – vad. Vyt Sukackas. Nežinau, ar svarbu būtų, jei pasirodytų, kad jis Domanskio (Kalėjimų departamento  vado pavaduotojas)vaikystės draugas… Statybos darbus laimi Panevėžio firma „Aukštaitijos ranga“, kuri drauge su kita firma atsirado iš „Vėtrūnos“ …

„Vėtrūną?..“ Na, išgirdus šį vardą tikrai nebežinau, ar neteks pereiti prie meditacijų ir sapnų ir parašyti pamfleto, kaip bemedituodama nutrūkau nuo realybės virvutės ir vėl  netikėtai atsidūriau svarbaus  socialdemokratų sandėrio vidury. Na, tiesiog „pamačiau“, kaip vienas svarbus Kauno pareigūnas vieną gražią vasaros dieną prie „Vilniaus vartų“  kelių  vyrų buvo prievartaujamas  išmokėti tai „Vėtrūnai“  15 mil litų už neatliktus darbus. Eikit!!! Nepatikėsit, kas  buvo tie prievartautojai!.. Vienas Seimo narys, labai panašus į Salamakiną… Vienas – tų pačių „Vilniaus vartų“ žmogus, o V i e n a s… Pats pats partijos… Na – pats pats pats…

Taigi…

Neišprievartavo vis tik. Tačiau tas asmuo postą prarado.

Kaip su tais milijonais, nežinau… Ta naujoji Seimo sudaryta komisija galėtų ištirti. Bet „Aukštaitijos ranga“ pasižadėjo duoti 200 tūkst eurų socdemams. Turėtų būti už ką, šiaip juk tokios sumos nedalijamos… Piniginius reikalus, tikėtina, sprendžia asmuo pavarde R. Norvaišis, o Domanskis, tikėtina,užsiima tik viešaisiais pirkimais, bet tą komisija gali patikrinti. O kur įrodymai, kad Norvaišis su direktore Živilę Mikėnaite  nederina „otkatų“? Tikrinkite – juk gali ir nederinti… Juk trys undinės Mikėnaitė, Leiputė ir Vėsaitė gali tik daineles dainuoti, kad užmigtų lietuviškos politikos jūroje irkluojantys  kitų pažiūrų vyrai ar teisėtvarkos pareigūnai.

Ir apskritai – neseniai nuskambėjusi  Madalovo giminaičių įdarbinimo istorija – beveik juokas palyginti su socdemų ryšių tinklais.

Aš nežinau ar ką nors reiškia  štai kad ir šie ryšiai, bet – komisija gali pabandyti tirti: Kancleris Teisingumo ministerijoje yra Artūras Kazlauskas kuris, ko gero,  yra draugai su Norvaišiu – abu dirbo Registrų centre. Strupeika Saulius, buvęs ministro J. Bernatonio viceministras – artimas Kirkilo draugas , jis į Kalėjimų departamentą atsivedė Donatą Matuizą diretoriaus pavaduotoju. Ar nėra jų interesas  – įmonė „Fima“ kurios savininkai, sako, vadovauja visiems eterio dalykams  ir lietuviškais metodais laimi visus beprotiškai brangius projektus, kuriems tik po to ieško sprendimo galimybių.

Nežinau ar tiesa, kad Finansų viceministras, kurio byla dabar teisme ( toje byloje figūravo ir  Bradauskas) niekuo nebuvo kaltas jei Kauno STT  vadovaujant D. Amšiejui buvo  atleistas… Ne, nežinau, ar turi ryšį su korupcija tai, kad STT vado pavaduotojas Saulius  Urbanavičius buvo prastumtas pirmuoju Ž. Pacevičiaus pavaduotoju, o įšėjus išėjus, tapo vadu. Kad jį prastūmė Bradausko grupės socdemai, o Butkevičiaus grupė atėjusi į valdžią pradėjo ieškoti, kaip galėtų užgesinti Amšiejaus veiklos sukeltus triukšmus ir Ilgą laiką siuntė įvairiausius auditus, kol galų gale juo atsikratė. (Dabar vietoj Amšiejaus – vadovas iš muitinės, kuri priklauso mokęsčių inspekcijai –tai pačiai Bradausko grupei. Mokęsčių inspekcijai, tarp kitko, vadovauja vadovauja Bradausko sūnus). Nežinau, ar tai duoda pagrindą korupcijai, ar  ne.  Nežinau, kiek milijonų „nugręžta“ iš Valstybės. Nežinau, ar Radvila vėl negrįš į kalėjimą su projektais dėl tiekimo, o jei grįš, ar ir toliau gerai sutars su Mikėnaite. Nežinau ir neprivalau žinoti, bet norėčiau… Tiesiog – kad skaidriau būtų gyventi ir kad valdančioji dauguma – tikrieji valstybės priešai – nebemanipuliuotų taip begėdiškai ir nebaudžiamai, kaip tą daro dabar. Tikra šutvė gerai susiklausiusių, iš pusės žvilgsnio, iš užuominos  vienas kitą suprantančių žmogystų. Atskirai – kiekvienas iš jų turi savo individualumą, tačiau kai jie eina grobti valstybę, piliečius, tautą, kėsinasi į kalbą, Šeimos institutą, iškraipo tradicijas, – jie tampa žmogystų bloku, kurį veda  žemas, savanaudiškas, piktybiškas ir nehumaniškas tikslas.

Seimo kuriama  komisija, nukreipta susidoroti su  nepatinkančia Prezidente galėtų  užmesti akį į dar porą šutvės grobių. Tai Nuteistiesiems skirta ligoninė ir Lukiškių iškėlimas į Pravieniškes. Dabar pat laikas  tą padaryti, nes pabėgęs žmogžudys yra tarsi pretekstas  spartinti tokios ligoninės statybą. Ji turėtų atsirasti Pravieniškėse. Per 10 metų į tą statybą įdėta  10 milijonų ir – jokios korupcijos? Jokios, – išskyrus, kad  tam tikslui skirtas pastatas jau  buvo pastatytas Santariškėse, tačiau jis seniai sėkmingai parduotas. Dabar statomas naujas ir tam reikalingos  didžiulės lėšos. Pastačius  bus reikalinga aparatūra, kuri bus perkama  kuo brangesnė, nes nuo jos kainos priklauso grįžtamasis procentas.  Po to reikės specialistų, kurių ir taip  jau trūksta Lietuvoje.  O ar nebūtų galima ir tikslinga, sudaryti sutartį, kad ir su Lazdynų ligonine, surasti vietos, išsinuomoti, aprūpinti  gera apsauga, grotomis ir problema išspręsta? Juk veikiančioje ligoninėje yra visa aparatūra specialistai čia pat, vietoje. Mokėkite už paslaugas ir gydykite nuteistuosius. Ir nebevokite iš Valstybės.

Lukiškių iškelimo projektas – kitas grobis.  Lukiškės turėtų ateiti į Pravieniškes.

Ministras J. Bernatonis, atrodo, to nori, o konkursą  pirkti projektiniams darbams organizuoja jau girdėtas Domanskis. Projektavimo darbų vertė iki 90 tūkst eurų. Nors tai vyksta Pravieniškėse, vargu ar naujas direktorius turės kokią nors įtaką, nes tą   projektą vykdyti  imasi departamentas. Konkursą vėl tikriausiai laimės Panevėžio miesto projektas ir tai įvykti turėtų iki rinkimų, nes rinkimams reikalingi pinigai.  O ar negali būti numatyta projektuoti taip, kad  statyboms neužtektų lėšų ir būtų prašoma papildomai? Premjeras dalija nenumatytas lėšas ir rinkimų proga jis  gal nebūtų šykštus.

Nežinau nežinau nežinau… Nežinau ar visa, ką rašau, nėra arba negali būti tiesa.

Rašyčiau gal ir kitaip, bet šiandien man taip parankiau. Nesu seklys Morka,  gal ir dar kas norsir galėtų susidomėti ir pasiaiškinti. Gana gal abstrakčiai kalbėti, kad valdžia vagia. Valdžia susideda iš  žmonių, tad ir  panagrinėkime, kas prie ko prieina. Minimos pavardės nemaišys tiesos ieškojimams, ypač, jei pasirodys, kad žmonės nekalti, o čia tik įtarios rašančios signatarės pasamprotavimai Valstybės labui. Vardan tos Lietuvos, taip sakant… Į didžiuosius portalus nepatenku, nes jie visi tarnauja paveldėtai daugumos ideologijai, bet manau, kad skaitytojai turi daugybę būdų savo iniciatyva prisidėti prie pilietinės akcijos ir platinti mano  kryptingas abejones. Juk gana mus visus maustyti kuriant savo visavaldystei palankius įstatymus ir amžinai matyti vieną kliuvinį – Prezidentę. Šiandien tas metas, kai nebegalima kalbėti apie šliaužiantį perversmą, o reikia skelbti apie šliaužiančią okupaciją. Nepriklausomybė sabotuojama, padoriausi žmonės eliminuojami iš pasitikėjimo  zonos, iš galimybės užimti valstybines pareigas, nėra jokių savivaldos žymių – kiekviena dauguma statosi savo atraminius bokštelius – seniūnus ir seniūnaičius, kuriems beveik privaloma partinė priklausomybė. Centralizmas stiprus, o jam vadovauja partiniai klanai ir grupuotės. Ministerijos partijoms atiduodamos kaip lesyklos, kaip ėdžios. Tautai pateikiama dezinformacija apie viską, visiškai nesirūpinama mūsų išlikimu – atvirkščiai – rūpinamasi išnykimu ir labai daug jau pasiekta. Žmonėms pilamos į galvą abejones sukeliančios šiukšlės, skatinamas  euroskepticizmas. Pabrėžiu – Europos sąjunga šiuo metu – taip, o Eurosąjungos šalių federacija – ne! Tautinės vertybės – būtinai, o kultūrinis beveidiškumas – niekada! Atvirumas pasauliui – tik išlaikant savo kalbą, kultūrą ir tvirtą kultūrinį identitetą!

Tikiuosi, kad skaitytojas mane supras, kodėl pasirinkau tokią  samprotavimų formą ir kodėl kalbu tik apie  valdančią daugumą, – dar niekada nebuvo tokia beviltiška vyriausybė ir niekada dar taip akiplėšiškai neveikė valdžios grobuonys. Dar niekada nebuvo taip viešai ir masiškai išteisinami  nesąžiningi “saviškiai”. Naudojosi  valstybės pinigais visi, kas  galėjo, bet tokio organizuoto, tokio strategiškai ir taktiškai sustyguoto grobuonių  puolimo tokiu pavojingu ir atsakingu istoriniu metu mūsų našlaitė Valstybė dar nepatyrė. Tai prilygsta išdavystei. Ir jai vadovauja komunistai. Komunistas – šalto, be vertybių, be pagarbos žemei, tėvynei, istorijai žmogaus kokybė. Dabartinė dauguma – kuo besivadintų – yra tokia. Tik turiu viltų, kad jų gretos mažės, o, tautines vertybes palaikančių – daugės. Nes šiuo metu Lietuva nebeturi kas atstovautų jos išlikimą ir laisvę.

 

 

Kaip manipuliuoja šarikovai

Nors šarikovai puola būriais, nors jiems parankiausia veikti pagal tikslią komandą, tačiau negalima sakyti, kad jų padermės viršūnėse nėra strategų. Strategija visada savitikslė, nukreipta į priešą, o priešas visada tas, kas kėsinasi atimti jų svarbiausią vertybę – kaulą.  Be to, jie labai kerštingi. Tuo dar kartą įsitikinome paskutinėmis dienomis. Už komisija vis tik  Seime buvo nubalsuota (projektą rasite straipsnio pabaigoje) ir jos pavadinimas skamba  taip: DĖL MANIPULIAVIMO VIEŠOJOJE ERDVĖJE ŽVALGYBOS IR KRIMINALINĖS ŽVALGYBOS BEI IKI TEISMINIO TYRIMO DUOMENIMIS, GALIMAI NETEISĖTO POVEIKIO TEISĖSAUGOS INSTITUCIJOMS, ĮTRAUKIANT JAS Į POLITINĘ KOVĄ, SUDARYMO.

Žinoma, ne naujiena, kad Seime  ne viena komisija  buvo ir tikriausiai dar bus sukurta  visiškai ne siekiant palaikyti Valstybės interesą, o susidorojimui su politiniais oponentais ar tais kas valdantiesiems užstoja kelią jų tikslų įgyvendinimui. Jau daugiau nei ketvirtis amžiaus, kaip valdžios žmonės elgiasi lygiai taip kaip šarikovų protėvynė stalininė Rusja, – kada milijonams žmonių mirštant iš baldo Ukrainoje ar paliekant savo kaulus  po sovietinių magistralių danga, buvo statomi filmai apie laimingų tarybinių žmonių meilę ir kuriamos dainos pilnos džiaugsmo ir optimizmo. Imituojant reformas buvo griaunama ekonomika,  o prisidengiant rūpesčiu valstybe iš tikrųjų kovojo viena grupė su kita. Iš pradžių tai buvo grupės kairieji-dešinieji, kurios labai greitai virto interesų grupėmis, o vėliau – partinių klanų interesų grupėmis. Tauta liko  nesusigaudančiais žiūrovais, kuriais sumaniai manipuliavo ir vieni, ir kiti, panaudodami  piliečius kaip mitingų masę “liaudies valiai“, kuri  iš tiesų buvo tik klant siekis. Tam aktyviai talkino politizuoti arba papirkti žurnalistai.

Taigi šios komisijos tikslai niekuo nesiskiria nuo daugelio ankstesnių bandymų, tačiau kad  šarikovų padermė pakilo į, jų nuomone, rimtesnę kovą, rodo kad tai labai arti neseniai pateikto represinio įstatymo, siekiančio uždaryti bet kokį informacijos patekimą tautai, jei tai liečia ameniškai nusikaltimą pasariusį asmenį. T0 įstatymo būtinybė  pridengiama apsimestiniu susirūpinimu, kad nenukentėtų negalintis savęs apginti patyręs skriaudą nukentėjęs jaunas žmogus, kuris dažnai po pažeminimo ir  skriaudos dar gali patirti ir viešas patyčas. Taip sakant, prisidengiama susirūpinimu žmogaus teisėmis, tačiau iš tikrųjų  nesunku įžvelgti visiškai kitokį vaizdą ir kitus tikslus. Apie tą įstatymą su žurnaliste viešai kalbėjusi seimo narė atrodė apimta beveik religinės ekstazės, ir ta ginybinė ekstazė išreiškė, kaip svarbu valdančiai daugumai, kad tas įstatymas būtų Prezidentės pasirašytas.  Bet apie tai pakalbėsime kiek vėliau. Dabar reikia grįžti prie komisijos.

Pats  komisijos pavadinimas yra ne kas kita o tiesioginis manipuliavimas realybe. Dėl laiko ir vietos stokos, nesiplėsiu labai toli,  o pateiksiu skaitytojo nuožiūrai tik porą-trejetą ne taip seniai politinę erdve drebinusių įvykių, kurie, mano nuomone, akivaizdžiausiai gali įrodyti, kaip šarikovai patys įvaldę manipuliavimo meną. Reikia tik atsigręžti atgal į kunkuliuojančią įvykių visumą.

Kol kas pradėsiu nuo Sveikatos apsaugos ministerijos. Ministerijai vadovaujant kolegai  signataraui Vyteniui Andriukaičiau –  ilgamečiui ištikimam socialdemokratų idėjų  šului ir ramsčiui (galimas daiktas ir pagrindiniam socialdemokratų partijos pardavėjui  buvusiems komunistams, kad jie pasislėpę, po socialdemokratų  pavadinimu, sėkmingai infiltruotųsi į Europos politinius vyksmus), kaip ir įprasta, prasidėjo reformos. Visi ministrai pradeda nuo reformų, nes tai korumpuotoje sistemoje yra  būtina galimybė, atsiskaityti su tais, kas tave ten pasodino.  Ministras, kaip įprasta, savo reformas sutvirtino konkursų būdų paskirdamas  ligoninių direktorius (Šiaulių, Panevėžio, Kauno 3- ligoninės, Palangos). Netrukus  po to paaiškėjo, kad mažiausiai dviems (50 proc.) paskirtųjų  direktorių nomenklatūros  teko susipažinti su antrankiais. Turint galvoje, kad tokios įstaigos  valdo dideles sumas Europos pinigų, galime abejoti ir  konkursų skaidrumu. (Šių eilučių autorei teko girdėti apie  sunkai  eiliniams piliečiui įsivaizduojamas sumas – 300 000 tūkst. ir aukščiau). Kyla klausimas – kas reguliavo šių konkursų nuostatus, kt. reikalavimus ir kandidatūrų parinkimą?  Pasidairius po ministerijos  užkulisius paaiškėjo, kad  mažiausiai prie dviejų paskutinių ministrų tokias užduotis atlikdavo dabar jau atleistas  patarėjas. Taipogi atleisti ir viceministrai – manau tik dėl to, kad su jais susiję skandalai nuskambėjo viešai ir garsiai.  Skandalai su naujais vyriausiais gydytojais  turėjo neįsiplieksti. Laikas buvo parankus, buvęs Generalinis Prokuroras nuvo nebeįgalus, o jo neįgalumą visaip eskalavo politikai. Korupcijos skandalas  galėjo būti gesinamas aktyviai, kaip ir buvo iš tiesų. “Otkatų“ sistema veikė (ir tebeveikia) puikiai. Paimkime, kad ir medicininės aparatūros pirkimą. Štai magnetinio rezonanso aparatūra kainuoja  apie 6 milijonus, vadovas įstaigos, kuri perka tokią aparatūrą, automatiškai gauna mažiausiai 10 proc. premijos nuo sumos, o kartais, priklausomai nuo aparatūros vertės – nuo 8 iki 20 proc. iš pardavimo organizatoriaus.  Klausimėlis – iš kur lėšos tokiai aparatūrai, ypač, jei jau panašią turi? Tikrai be Seimo čia neapseinama. Na, nedrįstu tvirtinti, bet p. Matulas ir p. Čigrėjienė turėtų tame dalyvauti…  Belieka spėti iš trijų kartų:  kas dalijasi tais  “otkatų pinigais“ – a) ligoninės direktorius pasilieka sau; b) dalijasi  direktorius, ministerija ir partija; c) dalijasi ministerija, partija ir Seimas ir t.t ( jei kartais ir nelieka direktoriui – priimta kyšių sistema per eilę metų tikriausiai atperka nepatirtą smūginę  naudą).

Žinant, kad  vienu metu pradėję drebinti Lietuvą šitokios korupcijos  faktai,  visiškai sutap0 su Prezidentės  naujo prokuroro kandidatūros pasiūlymu Seimui,  beveik   neabejotina, kad naujas prokuroras iš karto būtų susidūręs su profesine pareiga vynioti korupcijos kamuolį iki galo. Tai ar ne dėl to ši kandidatūra neįtiko Seimui? Tada Prezidentė pasiūlė kitą kandidatūrą. Tačiau valdančioji dauguma dar buvo nesuspėjusi vis galų sukamšyti į vandenį, taigi, netiko ir kita prokuroro kandidatūra. Iki trečio prokuroro jau buvo atleisti iš darbo Panevėžio STT pareigūnai kurie nusikaltimus aiškino ir vilko į dienos šviesą  (ir ne tik šią bylą, jie tyrė ir  kai kurių merų  veiklos skaidrumą.) Taip pat buvo atleistas “savo noru“ Kauno STT valdybos viršininkas D.Amšiejus. Pastarasis sėkmingai “pakabino“ scd narę Birštono merę, du Kauno vicemerus, “Kauno vandenų“scd grietinėlę –  jų deleguotą valdžią, Druskininkų Vijūnėlės dvaro reikalus ir atleido  penkis Kauno teisėjus. Buvo užkabintas scd finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas dėl  Pravieniškių pataisos  namų vadovybės galimai vykdomos neskaidrios veiklos. Taip pat ir Kauno  vicemeras  V. Popovas, darbe atrastas su  daugiau nei 3 promilių girtumu (deja , dabartiniam Kauno merui V.Matijošaičiui šis vicemeras labai tinka ir jis sėkmingai tęsia vicemero pareigas manau, dėl savo ryšių su scd partijos vadovybe) Štai toks  nusipelnęs  principingas, doras pareigūnas, savo  profesinių galimybių ribose  nuoširdžiai kovojęs su juodžiausia korupcija,  būdamas 43 metų  amžiaus buvo pasiųstas į pensiją.Tik kai visi scd  neskaidrumai buvo užbarstyti miltais,  trečias prokuroras jau įtiko.

Visas tas blogas “šokis su kardais“ buvo vadinamas, “ prezidentė ieško kišeninio prokuroro“. Negana to, buvęs ministras Vytenis Andriukaitris  dirbdamas Briuselyje, peršokdamas savo įgaliojimus, pradėjo savavališkai susitarinėti su Maskva, vėl viešai kaltindamas Prezidentę neprofesionalumu užsienio politikoje.

Dėl p. Amšiejaus iš tikro manau – negalėjo taip paprastai būti išgrūstas į nepavojingą vietą be prezidentūros žinios, tačiau čia kaip tik manau, kad kažkas iš patarėjų glaudžiai derina reikalus su valdančiąja dauguma, būtent su socialdemokratais. Prezidentė negali matyti kiekvieno sąžinės, tačiau piliečiai valdančiosios daugumos sąžinę jau mato ir jos reitingai krenta.

Taigi, naujos komisijos kūrimas Seime galėtų būti  glaudžiai susijęs  su  GALIMAI NETEISĖTO POVEIKIO TEISĖSAUGOS INSTITUCIJOMS, ĮTRAUKIANT JAS Į POLITINĘ KOVĄ SUDARYMU , tik esmę reiktų  pastatyti nuo galvos ant kojų ir tirti kai kurių Seimo partijų poveikius įvairioms iunstitucijoms. Neabejoju, kad vyksta  ir MANIPULIAVIMAS VIEŠOJOJE ERDVĖJE ŽVALGYBOS IR KRIMINALINĖS ŽVALGYBOS BEI IKITEISMINIO TYRIMO DUOMENIMIS. Tačiau tai visiškai ne Ulbinaitės klausimas, o aktyvaus ir kryptingo darbo priešiškų užsienio šalių specialiosioms tarnyboms išaiškinimas. Taip tūrėtų būti.

Su įtariamais stambiais korupcijos  bei su korupcijai pavojingų pareigūnų atleidinėjimo iš pareigų faktais, kurių galėčiau parinkti ir daugiau, susijęs paskutinis valdančios daugumos “šedevras“, įstatymas dėl žurnalistų užčiaupimo, kurio Prezidentė nepasirašė. Nors vyresnio amžiaus scd Seimo narės taip įsijautusios gina šį įstatymą, kad norom nenorom pagalvoji, ar jis neturi kartais Viagros poveikio ir ar nesukelia  vėlyvojo lytinio pasitenkinimo visos Lietuvos žiūrovų akivaizdoje. Kartais  klaiku žiūrėti į apsėdimą, kuris reikalauja tobulo persikūnijimo į  “altruistinę idėją“, tačiau tik iš to ir susidarai vaizdą, koks  svarbus tas  spaudos užtildymas, kurio valdantiesiems reikia kuo skubiau. Artėja rinkimai. SCD akivaizdžiai praranda savo reitingus ir,  ko gero, jaučia, gal gali vieną dieną būti tautos įvardyti teisingai – kaip partija, kuri pavojinga Lietuvos valstybei. Taigi šiuo įstatymu svarbiausia pasiekti, kad jokia kritika apie juos neateitų iki skaitytojo, iki eilinio žmogaus, kuris turi balso teisę.

Tai represinis įstatymas. Jie  seniai nebejaučiai ribų, o šios kadencijos metu absoliučiai “atsijungė“ nuo realybės. Ir tiek daug gems pavyko! Statistika klastoja duomenis – apleidusių savo šalį yra žymiai daugiau. Kaimai ir miesteliai tušti. Jiems lengva valdyti ištuštėjusią erdvę su senais pensijinio amžiaus  nuskurdintais  žmonėmis, manipuliuojant informacija ir ruošiant savo visavaldystei reikalingus įstatymus. Ir tai ne šliaužiantis perversmas, o jau įvykusi  šliaužianti okupacija. Tai neįvyko be žiniasklaidos, be žurmalistų, tačiau įstatymu jiems užčiaupti burną yra istorinis nusikaltimas, reiškiantis labai daug.

Jei šį įstatymą Prezidentė būtų pasirašiusi, šių eilučių autorė rytoj jau būtų tampoma po teismus ir, be jokios abejonės – nuteista.

Esame didžiulių manipuliacijų mūsų sąmone ir informacija liudininkai, ir  turime pagalvoti – koks baisus dalykas  laukia tautos, kurios valdžioje  susispiečia tokie scd su jiems panašiais. Žodis “demokratija“ irgi manipuliavimo priemonė. “Socialdemokratai“ – tik etiketė. Tikrieji socialdemokratai palaidoti drauge su šviesios atminties Profesorium Kazimieru Antanavičiumi. Mūsų protai tapo hipodromais šarikovų lenktynėms.

Tarp kitko: “šarikovas“, tai garsaus rašytojo Bulgakovo sukurtas taiklus simbolis, gimęs kūrinyje “Sobačieje serdce“ ir  nūnai reiškia dvasinę kokybę žmogaus, kuris sutapatino save  su pirminiu buku, grobuonišku, jokių moralinių ribų nei idealų neturinčiu Auroros laikų komunistu, kuris nūnai mutavo į raštingą, bet bekultūrį, menkos dvaselės padarą, tinkantį tik darnos griovimui ir materijos plėšimui, – bet kokiomis priemonėmis – iki kraujo, dantimis, iki  visiško nualsimo, vejantis pasirinktą auką, aklai klausant gaujos lyderio, kurio kailyje, neabejoju, slepiasi ir Auroros laikų simbolius – raudona penkiakampė žvaigždė.   Tokią brutalią  išdavystėms pasiruošusią jėgą gali suvaldyti tik Visuotinė Šviesa, ir tegu ji greičiau ateina į mūsų visų protus.

Tikiu, kad ne vienas jiems formaliai save priskiriančių pasiryš ir atribos save nuo šarikovų padermės. Yra daug būdų išreikšti save, išliekant savimi ir nemeluojant, negriaunant nei kalbos, nei šeimos, nei kitų amžinų  vertybių, nedalyvaujant “priešų“ ekzekucijose.

AR GALIMA ŠARIKOVUI PERPILTI KRAUJĄ?

AR GALIMA ŠARIKOVUI PERPILTI KRAUJĄ?

Rašyti šį straipsnį įkvėpė paskutiniai įvykiai, tiksliau – tebeverdanti kova Seimo su prezidentūra.  Ir dėl ko?!. Atrodo priežasties lyg ir nebūtų…

Na, apmovė Skvernelis Paksą ir socdemus – na ir kas? Ministras irgi žmogus – o žmogus turi teisę keisti savo nuomonę. Juk ir fariziejus Saulius kadaise tapo Pauliumi ir padėjo iki šiol nesugriautus pamatus  krikščioniškąjai sistemai atsilaikyti. Taip ir Skvernelis – vieną dieną išgirdo proto balsą: “Neik su velniu obuoliauti“ ir pasuko su Ramūnu. Ir kas galėjo taip sukrėsti abi partijas, kad reikėjo keisti ministrą? Likus pusmečiui iki rinkimų? Teisingai klausė prof. Sakalas, – ar Skvernelis nevykdo vyriausybės politikos?..

Ne, esmė ne tame. Aš tikrai manau, kad esmė  lesyklos plote. Išgirdome apie 150 milijonų projektą pirkimams, kurio ministras nepasirašė ar nebuvo spėjęs pasirašyti, tačiau paaiškėjo, kad ministras ir neskubėjo to daryti, nes įtarė, kad tie pinigai bus panaudoti išskalbimui. Taigi abi partijos buvo nusiteikusios  ministeriją panaudoti kaip priešrinkiminę lesyklą. Kodėl sakau – abi partijos? Na todėl, kad socdemai iš karto po Skvernelio apsisprendimo pradėjo aršų puolimą. Ne tik prieš Skvernelį, – ir prieš naują Ministrą. Pradėjo “marš broskom“.  Tuojau “sukilo“ profsąjungos (ak, kad jos taip gintų eilinį dirbantį pilietį, kaip gina ministrus), tuojau pat plykstelėjo išpuoliai Seime, ir visko apogėjus – šiandien  Seimas nutarė įkurti komisiją kuri turėtų aiškintis  manipuliacijų galimybę prokuratūra, teisėtvarka, etc. Pasirašė 75 Seimo nariai. Kas manipuliuoja ir kuo? Nagi Prezidentūra!

Kad suprastum, kas darosi, nereikia nei komisijų, nei ikiteisminių tyrimų – Seimo dauguma trokšta atkeršyti Prezidentei dėl to, kad, matyt, neatėjo į Skvernelio vietą tas, kas gerai moka lėšų skalbimo amatą.Kalta Prezidentė, kuri eilinį kartą pasielgia savarankiškai pagal Įstatymo jai leistas galimybes. Tad, kaip jau rašo žurnalistai, Seimas  vėl pasirodė, kad nemoka taupyti laiko – kuria nereikalingas komisijas.

Bet ne… Ar  laiko netaupymas čia pagrindinė naujos komisijos galimo atsiradimo priežastis? Tikrai ne.Kabinetuose kalbama apie žūtbūtinį smūgį Prezidentei – apkaltą. Dingo Vijūnėlės dvaro  skandalo esmė, užpiltas korumpuoto pokalbio dalyvio ministro įžiebtas gaisriukas – kaltieji liko tie, kas paviešino pokalbį užsakovo su ministru … Kerštas, kuris matosi be jokių komisijų.

Čia, mielieji – pabudo šarikovų medžioklės instinktas. Jie gali vynioti savo įžeistas ambicijas nepadoriais, neetiškais ir su realiais valstybės reikalais  nieko bendro neturinčiais veiksmais iki išdvėsimo. Jie tą ir darys. Nes jie savo esme tebėra 1918-1940 metų komunistai. Komunistai savo grobio nepaleidžia. Komunistai persekioja  iš jų atėmusį kaulą iki paskutinio. Jie puola būriais, jie apsupa savo auką ir drasko ją gyvą ir jiems niekada nenusibosta tą daryti, nes jų variklis – begalinis amžino alkio ir bandos instinktas.

Prisiminkime, kaip atsirado ši padermė. Juk jos šūkis nebuvo “zarabotai i podielisj“, jos šūkis buvo “otniatj i podielitj“. Nelyginkite komunistų su  intelektu, kultūra, humanizmu, inteligencija, – nieko panašaus – komunistas niekada nebus humanistas, nes humanistas negali sergančiam areštuoto caro vaikui paduoti  benzino vietoj vandens, kai šis paprašo gerti. Nes moralus,  krikščionis, inteligentas negali eiti ir  šaudyti žmonių vien pagal socialinę padėtį. Tai agresyviosios atmatos susijungė į  ginkluotas grupes, įtraukdamos  silpnesnius ir  bijančius dėl savo būties žmones. Įbauginę milijonus beprotiškomis iškrypėliškomis represijomis, kraujo jūromis,  grįstomis tremtinių kaulais magistralėmis, jie išsiaugdė savitikslę satanistinę kultūrą, kuri  toli nuo universalių amžinųjų  žmogiškų vertybių. Kaip jie besivadintų, kiek kartų bandytų prisišlieti prie kitokios. žmogiškesnės ideologijos, jie visada lik komunistai, kurių moralinės genetikos protėvis, – žinomas personažas Šarikovas.

Taigi – komunistai yra komunistai. Komunistai naikina iki kraujo, iki nugraužtų kaulų, iki vardų ištrynimo iš istorijos. Jie naikina – visiškai. Jiems juk  būdinga klasių kova  – pagalvoti reikia – ne pagal nusikaltimą  teisti žmones, juos žudyti, o pagal socialinį lygmenį ar šviesesnį mentalitetą. Tai niekuo nesiskiria nuo masinio žydų naikinimo pagal rasę, tautybę, religiją.  Ta šarikovų generacija įgavusi sovietinių privilegijų, sovietinio ideologizuoto mokslo, ilgametės aukštesnės padėties visuomenėje ir virtusi “vadovaujančia“, “geresniąją“ klase, savo gyvenimo ir mąstymo patirtį sėkmingai perdavė tolyn, ir šiandien ji tapo kaip epidemija postsovietinių  kraštų gyvenime bei visuomenėje. Epidemija,  adaptuota iš ilgametės padėties viršenybės soc. sluoksnyje į nūdieną. Jie turi susikūrę sistemą kaip neišnykti ilgus dešimtmečius, jie ruošia jaunuosius, perduoda vaikams, jie išmoko kapitalistinių žaidimo būdų , jie kaip kerpės apėmė ekonomiką, valdymą, įtakoja visas  valstybės gyvenimo sritis ir jiems amžinai negana materijos – turto, nes su dvasia jie turi bendro nedaug. Jiems svarbu išsilaikyti valdžioje dėl to paties turto. Dėl turto jie pasiryžę viskam, o melas ir klastotės – vienas iš menkiausių jų uždavinių, atsiminkime, kad jų seneliui buvo būdinga net visą suvažiavimą sušaudyti. Jie susiklausę, partinė drausmė jiems svarbiau už žmogiškuosius tiesos-netiesos principus, todėl neabejokime, kad dabar jie jau pasiruošė rimtam mūšiui, nes klastotės – jų kasdieninė duona. O kadangi tik jiems būdingas puolimas gaujomis ir draskymas iki galo, juos galėtų sustabdyti tik  šarikoviško kraujo perpylimas. Kitaip, jie neužmirš iš jų ne vieną kartą atimtos lesyklos ir čia didžiausią kaltę mato Prezidentėje, kuri jau antrą kadenciją dirba nepasiduodama šešėliniams interesams, bandydama atsilaikyti prieš ne vienoje  valstybinėje sistemoje  akivaizdų nepriklausomybės sabotažą, kuris irgi vyksta ne be šarikoviškos ideologijos.  Deja, kraujo perpylimą suprantame kaip alegorija.  To padaryti šiandien negali niekas.

Tikrieji manipuliatoriai yra jie. Iš jų mokosi ir kiti, nes jie atneša tokią grobuonišką valstybės  valdymo  etiką, kuriai atsilaikyti reikia labai stiprios moralės ir savarankiško mąstymo.

Siūlau žmogiškai visiems  mieliesiems Seimo nariams, nesvarbu kokiai partijai priklausytų, – pasimkite ir pabandykite suderinti savo sąžinės įstatus su partiniais reikalavimais prieš balsuojant. Paparasčiausiai dėl to, kad nenugalėtų jumyse šarikoviško kraujo dalis.

Ir sekite šios autorės straipsnius toliau.

Pabandysime  ir pamedituoti ar susapnuoti… Gal kils kokių sveikų  minčių apie tuos, kuriems iš tikro reikalingi ikiteisminiai tyrimai…

KIEK VAIKŲ DAR REIKIA NUŽUDYTI, KAD LETUVOS VALDŽIAI PRADĖTŲ RŪPĖTI lIETUVA

žVidmantė Jasukaitytė

Nebesislapstykime, nebevaidinkime, nebeapsimetinėkime. Laikas viską pavadinti tikrais vardais. Lietuvoje niekas progreso nesiekia. Turiu galvoje  naująją “tautinę“ nomenklatūrą. Pas mus viskas  – kuo blogiau, tuo geriau.

Prisiminkime, kaip imituojant ekonominę reformą buvo sugriauta ekonomika, išvogtos net statinių sienos, nekalbant jau apie žaliavas ir dirbtinius bankrotus. Imituojant šalies gynybą, tuoj po Sausio 13-os, valdžios struktūros neatsiejamai buvo susietos su nusikalstamuoju pasauliu, nes nesąžiningai valdžiai reikėjo  torpedų, grynųjų pinigų gamintojų. Pradėjus sveikatos apsaugos sistemos reformą nusireformuota tiek, kad ligoninės vyr gydytojo posto kaina pasiekė iki  pusės milijono litų (apie tai kituose straipsniuose). Švietimo reforma reikalauja  taip pat atskiro straipsnio apie  galingą švietimo simuliakrą, kuris  jokio ryšio neturi su sveiko, doro, teisingas vertybes išpažįstančio Lietuvos piliečio ugdymu. Policijos reforma įsivažiavo ir tiesiogiai proporcingai skelbiamam jos vyksmui neįtikėtinai išaugo ne tik ministro reitingai, bet ir žmonių mirtingumas keliuose, žiaurių avarijų skaičius, gaisrai, nusinešantys gyvybes, nužudymai viešuose vietuose, motėrų sužeidimai ir, atvirai sakant, tiesiog “buitinės“ moterų medžioklės atvejai. Sėkmingai “sumedžiotų“,  “nukautų“ moterų skaičius stulbinantis. Kartais net iki trijų -keturių per porą dienų. Medžiotojai – dažniausiai persigėrę debilai, kurie šiaip iš  keliolikos metrų net į karvę nepataikytų, bet moteris bado, bado  kol šios nusibaigia. Negana to, kad šeimyninėje aplinkoje didžiulis prievartaujamų vaikų rodiklis, šie, bejėgiai mažyčiai žmogeliai, pradėti mėtyti į šulinius. Degradų tėvų tikriausiai dar embrionuose suluošintos smegenys leidžia su savo vaikeliais elgtis kaip jau nebeleidžiama su šunyčiais ar kačiukais – skandinti. Kad gyvenama šalia įšsigimėli0, kiekvienas  supras pamatęs “herojaus“veidą be jokios ekspertyzės, tačiau policijos reforma taip įsivažiavo, kad pagrindinė jos pareiga – piliečių saugumas –   tapo nykstamai menkos reikšmės. Visas rūpęstis – reforma, kuriai skirta  iš ES lėšų 8,5 milijardo eurų iki 2020 metų. Nors vaikų teisės išsigimėlį vaikžudį drįsta apibūdinti kaip gerą tėvą, rūpęstingai prįžiūrėjusį atžalas (iš didelio rūpęsčio tikriausiai išdykę vaikeliai patys sukrito į šulinį), policijos pareigūnas pripažįsta, kad  jiems  šis  asmuo buvo pažįstamas. Bet, girdite, nors ir buvo iškviesti pareigūnai dėl neva grąsinimo nužudyti, tačiau pakankamai įrodymų nebuvo surinkta, tad buvo pasitenkinta tik administracine bauda. Na, jei tinkamas  įrodymas yra tik lavonas, dabar jau  policija turi net du įrodymus. O gal dar tie “įtodymai“ per maži, gal nepakanka jų svorio? Keista, kad šioje tragedijoje motina beveik kaltinama, kaip “ilgesniam laikui palikdavusi namus“. Įdomu įdomų… Ar nepagalvojo vaikų teisės ir tvarkos apsaugos institucijos – gal motina bėgo nuo žiaurumo, gal ji kankinama, daužoma gąsdinama? Ar ne gėda plauti savo rankogalius kurie sutepti kūdikių krauju? Drąsiai galime sakyti, kad turime didžiausią, galingiausią simuliakrą Lietuvoje – policiją, nes šis simuliakras – jėgos struktūra, kurią  šiuo metu dengia valdančioji dauguma, ypač  socdemai ir Tvarka bei teisingumas. Pastaroji partija, kuriai atiduota VR ministerija – tyčiojasi  net savo pavadinimu iš tikros tvarkos ir teisingumo, kurių nė su žiburiu nematyti. Nebūdama jokia būrėja spėju, kad  ir socialdemokratai dar ilgai rems Vidaus Reikalų reformą, nes artėja rinkimai, partijai reikia pinigų, o iš tų 8,5 milijardo ES lėšų, skirtų reformai būtinai bus nuplauta ne tik rinkimams. Ir bus nuplautas ne vienas milijardas, nes šis simuliakras neturi nieko bendro su mūsų piliečių gyvenimo saugumu. Įšvagiamos lėšos, žemas pragyvenimo lygis, skurdas užleido depresiją, sugniuždė tikėjimą mažiau viltingiems piliečiams, aktyviems  tautos žmonėms nusviro rankos, nes kur beeitum, susiduri su korupcija, aptingusių klerkų kultūtos brožais – neveiklumu, negeranoriškumu, abejingumu savo darbui ir tam, kam turi tarnauti piliečiui ir jo problemai. Klerkams ir biurokratams svarbu gauti atlyginimus nieko nedirbant. Ydingas partijų pasiskirstymas ministerijomis  reiškia tik viena – partija gauna ministerija, per kurią galės pasiplauti sau pinigų. Už pinigus reikia atsilyginti ir ministrams – kelti reitingus, pažadėti postus rinkimuose.

Labai reikalinga, kad tautą pasiektų informacija, kuri  itin nepalanki klanams. Tautą reikia mokyti galvoti savarankiškai, o ne laikyti priešiškos politinės informacijos erdvėje arba  klaidinti pagal vietinės mafijos aretėjančių rinkimų direktyvas.Bet spaudos laisvė, kada visi masinės komunikacijos šaltiniai privatūs – dar vienas blefas, dar vienas simuliakras. Todėl ir šių eilučių autorė rašo savo nesutvarkytame blog’e, nes niekur kitur to negalėtų paskelbti. O  visuomenę tikrai turėtų pasiekti faktai, kurie  apsamanojusioms, svetimų dūmų aprūkytoms piliečių  galvelėms, tiek partinėms valdžios viršūnėms  būtų tarsi realybės pradžiamokslis. Realybės, kuri daug sudėtingesnė ir pavojingesnė išlikimui, negu atrodo gatvės politikieriams.

Valdžioje trūksta sveiko proto ir sveiko realybės suvokimo. Vietoj rimtų reikiamų pokyčių Seimas svarsto kačių ir šunų žymėjimą… Tuo tarpu, reikalinga ypatinga padėtis. Tą padėtį reikia skelbti.  Su padidinta atsakomybę valdžios atstovams, socialinėms tarnyboms, pareigūnams. Reikalingas profilaktoriumas alkoholikų gydymui, koks  buvo sovietiniais metais. Reikia baigti su visokiomis viskio ir degtinės reklamomis per TV, kur prakeikti lašai pateikiami tokiame grožyje, su tokia romantika, kad nors krisk į degtinės kubilą ir prigerk. Reikia baigti su visokiais genderizmais, o pradėti vaikų auklėjimą nuo žaidimų, liaudies ratelių, ypač  pradinėse klasėse. Bendras žaidimas suartina vaikus, juos sujungia suprantamas žadimo turinys, vaikas atlieka  ritmingus judesius, lavina plastiką, klausą, ritmo pojūtų ir drauge atlieka kvėpavimo pratimus, kurie yra tam tikra profilaktika prieš susirgimus. Lietuvoje šioje srityje buvo tiek daug nuveikta, kad 1925-1939  metais Suomijos, Danijos, Švedijos švietimo sistemos atvažiuodavo į Lietuvą semtis patirties iš vasaromis Palangoje veikusių mokytojams skirtų Aukštųjų Kūno kultūros kursų, kuriems vadovavo Karolis Dineika su žmona Patronėle Dineikiene. Kodėl kalbame tiek daug apie vaikų teises? Kodėl? Todėl, kad skirti  pinigai šiai temai, o koks rezultatas? Teisę  oriai gyventi turi visi žmonės, taip pat ir seneliai. Kas gina Lietuvoje seno žmogaus teises? Kas moko vaiką pagarbos senam žmogui, gamtai, gyviui? Kas rūpinasi būsimų žmonių pasaulėjauta? Kalba? Kultūra? Kas demonstruoja pelnytą atlygį už  nusikaltimą? Kodėl už moters išprievartavimą skiriama lygtinė bausmė? Kodėl smurtautojui neuždraudžiama artintis prie šeimos, – tai turėtų būti uždrausta, nežiūrint, kieno vardu būstas. Jei smurtautojas girtas – jis nedelsiant turėtų atsidurti gydymo įstaigoje. Tokį asmenį reikia išimti iš aplinkos kaip kenksmingą  auglį. Jei kam nors leidome neišmokti gyventi žmogiškai, tos pamokos vis tiek turi būti išmoktos. Bet kokiom priemonėm. Jei žiaurumo ir smurto pakirstos valios moteris nerašo pareiškimo policijai, ši turėtų surašyti aktą apie įvykį, smurtautoją izoliuoti ilgesniam laikui, o moterį nukreipti gydytis į profilaktoriumą,  kurių sistema turėtų būti sukurta ir kur dirbtų psichiatrai bei psichologai, išsprendžiant trumpalaikį vaikų perkėlimą į saugįą erdvę. Jei nenorime turėti dar vaikystėje iš proto išvarytų žmonių visuomenės, nedelsiant reikia pradėti masinę nedarnių šeimų psichologinę reabilitaciją. Štai jums didysis uždavinys prieš visuomenę, kurią per dvidešimt kelis metus nesirūpinote, vadinamieji valdžios atstovai ir visokie deputatai. Ir nebevokite pinigų per visokius pirkimus. Nepirkite nereikalingų sistemų, įrangų tam, kad gautumėte  “otkatus“. Šis sakinys jums gali atrodyti retorinis, bet tikrai tikrai, vieną dieną jūsų “otkatai“ bus susikaičiuoti. Galų gale yra Teisingumo principas, yra padarytos neteisybės atasvara ir žiauriai kentėsite  jūs ir jūsų vaikai. Atsiminkite – yra  Teisingumo principas, bet nėra neteisybės principo. Maža pasakyti – mes visi kalti. Ne, ne mes visi. Mes visi turime priversti partinius klanus liautis vogus ir rūpintis, kaip sukurti sąlygas savo piliečių  doram, sąžiningam, kūrybingam ir švelniam gyvenimui.

Girtam policininkui suvažinėjus tris vaikus, Generalinis policijos komisaras Grigaravičius atsistatydino. KIEK DAR REIKIA PASKANDINTI VAIKŲ, KAD KAS NORS PASIKEISTŲ LIETUVOS POLICIJOJE ?

KIEK DAR GIRTAM DEGRADUI REIKIA SUMEDŽIOTI MOTERŲ, KAD VALDŽIA NEBEVOGTŲ EUROPOS PINIGŲ, O PRADĖTŲ RŪPINTIS SAVO PILIEČIŲ GEROVE?

KIEK DAR REIKIA NELAIMIŲ, KAD LIETUVOS ŽMONĖS ĮGYTŲ PROTO PER RINKIMUS IR SUPRASTŲ, KAD DABARTINĖ DAUGUMA – PAVOJINGA VALSTYBEI IR JIEMS PATIEMS? KO DAR REIKIA, KAD Į VALDŽIĄ ATEITŲASMENYS TURINTYS  PAKANKAMAI PROTO, KULTŪROS IR SĄŽINĖS?

 

KARAS 2020

Vidmantė Jasukaitytė

Internetu iš Signatarų klubo gavau nuorodą :KARAS 2020 (https://youtu.be/SGK9CzsEWcw). Peržiūrėjau ir visiems siūlau tą padaryti. Prisipažinsiu, mane sukrėtė. Ne todėl, kad kalbama tiesa, kurią seniai suvokiau, bet todėl, kad tiek daug kartų girdėjau video medžiagoje demaskuojamų „trolių“ trolinimus iš mūsų  piliečių lūpų, kuriuos jie perdavinėjo kaip savo nuosavą nuomonę apie valstybę, vadovavimą jai.  Tiesiog žmonės per ilgai gyveno  tokios suklastotos informacijos erdvėje, kur  blogis buvo didinamas, išpučiamas, o gėris  sumažinamas arba nutylimas ir nejučiomis sutapatino nuosavas mintis  su įpirštomis. Pensininkė autobuse iš Palangos į Klaipėdą, taksi vairuotojas Vilniuje, net garsi žurnalistė vienoje iš populiarių laidų viešai užduodanti klausimą nelabai aiškiam prelegentui, kuris akivaizdžiai nusistatęs prieš esamą tvarką: „… o, sakykite, ar daug žmonių taip mano, kaip jūs? (kad Europos sąjunga – gryna prapultis ir kad nepriklausoma Lietuva – žmonių nelaimė“.
Ir pašnekovas atsako, jog daug, baisai daug, beveiki kiekvienas. Ir žurnalistė patenkinta. Slaptas ardomasis darbas atliktas.

Atsimenu, žiūrėjau tą laidą, puikiai suprasdama, kad čia ir matau juodąją technologiją, kada per paprasčiausius dalykus, vidutiniam intelektui peršama nuomonė, kad „prie ruso buvo geriau“. Tada rimtai pagalvojau, kad cenzūra reikalinga. Dabar, pamačiusi video kur informacija susiteminta, akivaizdžiai supratau, kaip smarkiai apnuodyta mūsų sąmonė, nes dvidešimt penkerius metus nesisaugojome pavojingiausio užkrato, nesiėmėme profilaktikos. Kaip tai prasidėjo? Pirmiausiai buvome įpratinti juoktis patys iš savęs. Nieko blogo, ar ne? Tačiau pamažu tai virto tyčiojimusi iš savęs. Ir tai galingai sutapo su tyčiojimusi iš valdžios, valstybės ir galiausiai – iš visko, kas lietuviška. Sunku beišgirsti  pasididžiavimo žodžius tuo, kad esi lietuvis, kad kalbi seniausia Europos kalba, kad priklausai senai proistorinei kultūrai, kur dar tebėra Pasaulio motinos moralės reliktų… Ir iš tiesų – sunku vargstančiam žmogui užgniaužti teisėtą kritiką korumpuotų biurokratų arba bukagalvių politikų  atžvilgiu. Bet kaip elgtis, kad patys netaptume priešo pagalbininkais, o tuo pačiu išlaikytume demokratišką galimybę reikšti savo nuomonę?  Ar tai įmanoma šiuo metu,kada pasauliu ir jo resursais dalijamsi iš naujo, kada didžiosios valstybės mažų valstybių likimus naudoja savo tikslams ir žaidžia jomis kaip kortomis?

Ką  gali padaryti paprastas , eilinis žmogus, kad nepadaugėtų chaoso, o daugėtų darnos ir harmonijos. Be „apačios“ „viršus“  darnos nebeatneš. Darna ir harmonija skleidžiama ne kulkosvaidžiais ir kariniais lėktuvais. Turi atsirasti Darnos psichologija, įsitvirtinti Darnos filosofija, ji turi atsirasti „apačioje“, iškilti iš visuomenės kolektyvinės sąmonės gelmių, iš pasąmonės, iš atskirų individų, kurių pasąmonėje tebeglūdi asmeninio  ir giminės, genties, tautos išgyvenimo, išlikimo instinktai. Be idealų negali vystytis nei asmuo, nei valstybė, – bet koks augimas pirmiausiai gimsta idealų lygmenyje. Tačiau negalima teigti, kad  tautoje  ar valstybėje neturime asmenų, kurie  giliai ir blaiviai supranta, kad stovime ant bedugnės krašto – jie gali tapti atnaujintos moralės vėliavomis.

Taigi šiandien svarbiausia sukurti psichologinę atasvarą visokiems „trolinimams“.  Tai ištikimybės laisvei ir Nepriklausomybei, meilės savo kraštui, gamtai, kalbai, kultūrai, papročiams visokeriopas skatinimas, deklaravimas ir skelbimas visomis galimomis harmoningomis formomis. Tai sąmoningas darbas mokyklose, ugdant universalias krikščioniškas vertybes, pagarba gyvybei ir gyvenimui. Aukštai sąmoningas žvilgsnis į  artimą – visi esame broliai ne tik kaip žmonės, bet ir kaip savo valstybės piliečiai. Sąmoningas pabrėžtinumas to, kas mus visus jungia, o ne skiria.

Šiuo metu išlaikyti blaivų, nepriklausomą požiūrį į istoriją, jos raidą, sunkumus –  svarbiausias uždavinys. Svarbu nepasiduoti primestai nuomonei, kuri įsliuogė į tave  neatpažįstamu būdu, ją sustabdyti, atskirti, suvokti jos ištakas. Galų gale, bet kokiai „blogio“ kritiką galime atremti prieraišumu ir ištikimybe savo kraštui papročiams. Ne, tai nebus vaikiška, jei tai virs masiniu reiškiniu. Tai tik bus  didelio darbo pradžia, tobulinant savo moralę ir ugdant Dvasią. Juk  sąmonės valdymu užsiima ištisi universitetai, technologijos ištobulintos, prirašyta galybė didertacijų, kaip ir kokiomis dozėmis pateikti  klastingą „informaciją“, kad ji per atitinkamą laikotarp apimtų tam tikro mentaliteto visuomenę. Internetas   klastotę pateikia kaip tikrą informaciją. Apmokami „troliai“ pagal užduotis rašo komentarus ir patraukia apkvailintus žmones.

Mieli bičiuliai, ateina laikas, kai visi turime perkratyti savo problemas ir pažvelgti kur kas rimčiau nei pataria skrandis ar rūbų spinta. Jei negalima tų problemų išspręsti, – gal galima pasielgti taip, kad tai būtų nebe problemos, o dėmesio neverti dalykai? Gal sąmoningai galime nebesiskųsti kiekviena smulkmena, o kuo daugiau džiaugtis ir suteikti džiaugsmo mūsų vaikams. Auginame juos nuolatinės depresijos , nepasitenkinimo, nevilties rūke. Bet nemirštame! Saulė pateka kas rytą… Tad gal įsileiskime daugiau šviesos į namus, širdis, sąmonę ir apsistokime prie tikrų problemų. Neprilipkime prie televizoriaus ekrano, kur transliuoja tik pasipiktinimą. Juk taip yra todėl, kad žmonėms to reikia. Jau išmokome gyventi neapykantos energija. Agresijos energija tampa mūsų maistu ir mes ją iššaukiame patys. Pažvelkime – praeina neišnaudotas tėvo ir motinos laikas, – jis negrįžtantis, ir jei šiandien nepamylavai savo kūdikio, rytoj to nebekompensuosi. Praeina  tinkamai neišnaudotas  vaiko, paauglio laikas, – jei šiandien jis nepatyrė laimės ir meilės, o buvo paniekintas, rytoj to neatitaisysi, nes mokomasi tik vieną kartą gyvenime. Ir jei šios dienos pamoka buvo žiauri, žiaurumas jau įrašytas jo pasaulio pažinime.

Po žiaurumo išpuolių Paryžiuje mes vėl tiražuojame siaubą ir pasąmoningai jo laukiame. Nelaukime ir jo nebus. Tiražuokime taiką, apgyvendinkime taiką savyje. Tiražuokime  švelnumą, gailęstį ir atjautą. Tiražuokime grožį. Grožis išsprendžia visas problemas, – kur klęsti grožis, blogiui nebėra vietos. Kurkime jį sąmoningai, kaip lietuviai, kaip baltai, kaip savo valstybės piliečiai. Tikėkime tik gėriu, nes jis skirtas visiems, kas gyvena aplink mus. Mūsų daug. O sąmoningumo faktorius mūsų  mintis pagausins ir sustiprins.

Koncentruotis mūsų gyvenamoje vietoje ir sukurti valstybę mums padėjo prisirišimas prie mūsų senolių, prie protėvių kapų. Ką mes darome priėmę vaiduoklių kultą – Helowyną su jo papročiais? Tai ne mūsų dvasinio pasaulio reliktai. Ką vaizduoja tos plikos pageltusios moliūgų galvos, – kokius demonus stengiamės išreikšti ir kodėl taip kvailai tarnaujame tamsybių pasauliui? Ką darome su savo pavardėmis, moterys? Rečiausią kalbos ypatumą, tarsi slaptą kodą, kada pavardė pasakydavo ne tik moters šeimyninę bet ir visuomeninę- turtinę padėtį ,kada apie moterį suprasdavai iš vienos pavardės, pakeitėmė pravardėmis. Sakykite, ar neatrodo, kad Tutkė vietuj Tutkuvienės, Balkė vietoj Balkuvienės, Zvonkė vietoj Zvonkuvienės, Mitkė vietoj Mitkuvienės – ne tik atrodo, bet ir yra pravardės. Ir visos jos turi paniekinimo atspalvį. Dar visai neseniai negerbiama, garbės neverta moteris nebuvo šaukiama pilna pavarde, o tik jos trumpiniu. Taip mokykloje  pravardžiuojasi vaikai, kai nori pasityčioti iš kito… Reikia pirma suvokti, prieš bezdžionaujant. Suvokti, o ne save apvogti, kartu apvagiant ir tautos kultūrą.

Didelis iššūkis būtų šiandien išlyginti savo tikrą sielos ir tapatybės rūbą. Turime išmokti gyventi atvirame pasaulyje laisvi ir turtinti jį, o tą padaryti galime tik būdami stiprūs savo kultūros atstovai, aukštųjų, universaliųjų vertybių patrijotai, nes tik mūsų autentiškumas, kuris tebėra pripildytas  neišsenkančių galių, išlaikys ir mus ir bus naudingas kitiems. Atminkime, kad gyvename tarp didelių valstybių, kurios itin rūpinasi savo galių išlaikymu ir išplėtimu, netapkime jų jauku.

Kiekvienas žmogus, turi  pradėti sąmoningai harmonizuoti save ir aplinką, turi iš naujo kurti Tėvynę, pirmiausiai ją kurdami savyje – dorą, teisingą ir švelnią. Kaip mūsų liaudies dainos, kur nėra tėvų, motinų, brolių ir seserų, o yra tėveliai, motinėlės, broleliai ir sesužėlės. Kur net mylimos moterys vadinomos seselėmis…

 

 

Nuo Pirmo Lietuvos Statuto iki šios dienos

Vidmantė Jasukaitytė 

Iš tiesų gali pats sau pasirodyti naivus, manydamas, kad tavo paskelbtos mintys ką nors Lietuvoje pakeis. Bet, ačiū Dievui, Lietuva tai ne Seimas, ne Vyriausybė ir ne kokia  kita valdžiukė, – tebetikiu, kad Lietuva – net ne gamta, ne georafinė padėtis, ne žemė, kurią galima prarasti ir jokiu būdu ne ekonominiai rodikliai ar pramonė – tai akimis nematoma, nepagaunama, nesupančiojama substancija, neatsišaukianti ir nepasirodanti tiems, kas neturi bendrumo su ja. Tai dvasia, kuri niekur kitur negali atsirasti tik čia, ir  būti paveldima atitinkamos dvasinės stuktūros žmonėms.  kurios sankloda įsispaudė per kartų kartas, per papročius, tikėjimą, per kalbą, kuri galėjo gimti tik čia. Dėl vietos stokos negaliu cituoti pirmojo Lietuvos Statuto, surašyto nerašytų įstatymų pagrindu – paskaitykite patys. Pamatysite, kiek daug  humanizmo, teisingumo, rūpesčio ir globos savo nusenusiu artimu ir koks neatlaidumas vagims. Žmonės šimtus metų gyveno laikydamiesi šių papročių iš kurių gimė mūsų teisė ir visi su jais sutiko. Kas įvyko, kad taip nuvertėjo Įstatymas, kaip būtinas santarvės, moralės ir etikos sargas  Valstybės viduje? Šiandien Įstatymas kaip mazgotė – kas ką nori, tas juo ir valo, ką nori. Seimo nariai ar Konstitucinis Teismas nebesijaučia atstovaujantys Lietuvos Konstituciją – pagrindinį mūsų Įstatymą. Nusistovėjusi  tvarka ir valdžios funkcijų pasidalijimas nuolatos keičiamas, kaip pageidavimų koncerto užsakymai. Įstatymas traukiamas iš vienos pusės į kitą, kaip antkodė, kad sušildytų kieno nors pliką užpakalį, nes nebeaprėpia visų norinčių po juo pasislėpti. Artėja rinkimai, ir prasidėjo pokyčių pasiutpolkė.

Tačiau pokyčiai negarbingi, primityvūs ir buki, – Vyriausios rinkimų komisijos pirmininkas Vaigauskas iš naujo perbraižo Lietuvos rinkimines apyliinkes,  – iš naudo dalija Lietuvą taip, kad socdemams užtektų rinkėjų. Neužtenka pvz. Žakariui rinkėjų, – atrėžia jam gretimos apylinkės dalį, neužtenka kitam – Kuršėnus prijungia prie Joniškio (!!!). Bet gal logiška būtų atsisakyti kokių trijų Seimo narių? Jei nėra rinkėjų tai ką jie atstovaus?… Sumažėjo rinkėjų – tegu sumažėja ir renkamųjų, ar ne?

Kitas bukų bukiausias, nuvalkiočiausias be jokios fantazijos veiksmas – mitingai ir parašų rinkimai palaikyti Ministrą S.Skvernelį po to žavaus ir visų mylimo narkomano gaudymo. Jei Ministras nebūtų uždraudęs to mitingo, akcija tikriausiai pasiektų visuotinį apsalimą ir šiandien gal eitų visi prie VRM su žvakelėmis, nors  ir ne Vėlinės, o ir Ministro niekas neketvirčiavo. Tačiau megztų berečių priemonės giliai įleido šaknis tam tikros visuomemės mentalitete. Žinoma, tebeveikia or “Didžiosios” Spalio socialistinės revoliucijos pamokos, įkaltos į galvą per sovietmetį, kad “liaudis viską gali”. Prezidentė pasakė savo pastabas, reiškia pagal bet kokią subordinaciją tam turėjo teisę. Kai minia pasijunta liaudimi, gali blogai baigtis ir tiem kurie tą “liaudį “ veda. Reikia pripažinti – Lietuvoje Sveikatos apsauga, Švietimas egzistuoja tik simuliakriniame lygmenyje ir  neturi jokio ryšio su realybe, kurioje kenčia žmogus – argi nebijome, kad taip nebūtų su mūsų policija? Ir Ministrą tik žemina tokie “rėmėjų”neskoningi, banalūs straipsnių pavadinimai, kaip “Niekas neužtemdys Sauliaus Skvernelio žvaigždės”. Na, banaliau nebūna… Nebent tyčia, kad pasiektų priešingą efektą. Na o pelėnas Sūrskis pajuokavo talentingai ir skoningai, juokiausi iki nukritimo… Tačiau  laikraščių ažiotažui vadovauja ne Ministras. Tada – kas? Žiūrėkime, kam tai paranku ar naudinga. Pamatysime, kad žaibai skrieja į Prezidentės pusę. Ministras tapo priemone – įtariu – valdančiosios daugumos tikslams pasiekti. Kaip visada, – kuo daugiau valdžios pačiu atsakingiausiu ir politiškai nestabiliausiu metu. Valdančiųjų pastangomis jau nubalsuota, kad ateityje Policijos generalinį Komisarą rinks Seimas, o ne Prezidentė. Rinkimų Įstatymas tobulai aureguliuotas, kad į Seimą papultų tie patys “amžinieji seimūnai “ iš pirmų sąrašo eilučių. Reiškia,  amžiniems partiniams klanams reiks tik susitarti ir jie turės savo Generalinį Komisarą. Na – laaaabaai gerai! Šiuo metu, kada visiškai neaiški, nenuspėjama Rusijos politika mūsų atžvilgiu, kada papildomų rūpesčių atneš pabėgėlių klausimas… Neabejotinai veikianti Penktoji kolona dalinai valdys svarbią jėgos struktūrą… 

 Kodėl taip bjauriai sakau – Penktoji kolona? Ogi todėl, kad ji akivaizdi. Paimkime kertinius veiksmus, pavojingus kultūrai, savimonei, stabilumui Valstybės viduje. 1.Pasikėsinimas į lietuvišką abecėlę ir visą valstybinę raštvedybą – valdančios daugumos  pastangos.

2.Panieka  Nepriklausomybei, kuri privertė ieškotis naujų išgyvenimo nišų partinei nomenklatūrai (ir ji jas sėkmingai surado, du kartus pakeitusi pavadinimą) – kurią  demonstruoja šlykštus Seimo narių kolektyvinis poelgis, neskiriant Laisvės Premijos Prof. Vyt Landsbergiui bei ilgametis neigiamo įvaizdžio kūrimas apie Kovo 11-os signatarus.

3.Nuolatinis keršijimas per privačią spaudą Prezidentei, nes ji antra kadencija demonstruoja didelį atsparumą šešėliniams  klanų pinigams, toliaregiškai žvelgia į energetinę Lietuvos nepriklausomybę, stiprina Lietuvos autroritetą pasaulyje, privertė susirūpinti  sunaikintos krašto gynybos atstatymu, nepadlaižiauja agresyvių kaimynų politikai ir  t.t. ir t.t.

Patys žinote, kas tų žygdarbių autoriai. Jie perbraižo mūsų rinkimines apylinkes, jie keičia mūsų abecėlę ir raštvedybą, jie pritaiko savo klanui reikalingus įstatymų pakeitimus,  jie pasinaudoja bet kokia atsitiktine aplinkybe ir padaro sau naudingą chaosą. O drumstame vandenyje niekas nebepastebi, kokius auksinius karosus traukia.

Taigi mylėkime savo  brangią praeitį, kur nerašyta teisė tvarkė žmonių būtį ir buitį, – daugiau tokių laikų nebebus. Nes į valdžią patenka tie, kurie su Lietuvos dvasia bendrumo neturi. Nebet tauta vieną kartą susivoktų ir nebebalsuotų už juos.

Demokratija – būdas šiukšlėms plaukti neskęstant?

Vidmantė Jasukaitytė

Demokratija – būdas šiukšlėms plaukti neskęstant?

Verta susimąstyti, ką reiškia žodžiai, prie kurių pripratome taip, kad nebesuprantame ar jie tikrai reiškia tą, ką turėtų reikšti. Vienas iš jų – demokratija. Mums atrodo, kad senovės Roma buvo demokratijos lopšys? Labai abejoju. Tikriausiai tada aikštėje irgi susirinkdavo tie, kurie laikė save turinčiais teisę tą nuomonę reikšti. Na, gal buvo kokia eilės tvarka… Bet abejoju ar toje minioje galėjo būti tokių, kurie šiandien pas mus būtų buvę vadinami „runkeliais“. Na, jau vergų ar beturčių tai tikrai nebuvo…

Mūsiškė „demokratija“ panaši. „Saulė dar nebuvo patekėjusi, o kvailių šalyje jau virė darbas“, rašoma „Nežiniuko ir jo draugų nuotykiuose“… Na, ne, dabar sakytume –  „o demokratinėje visuomenėje jau virė darbas“. Ne… Dar kartą perfrazuokime: „Rinkimai dar nepriartėjo, o Vyriausioje rinkimų komisijoje jau virė darbas, kad rinkimai būtų „demokratiški“. Na, kad kiekvienas atėjęs galėtų demokratiškai prieiti prie urnos. Prieiti ir įmesti biuletenį…

Štai raštas iš Šiaulių: „Įvertinę jūsų svetainėje paskelbtą projektą (Nr.7), kuriuo panaikinama Šiaulių vienmandatė kaimiškoji rinkiminė apygarda, prašome laikytis tų tikslų, kuriuos deklaravo pati Vyriausioji Rinkimų Komisija, po Konstitucinio teismo sprendimo, pradėdama braižyti naująjį Seimo vienmandačių rinkimų apygardų žemėlapį. Jūsų paskelbti principai: rinkimų apygardų derinimas su valstybės teritorijos administraciniu padalijimu, rinkimų aygardų (apylinkių) stabilumo, rinkimų apygardų teritorinio vientisumo ir kompaktiškumo principai, visiškai prasilenkia su realia situacija, kurią matome naujame dabar pateiktame projekte. Jūs nereagavote į anksčiau (2015.XI.26.) mūsų rašte išsakytus argumentus. Todėl pakartotinai teikiame savo pasiūlymais ir pastebėjimus, juos dar labiau sukonkretindami nenuginčijamais argumentais.

Suprantame, kad naujai formuojamoms Žiemgalos ir Kelmės – Šiaulių rinkiminei apygardai,  trūksta rinkėjų – ir galimai nėra kitos išeities, tačiau išskirtinai atkreipiame jūsų dėmesį, kad ne Šiaulių rajone, o Šiaulių mieste trūksta rinkėjų jų buvusioms trims apygardoms suformuoti, todėl palikti Šiaulių mieste tris apygardas nėra galimybės ir šis argumentas turėtų būti pagrindu formuojant dvi  galimai maksimalaus dydžio Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje esančias rinkimines apygardas, o likusią Šiaulių miesto rinkėjų dalį jungiant su Šiaulių kaimiškąja rinkimų apygarda.

Manome, kad dabar jūsų teikiamas projektas yra neteisingas, parengtas daugiau vadovaujantis partiniu, o ne jūsų skelbtu apygardų formavimo principu.

Todėl reikalaujame performuoti apygardas sekančiai: (…)

(parašai:Šiaulių rajono meras A.Bezaras,  mero pavad. A. Mačiulis, asministr, direkt. pavad. I.Venciuvienė)

O štai kitas raštas, adresuotas Vyriausiosios rinkimų komisijos  pirmininkui Zenonui Vaigauskui ir  LR Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei  ( 2015-12-08)

„DĖL SEIMO RINKIMŲ VIENMANDAČIŲ RINKIMŲ APYGARDŲ ŽEMĖLAPIO PROJEKTO

Vyriausioji rinkimų komisija deklaravo, kad vykdant Konstitucinio teismo sprendimą ir dėl to  braižant Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų naująjį žemėlapį bus laikomasi  rinkimų apygardų derinimo su valstybės teritorijos administraciniu padalijimu, rinkimų apygardų (apylinkių) stabilumo, rinkimų apygardų teritorinio vientisumo, istoriškumo bei kompaktiškumo principų, tačiau situaciją, kurią stebime,  rodo akivaizdų pataikavimą vienai – Lietuvos socialdemokratų partijai ir  primena  džerimanderingą.

Tai pasakytina apie daugelį naujai suformuojamų rinkimų apygardų, kai pagrindiniu argumentu tampa asmens, kuris yra išrinktas arba numatomas rinkti toje rinkimų apygardoje, partiškumas. Rinkimų apylinkių priskyrimas rinkimų apygardoms vykdomos tuo pačiu – partiniu principu, derinant prie kandidato į Seimą gimimo vietos, ten dirbančio seniūno partiškumo, arba buvusių palankių ar nepalankių balsavimų.

Pastebėjimus dėl keistai formuojamų apygardų viešai išsakė Seimo nariai J. Vaickienė, K. Komskis ir kiti, keldami klausimus:  ar  socialdemokrato A. Vinkaus noras galimai kandidatuoti į Seimą Kretingos – Palangos rinkimų apygardoje turi įtaką, kad būtų prijungta ir Nida, kurioje jis buvo meru, nors Nida niekuo nesusijusi su minėta apygarda ? Ar tai, kad  R. Šalaševičiūtės gimimo vieta – Varniai ir dėl to jie priskiriami naujai Telšių rinkimų apygardai, kur ji galimai planuoja kandidatuoti,  buvo pagrindas  pakeisti Kelmės rinkimų apygardos ribas? Ir t.t.

Akivaizdus džerimanderingo pavyzdys siekiant sunaikinti   Šiaulių kaimiškąją rinkimų apygardą. Dalį rinkėjų priskiriant Kelmės, dalį Žiemgalos ir dar po vieną dalį dviems Šiaulių miesto apygardoms, nors Šiaulių rajone rinkėjų skaičius yra pakankamas. Šiaulių mieste trūksta rinkėjų jų buvusioms trims apygardoms suformuoti, tačiau vietoje, atrodo racionalaus,   dviejų rinkiminių apygardų formavimo ir rinkimų apylinkių persislinkimo Šiaulių mieste,  dabar prie vienos miesto apygardos prijungiama dalis Šiaulių kaimiškosios (Ginkūnų rinkimų apylinkė), o prie kitos didžioji dalis buvusios Šiaulių kaimiškosios apygardos, taip Šiaulių rajoną sudalinant net į keturias dalis. Į Šiaulių rajono savivaldybės  vadovų, bendruomenių, seniūnijų  konkrečius pasiūlymus ir galimą kitokį, labiau gyventojams suprantamą ir lygiavertį paskirstymą –  nereaguojama. Nereaguojama ir į kitus motyvuotus prašymus.

Keistus nurodymus ir reikalavimus patvirtina ir Seimo rinkimų vienmandačių apygardų reformos VRK projekto autoriaus, geografo Rolando Tučo  pasakymai: „ Aš galiu jungti įvairiai. Tačiau čia jau yra tam tikras susitarimas, reikalavimas… tad prie Šiaulių miesto, kol nėra nurodyta kitaip, aš “nagų nekišu“. „Gal pabandykite padiskutuoti su Žakariu ?“ ir t.t.

Reikalaujame vadovautis sąžiningumo ir nešališkumo bei VRK skelbtais rinkimų apygardų formavimo principais, atsakingai įvertinti savivaldybių pateiktus pasiūlymus.“( Pasirašė apie 50 visų  frakcijų narių, išskyrus socialdemokratų frakciją).

Pažiūrėsime ar pavyks tas ankstyvas priešrinkiminis triūsas kvailių šalyje. Ta prasme, VRK gali labai apsikvailinti, manydama, kad visi Lietuvos žmonės kvailiai. Gali baigtis tuo, kad socdemai praras rinkėjų, – juk tikrai ne visi Lietuvos žmonės sutiks dalyvauti juoduose darbeliuose, kaip ir ne visi sutiks būti kvailinami.

 

AR YRA NESUPRANTANČIŲ, KAS VYKSTA POLICIJOJE

Vidmantė Jasukaitytė

Narkomanas su užrakintais antrankiais pabėga iš policijos kiemo pasivogęs policijos kalašnikovą. Nuo kokio teroristo toks policininkas apsaugotų? Tikriausiai būtų dar ir butelį išsinešęs neilaistydamas, jei kas būtų pakišęs! Anekdotas!!!

Bet ne narkomanas pasielgė anekdotiškai,  o policininkai! Jei policijos pastangos būtų prilygusios narkomanui, tikrai nebūtų 3000 policininkų siautėję visa naktį ir dar su malūnsparniais. Vargšas Gen. Komisaras, kaip paaukotas veršelis ant iešmo… Tačiau žurnalistų klausimai beprasmiai ir juokingi atsakymai. Kyla mintis, kad žurnalistai arba akli arba vaidina aklus. Rimtos policijos neturime ir nesirengiame turėti. Taip, ten  gali sumušti, nušauti, nureketuoti, sufabrikuoti ką nors arba iš viso netirti.Tai rodo kad ir  gerb. Dimšos  nuteisimo istorija, kurią puikiai išnarpliojo  R. Janutienė, viena laida niekais pavertusia visa policijos tyrėjų darbą ir įrodydama, kad policijai būtina  turėti ir sveiką protą, ne vien kalašnikovus. Vieši farsai, “rabota na publiku”, privačiose TV užsakomos laidos apie farus vosada augina reitingus. Nemandagus ir grubus Ministro laIškas Seimo Pirmininkei, prasilenkiantis su bet kokia etika ir erudicija (laimė, kad jį gerai išanalizavo signataras gen. J. Jurgelis)… Dabar  antras farsas – Seimo Pirmininkė cituoja Ministro žodžius, kuriuos išgirdo telefonu, paskambinusi narkomano paieškos  apogėjuje.  Ministras buvęs nepatenkintas, kad ji pažadinusi jį iš miego. Ministras ginasi, kad jis dar nebuvo užmigęs… To neužteko – ar tik nebandoma įpiršti mintį, kad Seimo Pirmininkė skambinusi girta (?!!!). Koks  nesolidus elgesys! Kokie “mužikiški” motyvai! Juk aukštas vadovas po  renginio ir taurės vyno turi teisę or net prievolę teirautis – kas gi vyksta? Ir tai visai ne tai visai nelygu tarnybinių šunų apžiūrai kokiame nors rajone, kur tikriausiai vienos taurės nepakanka  už gero šuns laimėjimą…

Na, užmigti svarbiu metu tradicija užgimė tada, kai  Prezidentė prieš išvykdama į Kanadą svarbiu ginybiniu reikalu skambino vienam iš ministrų, norėdama sužinoti, kas vyksta prie Venckienės namų – visuomenė kreipėsi. Tuometinis ministras irgi “miegojo” (neduok Dieve, kad tik letargas neapimtų kokios tarptautinės provokacijos metu).

Klausantis Gen. Komisaro atsakymų žurnalistams, – didžiausia betvarkės policijoje priežastis – nuolatinė lėšų stoka. Bet tai – ne visiška tiesa. I jei pusiau tiesa – tai ta situacija, beveik užtikrinu, sukurta  dirbtinai, kaip ir armijos nusilpninimas.

Man kaip tik atrodo, kad tą “veršelį “ Komisarą aukoja ir iešmą laiko tvirta, didelius lūkesčius Ministerijoje puoselėjanti  Tvarkos ir teisingumo ar kokia kita ranka. Susipriešinimas tarp Seimo Pirmininkės ir Ministro irgi – tik įtakos sferų  dalybos prieš rinkimus. Darbo partija su Tvarka ir teisingumu siekia užsiangažuoti kuo daugiau svarbių postų. Viena pusė pasistengia dėl Pacevičiau, kita jį nedelsiant “suvalgo”. Kodėl? Gal  taip ir reikia lyginti jėgų pusiausvyrą, juo labiau, kad… Neseniai  pasirodžiusios penkių  su policija susijusių asmenų nuotraukos ir viešas skelbimas, kad į valdžią eina “tikri vyrai”, rodo, kad  jie gali “šturmuoti” ir Prezidento postą… Skvernelis, Grigaravičius, Matjošaitis, Tubis (penkto neprisimenu)… Iš kur toks staigus ir toks “kryptingas”aktyvumas?

Dalykas paprastas. Prisiminkime Aukščiausio Valstybės asmens kritiką Ministrui dėl sistemos uždarumo. Iš tikrųjų – tai nebuvo nepagrįsta. Jis išprovokavo visiškai niekam nelauktą reakciją. Paskui – kritika dėl  pasienyje nušauto jaunuolio. Tai laiškas išprovokavo dar vieną  Ministro reakciją – laišką, kur pagal gerb J.Jurgelio  analyzę tereiškia viena: vyrai, kaikykitės, neklausykite kas ką plepa, jūs teisūs visada… Kas čia – valstybė valstybėje?

Matomai pradėta aktyviai kurti sistema, aklai pavaldi vienam asmeniui,  pirmiausiai pakviečiant “savus” žmones pavaduotojais. Kas patikins, kad tai nėra sistema,  itin palanki pakitusios kokybės korupcijai? Jei anksčiau jos viršūnėje karaliavo pinigų maišai dėl pinigų, tai dabar siekiamybė gali būti ir valdžia. Tam palankiai dirba didžiųjų kaimynų slaptosios tarnybos . Sutikite, valdžios perėjimas į jėgos struktūrų įtaką gero neatneštų. Daug ką paaiškina viceministrų ir patarėjų komandos sudėtis.

  1. Kancleriu, kuris valdo finansus ir visa ministerijos administraciją, tapo buvęs Gen. komisaro pavaduotojas. Jo tarnyba laiko trukme neapribota – postas nepolitinis;
  2. Viceministru tapo Kalėjimų departamentų vadovas, kurio valdžios sfera jau eilę metų figūravo kaip neūkiškai, neefektyviai besitvarkanti, ir tą patvirtino Valstybės kontrolės išvados;
  3. Kitas viceministras – buvęs policininkas, savivaldybėje atsakingas už viešąją tvarką. Jis, Pakso partijos prastumtas į valdžią valdo tokias svarbias sritis kaip teisėsaugoje naudojamos  aukštosios technologijos, radijo ryšys, taip pat – regijoninės lėšos savivaldai. ES parama čia keturiems metams (2014- 2020 m) – 8,5 milijardai eurų, iš jų 4,6 milijardo skirta mažiau išvystytų regijonų plėtrai. Plius  didžiulės lėšos vidaus saugumo fondui (sienų apsaugai, kur gali tilpti migrantų bei tranzito problemų sprendimas). Asmuo neturintis jokios strateginio mąstymo patirties savivaldos vystyme ar regijoninės plėtros procesuose ateina jų valdyti! Ar čia primityvus Ministro savo atsakomybės nesuvokimas, ar  kryptingos skubios pastangos tolesniam savo įtakos stiprinimui, siekiant perimti ir valdyti svarbiausias įtakos sferas ir milijardines lėšas?
  4. Dar vienas pavaduotojas, kuruojantis ypatingai jautrią migracijos politiką, kurią Prezidentė pavadino tikra tragedija ir grėsme nacionaliniam saugumui po to, kai tarptautiniai nusikaltėliai gavo leidimus gyventi Vilniuje… Asmuo, padirbėjęs Varėnos meru, padėjęs “privatizuoti” “Neptūno” gręžinius, nieko reikšmingesnio nenuveikęs, spręs migracijos klausimus.

 

Toks komandos pasirinkimo stilius nėra bereikšmis. Ir konfliktas tarp Seimo pirmininkės ir Ministro nėra buki išsišokimai. Tai ženklas, kad vyksta kova tarp atskirų jėgos struktūrų flangų.

 

Buvusio Ministro finansiniai prasižengimai tik primityvus domino, palygint su tuo, kas  galo atsitikti.  Šiuo metu, siekiant  VR sistemą padaryti kuo uždaresnę ir turint sau visiškai lojalius  Gen. Komisrą ir pavaduotojus, įgyjama galimybė filtruoti informaciją apie realią padėtį, ir Aukščiausias valstybės asmenį  nebūtinai gali pasiekti tik  teisinga informacija. O jei iš Prezidentės pasigirstų konkretus reikalavimas keisti situaciją, šios dvi partijos Seime  susilauktų  socdemų paramos ir ji būtų apkaltina, kad kišasi ne į savo reikalus. Būtų dar vienas spjūvis Prezidentei į veidą.

 

Tuo tarpu policijos darbo kokybė visiškai kritusi ir pakrikusi. Visuomenė iki šiol nežino, kas kaltas dėl A. Beresnevičiaus mirties, Kaune policijos teroro dėka  miršta meninkas, peršaunamas benamis, kažkam atmušami inkstai, merė uždaroma į areštinę ne trims, o penkiolikai parų, sudeginama gyva mergaitė, sudega pagalbos besišaukianti motina su vaikais, kita pagalbos besišaukianti moteris girtuoklio degrado nužudoma, nes policija nesiteikia atvykti, šalyje – moterų medžioklės metas, keliuose – pamišėlių lenktynės, nusinešančios  po kelias gyvybes viename autoįvykyje.- policija dangsto savus… Ji raginama “nieko nebijoti”. Vyksta tyrimas byloje dėl   VRM 30 milijonų eurų vertės pirkimų  erdvės radijo ryšiui, kuris praktiškai dar neveikia, o priemonės  tam kainuoja  penkiskart pigiau.

Prie savo namų sudaužytas aukštas pareigūnas, kuris nepasirašė šių pirkimų. Pavogtas jo kompiuteris su tin svarbiais  valstybės saugumui duomenimis. Nežiūrint, kad policijai pateikti  visi įsigijimo barkodai ir IMEI, III-o policijos komisariato tyrėjai ne tik nepasirūpino surasti kompiuterio, bet ir nepatikrino, ar iki šiol jis nedirba kieno nors naudai, naudojantis ten esančiais slaptais duomenimis ir ar kas nors neveikiama kompiuterio šeimininko vardu. Žmogus, matyt, nesuvokė, kad tai užuomina pasirašyti tuos pirkimus ir tada… Tada jau pasinaudojama akimirka ir žmogaus atsikratoma. Negana to – paleidžiamas nuodingas šleifas ir jo, puikaus, sąžiningo, prityrusio  specialisto vietą užima  – kas?.. Jau skaitėte, kas atsakingas už aukčiausias technologijas šioje sistemoje. Šiuo metu… Kada kibernetinis karas jau prasidėjęs pilnu tempu. Kai reikia nuspėti krizes, jas valdyti, užbėgant už akių (https://youtu.be/SGK9CzsEWcw)… Pasikėsinimo į jį byla nejuda, tyrimas stovi vietoje, nukentėjusiam atėjus pas tyrėjus, 9 val ryte jie žiūrėjo “Naša Raša”,  begėdiškai gėrė arbatą ir kvatojosi. Spėkite iš trijų kartų, ar jie elgtųsi taip, jei toje pačioje VRM neturėtų stogo, kuris susinteresuotas kompiuterio negražinimu ir bylos netyrimu? O gal tą užpuolimą kas nors iš ten ir suorganizavo – dėl to, kas yra kompiuteryje ?… Neguldyčiau galvos, kad taip nebuvo.

 

Vakar Seime vyko V.Vasiliausko suorganizuota konferencija apie mūsų teisinę situaciją Lietuvoje. Tai buvo puiki konferencija, palietusi įvairiausias piliečio susidūrimo su teisine Sistema puses. Liūdna, bet tenka pripažinti, kad teisinė sistema  mūsuose yra represinė. REPRESINĖ! Ir tos represijos prasisdeda policijoje – nuo pirmų policininko ir ir nuo pirmų tyrėjo veiksmų. Buvo konstatuota, kad daugeliu atveju  veikia įgaliojimus turintys analfabetai.

Dėmesio – kilo mintis, sudėjus  viešosios žiniasklaidos pletkus apie Pacevičių, Rupkų ir t.t. Kas čia vyksta? Gal jie ir ne šilkiniai, bet kai įjungiami aukšti politikai ir jie ima kvestionuoti aikštenės institucijos pasirinkimą vienam ar kitam postui, kai į pareigas paskirtų darbuotojų kompromitavimas – jau sistema, kyla klausimas, – ar vis tik ateinanti naujoji korupcijos banga nesiekia visiškai eliminuoti prityrusių pareigūnų, kurie turi  daug patirties ir vis tik yra dirbę Lietuvai keliasdešimt metų? Jei jau nebepaisoma Subordinacijos principo, man tokia mintis kyla. Kompromituojami Sąjūdžio pradininkai, VSD (anonimiškai, be pavardžių)… Ir ypač  aiškus manipuliavimas nesusivokiančių politikoje žmonių parašais, kuris turi aiškų pavadinimą – šantažas. Išgirdau, kad jau Tvarka ir teisingumas renka parašus, palaikančius S.Skvernelį, nors niekas jo dar neketvirčiuoja. Ir toks drąsus (ir bukas) sakinys, kad “tai geriausias ministras, koks yra buvęs iki šiol”. Na, gal ir geriausias, bet pasirašantys to tikrai negali įrodyti, nes tam reikalinga galinga analizė… (Tačiau tai nesvarbu – ministerijos vadovybės branduolys dirba savo penkių “tikrų vyrų” labui).  Gal ir geriausias, bet tie neskoningi išsišokimai ir ta parašų akcija rodo, kaip ne vienas žurnalistas jau sakė, kad “tai yra labai geras piaras, jie turi gerą piaro komandą” (ar piaras yra nemokamas?). Na, o jeigu taip, tai vakarykštė konferencija  gali būti pirma ir paskutinė  – kai tokie penki “geri vyrai” valdys, policiją, Seimą, Prezidentūrą, VRM ir VSD, nebereiks nei ginkluotis, nei spręsti teisinių problemų, pasiklausomi bus absoliučiai visi ir gyvensime totalinėje represinėje policinėje valstybėje.

Bet grįžkime į pradžią. Kad nebūtų liūdna, pafantazuokime, kas būtų, jei tokių narkomanų atsirastų keli ar keliollika. Jie gi užimtų Lietuvą su visa sostine ir, pirmiausiai su visa ministerija bei komisariatais. Gal tegul užima, kol jie neužėmė mūsų? Ir kyšiai sumažės ir išsipirkti galės ne vien oligarchai, – juk narkomanams  pakanka dozės, svarbu tik pataikyti abstinencijos  metu…

Saugokit save ir savo artimuosius, kaip sako Malachovas ir nieko nesitikėkite iš šios VR komandos nei iki rinkimų ir nei, juo labiau, po jų.

Vidmantės Jasukaitytės kreipimasis į Seimo narius II

GERBIAMI SEIMO NARIAI
Seimo darbe akivaizdžiai pastebimas skubėjimas įteisinti valstybės pagrindams kenksmingus pokyčius, – kėsintis į nusistovėjusias kalbos bei rašto taisykles, lietuvišką abėcėlę, asmens dokumentuose panaikinti tautybę žymintį įrašą. Matomos ryškios tendencijos nesiskaityti su deklaruotomis Europos sąjungos vertybėmis bei lygių galimybių teise tarp visų Europos valstybių, išlaikant savo tautinį savitumą, kalbą, raštą ir teisę kiekvienam piliečiui, o taip pat ir tautai laisvai reikšti savo nuomonę.
Leiskite nuoširdžiai padėkoti tiems garbingiems Seimo nariams, kurie per praėjusį balsavimą dėl Tautinių mažumų įstatymo, matydami jame galimas grėsmes kurios atveria kelius teritorinio vientisumo išlaikymui bei pavojų valstybinei kalbai, principingai palaikė teisingą nuostatą. Linkiu išlikti tvirtiems ir toliau – per šiandieninį balsavimą likti ištikimiems mūsų valstybei, kurios pagrindų pagrindas yra mūsų kalba, seniausia Europoje, tūkstantmečius sauganti nepakartojamai savitą mūsų kultūrą.
Tačiau noriu visu atsakingumi atkreipti Jūsų dėmesį, kad šių metų liepos mėnesio 11 dieną Konstitucinio teimo sprendimas grubiai pasikėsino į Lietuvos Konstituciją. Šis nutarimas yra vienas iš Lietuvos suverenumą naikinančių faktorių, nes šis Konstitucinio Teismo sprendimas duoda tam pilną pagrindą. Konstitucinis Teismas panaikino piliečių teisę savo valią išreikšti referendumais. Nuo šiol piliečiai, kaip jau yra buvę okupacijos laikotarpiu, turės teisę balsuoti tik nuleidžiant problemą „iš viršaus“, ją patvirtinus Seime, o pagrindinė iešmininko teisė, užkertant kelią tautai išreikšti savo nuomonę, paliekama Vyriausiai Rinkimų Komisijai, kuri seniai tautoje nebeturi gero vardo.
Noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas neturi prerogatyvos keisti Lietuvos Konstitucijoje numatytas normas bei kėsintis į numatytas teises. Nutarimo tekste demagogiškai manipuliuojama Konstitucija, tačiau iš tikrųjų jis reiškia brutalų antikonstitucinį Lietuvos piliečių teisių suvaržymą
Šis nutarimas turi būti atsakingai įvertintas politikų ir Lietuvos visuomenės.
Kreipiuosi į Jus, gerbiami Seimo nariai, kviesdama nedelsiant imtis aktyvių Seimo nariui leidžiamų veiksmų, kad toks Konstitucinis Teismas, kaip institucija veikianti prieš valstybę, būtų panaikintas.
Jei dėl referendumo Lietuvos žemės išpardavimo klausimu prasmės kas nors turi teisę ginčytis, tai Lietuvos piliečių teisių apribojimas, kurį atliko savo neginčijamu ir neapskundžiamu nutarimu Konstitucinis Teismas, yra principinis blogis, veikiantis prieš laisvų piliečių prigimtinę teisę išreikšti savo nuomonę.
Tokia sprendžiamąją galią turinti institucija yra pavojinga, žalinga ir nereikalinga
Lietuvos valstybei nes ji imasi veikti penktosios kolonos ar kitų, kol kas neįvardytų įtakų naudai.
Gerbiami Seimo nariai,
Šį savo kreipimąsi rašau tam, kad atėjus istoriniam valstybės pagrindų griovimo įvertinimo laikui niekas negalėtų pasakyti, jog „nepastebėjo, kaip praslydo“, „jog artėjo atostogos ir atbuko dėmesys“ ar pan. Šiam faktui leidę įvykti ir niekaip nepasipriešinę Seimo nariai, ypač šio Seimo dauguma, istoriškai turės tik vieną galimą įvertinimą – kaip atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės griovėjai, kurie turės konkrečius vardus ir pavardes. Nuo to įvertinimo bus neįmanoma pabėgti ar pasislėpti, tai atneš gėdą jums ir jūsų vaikams.
Linkiu visiems atrasti savyje stiprybės ir pradėti aktyvius Valstybės stiprinimo bei Konstitucinių teisių sugražinimo veiksmus, pirmiausiai panaikinant Koknstitucinį Teismą kaip politiškai korumpuotą ir itin aukštame teisinime lygmenyje veikiančią Lietuvai pavojingą instituciją.
Šiems veiksmams neturi būti atostogų.
Nuoširdžiai pasitikinti Jumis,
Rašytoja,
Kovo 11 –osios Akto signatarė
Vidmantė Jasukaitytė
2014.07.15.
P.S.
Pridedu vieną iš KT priimtų dokumentų:

Byla Nr. 16/2014-29/2014

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS REFERENDUMO ĮSTATYMO
NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2014 m. liepos 11 d. Nr. KT36-N10/2014
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Stasiui Šedbarui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Povilui Urbšiui (atstovaujančiam Lietuvos Respublikos Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą) ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui Juliui Sabatauskui (atstovaujančiam Lietuvos Respublikos Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo prašymą),
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2014 m. birželio 20 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 16/2014-29/2014 pagal:
1) pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-27/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas tiek, kiek jame nenustatyti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių siūlomo referendumu priimti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimus, kuriais nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto nuostatų, kuriomis būtų pažeista pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
2) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo prašymą Nr. 1B-28/2014 ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek juo Seimui, gavusiam ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 16/2014-29/2014.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje prašoma panaikinti Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. Sp-101 „Dėl atsisakymo įregistruoti iniciatyvinę grupę privalomajam referendumui paskelbti“, kuriuo nuspręsta atsisakyti įregistruoti 23 Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, iniciatyvinę grupę privalomajam referendumui dėl Konstitucijos 125 straipsnio ir Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ pakeitimo įstatymo projekto paskelbti, nes teikiamas įstatymo projektas neatitinka Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų, ir įpareigoti atsakovę – Vyriausiąją rinkimų komisiją ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl pateikto įstatymo projekto ir išduoti parašų rinkimo lapus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatavęs, kad yra pakankamas pagrindas abejoti, ar Referendumo įstatyme nėra teisės spragos, kurią draudžia Konstitucija, sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Referendumo įstatymo atitiktį Konstitucijai šiuo aspektu.
2. Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Referendumo įstatymo 10 straipsnyje nėra nustatyta, jog Vyriausioji rinkimų komisija gali vertinti siūlomo referendumu priimti įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir nustačiusi, kad jis neatitinka Konstitucijos reikalavimų, priimti sprendimą atsisakyti įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę bei išduoti piliečių parašų rinkimo lapus. Tokią teisę aiškiai ir nedviprasmiškai suteikiančių normų, pasak pareiškėjo, nėra ir kitose Referendumo įstatymo ar Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo nuostatose. Pareiškėjo nuomone, jo ginčijamu aspektu aktualus teisinis reguliavimas Referendumo įstatyme buvo nustatytas atsižvelgiant į referendumo svarbą ir Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimą, kuriame, pasak jo, Konstitucinis Teismas nesvarstė, kokius padarinius galėtų (ar turėtų) sukelti siūlomo referendumu priimti Konstitucijos pakeitimo įstatymo prieštaravimas Konstitucijai tuo atveju, jei toks projektas būtų priimtas. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimu neturėtų būti remiamasi.
Remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina pareiškėjas teigia, kad Konstitucijoje įtvirtinti tam tikri apribojimai keisti jos nuostatas, nustatyti atvejai, dėl kurių referendumas apskritai negali vykti, reikalavimai, kad siūlomi referendumu priimti įstatymų projektai atitiktų Konstituciją, todėl reikalingas mechanizmas, kuriuo būtų užtikrintas pareigos derinti tokių aktų projektus su Konstitucija įgyvendinimas ir sudarytos prielaidos užkirsti kelią priimti Konstitucijai prieštaraujančias Konstitucijos pataisas ir joms įsigalioti. Taigi pagal Konstituciją būtina nustatyti ir tokį teisinį mechanizmą, kurį taikant siūlomas referendumu priimti (Konstitucijos pakeitimo) įstatymo projektas būtų įvertintas atitikties Konstitucijai požiūriu, o jei pateiktas projektas būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančiais, be kita ko, jos keitimą ribojančiais, imperatyvais, būtų priimami įgaliotųjų institucijų sprendimai, kuriais nebūtų leidžiama inicijuoti referendumo dėl tokių įstatymo projekto nuostatų, kuriomis būtų pažeista pati Konstitucija. Pareiga nustatyti šį mechanizmą, be kita ko, apima prievolę įstatymais nustatyti konkrečias institucijas, jų teises ir pareigas atliekant siūlomų referendumu priimti (Konstitucijos pakeitimo) įstatymų projektų atitikties Konstitucijai vertinimą, taip pat galimų priimti sprendimų rūšis, pagrindus, šių sprendimų apskundimo tvarką.
Vyriausiosios rinkimų komisijos funkcijos, uždaviniai, teisės, įgaliojimai, jos sudarymo tvarka, nepriklausomumo garantijos, sprendimų priėmimo tvarka, įstatyme įtvirtinta galimybė jos priimtus sprendimus skųsti teismui, kiti jos statusą atskleidžiantys aspektai sudaro prielaidas teigti, kad būtent Vyriausiajai rinkimų komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti sprendimus, kuriais nebūtų leidžiama inicijuoti referendumo dėl tokių (Konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto nuostatų, kurių priėmimas pažeistų pačią Konstituciją, pirmiausia – jos vidinės darnos imperatyvą. Kadangi Vyriausioji rinkimų komisija sprendžia dėl piliečių referendumo iniciatyvinės grupės registravimo ir piliečių referendumo parašų lapų išdavimo, pasak pareiškėjo, būtų tinkamiausia, jei būtent Vyriausioji rinkimų komisija jau pirmojoje referendumo inicijavimo stadijoje galėtų užkirsti kelią priimti Konstitucijai prieštaraujančias (Konstitucijos pakeitimo) įstatymo nuostatas (dėl to nebūtų be pakankamo pagrindo renkami piliečių parašai, atliekamos kitos referendumo inicijavimo ir organizavimo ar vykdymo procedūros), o tokio šios komisijos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, be kita ko, galėtų būti patikrintas teisme.
Taigi, iš konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla būtinybė Vyriausiajai rinkimų komisijai suteikti įgaliojimus įvertinti siūlomo referendumu priimti (Konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti referendumo dėl tokių (Konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto nuostatų, kuriomis būtų pažeista pati Konstitucija. Šie įgaliojimai gali būti nustatyti tik Referendumo įstatyme (ypač šio įstatymo 10 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas piliečių referendumo iniciatyvinės grupės įregistravimas), tačiau jie šiame teisės akte nėra aiškiai ir konkrečiai įtvirtinti, kaip yra reikalaujama pagal viešosios teisės principus, todėl pareiškėjas abejoja, ar Referendumo įstatyme nėra legislatyvinės omisijos, t. y. tokios teisės spragos, kurią draudžia Konstitucija.
II
1. Pareiškėjas – Seimas 2014 m. balandžio 10 d. priėmė nutarimą Nr. XII-819 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurio 1 straipsnyje išdėstė prašymą ištirti, ar Referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek juo Seimui, gavusiam ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Konstitucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjo – Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2014 m. balandžio 16 d.
2. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. balandžio 10 d. nutarime Nr. XII-819 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstyto prašymo priėmimo“ nusprendė priimti šį Seimo prašymą.
3. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl minėto prašymo priėmimo 2014 m. balandžio 17 d. buvo oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre (TAR, 2014-04-17, Nr. 4508). Nuo tos dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje yra sustabdytas Seimo 2002 m. birželio 4 d. priimto Referendumo įstatymo 14 straipsnio galiojimas.
4. Pareiškėjo – Seimo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Grįsdamas savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumo pareiškėjas pažymi, kad Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoje „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“, taip pat jos 7 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, įtvirtinta Konstitucijos, kaip aukščiausią galią turinčio teisės akto, vieta Lietuvos Respublikos teisės aktų hierarchijoje, o visi valstybės ir vietos valdžios subjektai yra įpareigoti užtikrinti, kad ši hierarchija nebūtų pažeista. Taigi subjektai pagal jiems teisės aktų suteiktą kompetenciją turi užtikrinti, kad nebūtų priimami teisės aktai, prieštaraujantys Konstitucijai ir taip pažeidžiantys pamatinį demokratinės teisinės valstybės reikalavimą – Konstitucijos viršenybės principą.
Ginčijamos Referendumo įstatymo nuostatos suponuoja tai, kad Seimas net gavęs savo sudarytos ekspertų grupės išvadą, jog piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Konstitucijos, negali šio klausimo svarstyti ir jam nesudaroma galimybė užkirsti kelią priimti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą ar kitą teisės aktą. Referendumo įstatymo nuostatos leidžia Seimui tik spręsti klausimą dėl referendumo datos paskelbimo, ir tik įsigaliojus referendumu priimtam įstatymui Seimas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar jis neprieštarauja Konstitucijai. Taigi pagal ginčijamą teisinį reguliavimą Seimas negali vykdyti savo konstitucinės pareigos – nepažeisti Konstitucijos. Pareiškėjas, be kita ko, pažymi, kad Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalyje nėra imperatyviai nustatyta, jog Seimas bet kuriuo atveju privalo skelbti referendumą, kai yra surinktas pakankamas skaičius piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų, o pagal šio straipsnio 4 dalį būtent Seimui, kaip Tautos atstovybei, suteikta teisė nustatyti, kaip turi būti atliekamos referendumo skelbimo ir vykdymo procedūros, nesvarbu, kuris subjektas inicijuoja referendumo paskelbimą.
Taigi pareiškėjas abejoja 2002 m. birželio 4 d. priimto Referendumo įstatymo 14 straipsnio tiek, kiek juo Seimui, gavusiam ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Konstitucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, atitiktimi Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario P. Urbšio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose iš esmės teigiama, jog Referendumo įstatyme (ypač jo 10 straipsnyje) Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai reguliuojami taip, kad jame nėra pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytos Konstitucijos draudžiamos teisės spragos. Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis, Konstitucijos stabilumas kaip konstitucinė vertybė, Konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja materialiuosius ir procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus, kurių turi būti laikomasi ir referendumu keičiant Konstituciją. Konstitucijoje, referendumo organizavimą ir vykdymą reguliuojančiame Referendumo įstatyme ir Seimo statute yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo užkertama galimybė referendumu priimti Konstitucijos pataisas, kuriomis būtų pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna (pavyzdžiui, nustatyta: turi būti surinktas tam tikras skaičius piliečių, remiančių reikalavimą paskelbti referendumą, parašų; šie parašai turi būti surinkti per 3 mėnesius; tam tikros Konstitucijos nuostatos gali būti pakeistos tik referendumu; privalomasis referendumas laikomas įvykusiu tik tuo atveju, jeigu jame dalyvavo nustatytas piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus, skaičius; kai kurios Konstitucijos nuostatos gali būti pakeistos tik tam pritarus nustatytai kvalifikuotai visų piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus, daugumai). Seimo statuto nuostatose, kuriomis reguliuojama Seimo priimamų teisės aktų (šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu – Seimo nutarimų dėl referendumo paskelbimo projektų) vidinė prevencinė kontrolė, taip pat yra nustatytos analogiškos priemonės. Tuo atveju, jeigu Seimas ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, reikalavimu paskelbtų referendumą, kuriam būtų siūlomas Konstitucijai prieštaraujantis Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektas, pagal Konstituciją yra galimybė patikrinti tokio Seimo nutarimo atitiktį Konstitucijai; Konstitucijos nuostatos suponuoja ir Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti referendumu priimtų Konstitucijos pataisų atitiktį iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams. Taigi pačioje Konstitucijoje, Referendumo įstatyme ir Seimo statute yra įtvirtintas teisinis mechanizmas, neleidžiantis priimti Konstitucijai prieštaraujančių Konstitucijos pataisų.
2. Pagal Konstituciją referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė yra viena iš Tautos suvereniteto įgyvendinimo garantijų, Konstitucijos ginama vertybė, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis ir reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Referendumo procesas apima keletą stadijų: referendumo inicijavimą ir paskelbimą, vykdymą, rezultatų nustatymą ir paskelbimą. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė pagal Referendumo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį priklauso piliečiams ir Seimui, tačiau piliečių teisei inicijuoti referendumo paskelbimą įgyvendinti sudaroma piliečių referendumo iniciatyvinė grupė pati savaime nėra referendumo paskelbimo subjektas, nes kol nėra ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, pasirašyto reikalavimo paskelbti referendumą, nėra ir pačios referendumo paskelbimo iniciatyvos. Sprendimus dėl referendumo paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo priima du subjektai – Vyriausioji rinkimų komisija ir Seimas, kurių įgaliojimai, įtvirtinti Referendumo įstatyme, skiriasi. Referendumo įstatyme nenumatytas piliečių referendumo iniciatyvinės grupės siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitikties Konstitucijai vertinimas šios grupės registravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje stadijoje, tačiau yra įtvirtinta būtinybė tokį vertinimą atlikti referendumo paskelbimo stadijoje prieš Seimui priimant nutarimą dėl referendumo paskelbimo užtikrinant vidinę prevencinę Seime priimamų teisės aktų kontrolę. Tuo atveju, jeigu piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimą lemtų Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas šiai teisei įgyvendinti sudarytos piliečių referendumo iniciatyvinės grupės neįregistruoti dėl to, kad jos referendumui teikiamas Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, būtų nustatytos Konstitucijoje nenumatytos piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo sąlygos, šios teisės įgyvendinimas nutrūktų pradinėje stadijoje. Kita vertus, jeigu piliečių referendumo paskelbimo iniciatyva nutrūktų nesurinkus bent 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų arba Vyriausiajai rinkimų komisijai įgyvendinus jai suteiktus įgaliojimus neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, jeigu tokie įgaliojimai jai būtų suteikti, referendumo paskelbimo iniciatyva galėtų būti įgyvendinta netiesiogiai – per ne mažesnę kaip 1/4 visų Seimo narių grupę, kuri gali teikti siūlymą Seimui skelbti referendumą dėl analogiškos Konstitucijos pataisos.
3. Vyriausiosios rinkimų komisijos išankstiniu sprendimu (leidimu) negali būti ribojama piliečių referendumo iniciatyvinės grupės teisė rinkti piliečių, remiančių reikalavimą paskelbti referendumą dėl Konstitucijos pakeitimo, parašus nei kai Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektas, Vyriausiosios rinkimų komisijos nuomone, atitinka Konstituciją, nei kai jos neatitinka. Be to, tokiu sprendimu kitiems, su piliečių referendumo iniciatyvine grupe nesusijusiems, piliečiams būtų užkirstas kelias pareikšti savo valią dėl šios grupės siūlomo reikalavimo paskelbti referendumą ir siūlomos Konstitucijos pataisos esmės, t. y. parašu paremti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės siūlomą reikalavimą paskelbti referendumą dėl atitinkamo Konstitucijos pataisos projekto arba jo neparemti. Konstitucija garantuoja piliečiams galimybę savo valią dėl pritarimo referendumui pareikšti dviem būdais: paremti arba atsisakyti paremti patį reikalavimą paskelbti referendumą arba tiesiogiai pareikšti savo valią referendumo metu (atitinkamai balsuoti dėl siūlomo Konstitucijos pataisos projekto). Iš Konstitucijos, be kita ko, kyla reikalavimas užtikrinti piliečių teisę dalyvauti visose referendumo inicijavimo ir organizavimo stadijose, būti informuotiems apie piliečių referendumo iniciatyvinės grupės siūlomą paskelbti referendumą dėl Konstitucijos pakeitimo, pasirašyti reikalavimą paskelbti referendumą dėl Konstitucijos pakeitimo arba jo nepasirašyti ir kt.
4. Konstitucijoje nenustatyta, kad tik Seimo sudaryta Vyriausioji rinkimų komisija turi išimtinę kompetenciją organizuoti ir vykdyti referendumus. Šią funkciją, pasak suinteresuoto asmens atstovo, gali vykdyti ir kita įstatymu įsteigta valstybės institucija, kuri įgyvendintų Seimo 2012 m. kovo 15 d. priimto Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinį įstatymą. Be to, Konstitucijos pataisos atitikties Konstitucijai vertinimas neatsiejamas nuo Konstitucijos aiškinimo funkcijos, o Vyriausiosios rinkimų komisijos statusas, paskirtis, sudarymo tvarka, veiklos bruožai ir jos vieta valstybės institucijų sistemoje nėra susiję su įgaliojimais vykdyti išankstinės konstitucinės kontrolės funkciją. Šią funkciją vykdo vadovaujantis profesionalumo principu sudaroma institucija, kurios veiklai užtikrinti yra nustatytos atitinkamos garantijos, darbo ir politinės veiklos apribojimai, jos sprendimams negali turėti įtakos jos sudėties pasikeitimas po Seimo rinkimų ir kt.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docento dr. Vaidoto A. Vaičaičio, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekanės prof. dr. Rimos Ažubalytės rašytinės nuomonės.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo atstovas Seimo narys S. Šedbaras iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo narys P. Urbšys iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
3. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J. Sabatauskas teigė, kad Referendumo įstatymo 14 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo Konstitucinio Teismo posėdyje pateikti paaiškinimai dėl Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatyto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai iš esmės pagrįsti šiais argumentais.
Piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant savo šalį – ypač svarbi Tautos aukščiausios suverenios galios išraiška; referendumui siūlomą sprendimą (be kita ko, įstatymo ar kito teisės akto projektą) priimantis subjektas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tiesiogiai įgyvendinantys jiems suteiktą aukščiausią suverenią galią. Tautos suvereniteto teisinė garantija įtvirtinta Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, – tai savarankiškas referendumo paskelbimo pagrindas, įstatyme gali būti nustatyti ir kiti referendumo paskelbimo atvejai. Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas, Seimui nesuteikiama teisė įstatyme nustatyti atvejus, kada Seimas gali neskelbti referendumo, jeigu ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, reikalauja jį paskelbti. Taigi toks reikalavimas Seimą įpareigoja veikti tam tikru būdu – paskelbti referendumą, jeigu buvo laikomasi konstitucinių sąlygų referendumui paskelbti (referendumui teikiamas svarbiausias Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimas, referendumas privalomai skelbiamas tam tikrais Konstitucijoje numatytais atvejais, reikalavimą paskelbti referendumą pasirašė reikiamas skaičius piliečių, turinčių rinkimų teisę), referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė buvo įgyvendinta laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. Pagal Konstituciją nėra ir negali būti priešpriešos tarp Tautos ir jos atstovybės – Seimo, Seimas įgyvendina tuos įgaliojimus, kuriuos jam Tauta nustatė savo priimtoje Konstitucijoje. Konstitucijoje nenustatyti Tautos atstovybės – Seimo įgaliojimai patikrinti dalies Tautos – ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, reikalavime išdėstytą svarbiausio Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo sprendimo tekstą, Seimas negali ir siūlyti kito sprendimo (be kita ko, Konstitucijos pataisos ar įstatymo projekto) teksto, perimti sprendimo svarstymo, priimti sprendimo už Tautą. Taigi Konstitucijos 3 straipsnio nuostatos, pagal kurias niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių, 9 straipsnio 3 dalis įpareigoja Seimą skelbti referendumą, kai jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Jeigu kyla abejonių, kad referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti Konstitucijos, Seimas privalo nedelsdamas inicijuoti savo priimto nutarimo dėl referendumo datos paskelbimo konstitucingumo patikrą Konstituciniame Teisme. Būtent Konstitucinis Teismas yra vienintelė institucija, turinti įgaliojimus vertinti, ar referendumui siūlomas sprendimas (be kita ko, Konstitucijos pataisos, įstatymo projektas) atitinka Konstituciją.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjai – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Seimas šioje konstitucinės justicijos byloje abejoja Referendumo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai. Sprendžiant šią konstitucinės justicijos bylą svarbu atskleisti Konstitucijoje įtvirtinto referendumo instituto ir su juo susijusių Konstitucijos nuostatų turinį.
2. Konstitucijos 2 straipsnyje inter alia nustatyta, kad suverenitetas priklauso Tautai, o pagal Konstitucijos 4 straipsnį aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai dviem pagrindinėmis organizacinėmis formomis: nacionaliniais rinkimais ir referendumu. Jų organizavimo principai ir svarbiausios sąlygos yra įtvirtintos konstitucinėse normose, o vykdymo tvarką reglamentuoja atitinkami įstatymai. Minėtų demokratijos formų teisinį pagrindą sudaro Konstitucijos 2, 4 straipsniai, taip pat piliečių rinkimų teisė (Konstitucijos 33, 34 straipsniai) (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas). Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime, Tauta savo valią tiesiogiai paprastai pareiškia referendumo arba tiesioginių visuotinių rinkimų metu, t. y. tik po referendumo arba tiesioginių visuotinių rinkimų galima konstatuoti, kokia yra Tautos valia konkrečiu klausimu.
Taigi pagal Konstituciją referendumas yra tiesioginio Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo forma; Tauta aukščiausią suverenią galią taip pat vykdo netiesiogiai – per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Pabrėžtina, kad jokie subjektai negali būti tapatinami su Tauta, kuriai priklauso suverenitetas (Konstitucijos 2 straipsnis) ir kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (Konstitucijos 4 straipsnis). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime konstatavo, jog referendumo iniciatyvinės grupės negali būti nei tapatinamos su Tauta, nei kalbėti jos vardu.
2.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimo nariai yra Tautos atstovai. Taigi pagal Konstituciją tik Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo tiesiogiai, ir aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo per savo demokratiškai išrinktus atstovus – Seimo narius. Taigi pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp Tautos ir jos atstovybės – Seimo: Seimas įgyvendina tuos įgaliojimus, kuriuos Tauta jam nustatė savo priimtoje Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).
Vadinasi, aiškinant Konstituciją negali būti priešpriešinamos tiesioginio (referendumu) ir netiesioginio (per Tautos atstovybę – Seimą) Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo formos.
2.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).
Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, 2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad Konstitucijoje atsispindi valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos įsipareigojimas kurti ir stiprinti valstybę vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintomis pamatinėmis taisyklėmis; Konstitucija yra Tautos, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo teisinis pamatas. Taigi pabrėžtina ir tai, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendumu), tik laikantis Konstitucijos.
2.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 3 straipsnį niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių (1 dalis); Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (2 dalis).
Kadangi Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), negali būti vertinamas kaip Konstitucijos 3 straipsnyje nurodytas Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų paskirtis – apsaugoti šiame straipsnyje nurodytas konstitucines vertybes (Tautos suverenitetą, Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką), todėl šiomis nuostatomis negali būti remiamasi siekiant jas paneigti. Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų negalima aiškinti inter alia taip, esą jos suponuoja Tautos teisę nepaisyti savo pačios priimtos Konstitucijos arba piliečio, kokios nors piliečių grupės teisę tapatintis su Tauta ir veikti jos vardu siekiant pažeisti minėtas konstitucines vertybes.
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 28 straipsnį, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.
2.4. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pažymėta, kad viena svarbiausių teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu.
Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas įvairiais aspektais taip pat yra įtvirtintas kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas, 2012 m. kovo 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad visos Konstitucijos nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pabrėžė, kad Konstitucija yra aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija; visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos normos yra vienodai privalomos visiems teisės subjektams, įskaitant ir referendumo iniciatyvines grupes, taip pat bet kokio dydžio piliečių grupes. Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tiek Seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos derinti su Konstitucija; tai yra viena svarbiausių konstitucinės santvarkos užtikrinimo priemonių ir vienas svarbiausių teisinės valstybės pamatinių principų; šios taisyklės turi laikytis ir piliečių grupė, reiškianti iniciatyvą surengti referendumą; referendumui teikiamas įstatymo ar jo nuostatų projektas turi būti derinamas su Konstitucija.
Kaip minėta, Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ir visi kiti teisės subjektai, inter alia teisėkūros subjektai, rinkimų (referendumų) organizavimo institucijos, referendumų iniciatyvinės ir kitos piliečių grupės, yra saistomi Konstitucijos, turi jos laikytis ir nepažeisti. Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos viršenybės principo inter alia kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
3. Konstitucijos 9 straipsnyje nustatyta:
„Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.
Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas.
Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.“
3.1. Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais; šio demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai kriterijai: 1) tautos suverenios galios (suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas ir 2) tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė.
3.2. Minėta, kad pagal Konstituciją referendumas yra tiesioginio Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo forma. Taigi referendumu priimti sprendimai svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais yra privalomi. Tais atvejais, kai referendumu sprendžiamas vidaus ar užsienio politikos klausimas nepriimant konkrečių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų, valstybės institucijos privalo įgyvendinti referendumu priimtą sprendimą pagal joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją.
Pažymėtina, kad Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostata neužkerta kelio rengti ir patariamąjį referendumą, jeigu būtent toks inicijuojamas.
3.3. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį referendumu sprendžiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai. Taigi pagal Konstituciją referendumu negali būti sprendžiami inter alia tik tam tikroms savivaldybėms, teritorinėms ar kitokioms piliečių bendruomenėms aktualūs gyvenimo klausimai.
3.3.1. Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai pirmiausia yra klausimai dėl Konstitucijos nuostatų keitimo, kurie pagal Konstituciją gali būti sprendžiami tik referendumu:
– pagal Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalį Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę; pažymėtina, kad tik tokia pačia tvarka gali būti keičiama Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ (Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnis);
– tokia pat tvarka, kokia nustatyta Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje, gali būti keičiamos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, nuostatos (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas), t. y. jos gali būti pakeistos tik tuo atveju, jeigu „už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę“; kaip 2014 m. sausio 24 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatoms taikytina tokia pati apsauga, kaip ir Konstitucijos 1 straipsnyje bei Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvirtintai nuostatai „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“;
– pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos;
– tik referendumu gali būti keičiamos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1, 2 straipsnių nuostatos. Kaip 2014 m. sausio 24 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare: „Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis“ (1 straipsnis); „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ (2 straipsnis); šie konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai įtvirtinti Konstitucijoje vykdant referendume pareikštą Tautos valią, kad Lietuvos Respublika būtų Europos Sąjungos narė; patys šie pagrindai, Tautos suverenios valios pareiškimas, kaip jų šaltinis, lemia reikalavimą Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsnių nuostatas pakeisti ar panaikinti tik referendumu.
3.3.2. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 2 dalį įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas. Taigi įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nei nustatytieji Konstitucijoje svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai, kurie sprendžiami referendumu. Pažymėtina, jog nustatydamas tokių klausimų sąrašą įstatymų leidėjas yra saistomas iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo, kad pagal Konstituciją referendumu spręstini ne visi, o tik svarbiausi, Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai, referendumu negali būti sprendžiami tokie klausimai, kurie apskritai nėra Valstybės ar Tautos gyvenimo klausimai.
3.3.3. Pažymėtina, kad gali būti ir kitų nei nustatytieji Konstitucijoje ar įstatyme svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų, kurie sprendžiami referendumu.
Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalį referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Pats reikalaujančių spręsti tam tikrą klausimą referendumu 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, skaičius savaime rodo, kad tas klausimas priskirtinas prie svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų. Taigi pagal Konstituciją tam tikro klausimo svarbą gali lemti ir tai, kad jį spręsti referendumu reikalauja, kaip nustatyta, ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę: svarbiausiu Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimu, kuris turėtų būti sprendžiamas referendumu, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu reikalautų ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu.
Pagal Konstitucijos 4 straipsnį aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo inter alia per demokratiškai išrinktus savo atstovus; Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad Seimas priima nutarimus dėl referendumų. Minėta, kad pagal Konstituciją tik Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią.
Aiškinant šias Konstitucijos nuostatas pažymėtina, kad pagal Konstituciją tam tikro klausimo svarbą gali lemti ir tai, kad jį spręsti referendumu teikia Seimas, kaip Tautos atstovybė: svarbiausiu Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimu, kuris turėtų būti sprendžiamas referendumu, laikytinas ir toks klausimas, kurį spręsti referendumu teiktų Seimas, kaip Tautos atstovybė, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu. Pažymėtina, jog Seimui skelbiant referendumą savo iniciatyva turi būti paisoma minėto iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo, kad pagal Konstituciją referendumu negali būti sprendžiami tokie klausimai, kurie apskritai nėra Valstybės ar Tautos gyvenimo klausimai.
3.4. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 69 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.
Taigi Seimas savo iniciatyva ar ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, reikalavimu gali paskelbti referendumą dėl tam tikrą svarbiausią Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimą reguliuojančių įstatymo (įstatymų) nuostatų priėmimo.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją tam tikri įstatymai referendumu negali būti priimami, kaip antai:
– pagal Konstitucijos 67 straipsnio 14 punktą Seimas tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas; Konstitucijos 130 straipsnyje nustatyta, kad valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė ir pateikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų pabaigos; pagal Konstitucijos 131 straipsnio 1 dalį valstybės biudžeto projektą svarsto Seimas ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios; kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarime, biudžetinė Seimo funkcija yra klasikinė ir viena svarbiausių demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijų;
– pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą Seimas nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus; Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta Seimo prerogatyva nustatyti mokesčius (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimas), kad valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustato tik Seimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 26 d., 2002 m. birželio 3 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai);
– pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas; kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime, pagal Konstituciją konstitucinių įstatymų sąrašą nustato tik Seimas.
3.5. Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime yra pažymėjęs, kad piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi aukščiausios suverenios galios išraiška, todėl per referendumą turi būti nustatyta tikroji Tautos valia. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad referendumui teikiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai turi būti tokie, dėl kurių galėtų būti nustatyta tikroji Tautos valia: inter alia jie turi būti suformuluoti aiškiai, neklaidinančiai. Taigi iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos kartu su 2 straipsnio nuostata, kad suverenitetas priklauso Tautai, ir 4 straipsnio nuostata, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai, kyla imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią.
Vadinasi, pagal Konstituciją kaip vienas klausimas balsavimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję klausimai, tarpusavyje nesusijusios Konstitucijos pataisos ar įstatymų nuostatos. Kitaip būtų paneigta galimybė nustatyti tikrąją Tautos valią dėl kiekvieno referendumui teikiamo svarbiausio Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo atskirai.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai referendumo tam tikrais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais paskelbimas inicijuojamas remiantis Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, jų pritarimas referendumo paskelbimui taip pat turi būti išreiškiamas dėl kiekvieno referendumui teiktino klausimo atskirai, t. y. vieną kartą pasirašant negali būti reiškiama parama iniciatyvai skelbti referendumą dėl kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų. Kitaip nebūtų užtikrinta galimybė piliečiams apsispręsti dėl paramos kiekvienai referendumo paskelbimo iniciatyvai atskirai ir nebūtų įmanoma nustatyti, ar kiekvieną iš minėtų tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų spręsti referendumu iš tiesų reikalauja Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalyje nurodytas subjektas – ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Taigi iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1, 3 dalių, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti reikalavimą referendumui kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.
4. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas. Taigi įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi įstatymu sureguliuoti su referendumo skelbimu ir vykdymu susijusius klausimus, inter alia referendumo organizavimo santykių dalyvių teises ir pareigas.
Pažymėtina, kad, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 1994 m. gruodžio 1 d. nutarime, santykiai dėl referendumo organizavimo yra tęstiniai teisiniai santykiai; teiginys, kad iniciatyvos organizuoti referendumą pareiškimas jau reiškia referendumo pradžią, yra nepagrįstas; iniciatyvinės grupės susikūrimas, piliečių parašų dėl referendumo organizavimo rinkimas, dokumentų pateikimas ir jų tikrinimas bei svarstymas – tai tik būtini referendumo organizavimo stadijos veiksmai.
4.1. Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalį vienas iš referendumo paskelbimo iniciatyvos subjektų yra ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, taigi pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatymu turi būti sureguliuotas šio subjekto susikūrimas ir referendumo paskelbimo iniciatyvos pareiškimas, inter alia reikalavimai siūlomo referendumu spręsti klausimo turiniui ir formai, piliečių referendumo iniciatyvinės grupės susikūrimui ir registravimui, parašų dėl referendumo paskelbimo rinkimui ir pateikimui referendumą organizuojančiai institucijai.
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją kitas referendumo paskelbimo iniciatyvos subjektas yra Seimas: kaip minėta, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 2 dalį įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas; Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad Seimas priima nutarimus dėl referendumų.
4.2. Įstatyme inter alia turi būti nustatyti referendumą organizuojančios institucijos įgaliojimai, įskaitant įgaliojimus užtikrinti Konstitucijos ir įstatymų laikymąsi organizuojant referendumą, registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, tikrinti siūlomo referendumu spręsti klausimo atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, piliečių parašų dėl referendumo paskelbimo kiekį, teikti atitinkamas išvadas referendumą skelbiančiai institucijai – Seimui, organizuoti referendumo vykdymą, nustatyti ir paskelbti jo rezultatus.
Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, 1994 m. liepos 11 d. sprendime aiškindamas Konstitucijos 67 straipsnio 13 punkto nuostatą, kad Seimas „sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį“, ir šiame kontekste konstatavęs, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo dviem pagrindinėmis organizacinėmis formomis – nacionaliniais rinkimais ir referendumu, pažymėjo, jog Lietuvoje turi būti sudaryta viena universali rinkimus organizuojanti institucija – Vyriausioji rinkimų komisija; konstatuota ir tai, kad konstitucinė nuostata dėl tokios Vyriausiosios rinkimų komisijos turi būti įgyvendinta tik įstatymu įtvirtinant jos paskirtį pagal konstitucines nuostatas, sudarymo principus bei kompetenciją.
Atsižvelgiant į tai, kad referendumas, kaip ir rinkimai, yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, kai piliečiai savo valią pareiškia visuotiniu balsavimu, inicijuoti referendumo paskelbimą ir balsuoti referendume gali tik rinkimų teisę turintys piliečiai, referendumai vyksta pagal rinkimų teisės principus, konstatuotina, kad pagal Konstituciją referendumus turi organizuoti joje expressis verbis įvardyta institucija – Vyriausioji rinkimų komisija. Taigi konstitucinis Vyriausiosios rinkimų komisijos statusas suponuoja atitinkamus jos įgaliojimus, inter alia prižiūrėti ir imtis priemonių, kad subjektai, dalyvaujantys organizuojant ir vykdant referendumą, laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų.
4.3. Pagal Konstituciją referendumą skelbianti institucija yra Seimas: pagal Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktą tik Seimas „priima nutarimus dėl referendumų“.
Kaip minėta, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 4 dalį įstatyme turi būti nustatyta referendumo skelbimo tvarka. Pažymėtina, kad Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkto formuluotė suponuoja ne tik Seimo įgaliojimus priimti nutarimą paskelbti referendumą, bet ir jo įgaliojimus priimti nutarimą įstatyme nustatytais pagrindais neskelbti referendumo. Pabrėžtina, kad įstatyme turi būti nustatyti iš Konstitucijos kylantys pagrindai priimti nutarimą neskelbti referendumo.
4.4. Minėta, kad Konstitucija yra aukščiausioji teisė; Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendumu), tik laikantis Konstitucijos; visi teisės subjektai, inter alia teisėkūros subjektai, rinkimų (referendumų) organizavimo institucijos, referendumų iniciatyvinės ir kitos piliečių grupės, yra saistomi Konstitucijos, turi jos laikytis ir nepažeisti.
Taigi įstatymu turi būti nustatytas toks su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos užtikrinti, kad visi šių santykių dalyviai laikytųsi ir nepažeistų Konstitucijos, kad vykdant referendumą būtų išreikšta tikroji Tautos valia. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados, 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas).
4.4.1. Atsižvelgiant į tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatyme turi būti inter alia nustatyti:
– reikalavimai referendumui teikiamo klausimo turiniui ir formai, inter alia: iš Konstitucijos viršenybės principo kylantis reikalavimas, kad referendumui siūlomas sprendimas atitiktų iš Konstitucijos kylančius reikalavimus; iš konstitucinio imperatyvo sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią kylantys reikalavimai referendumui teikti tik tokius klausimus, dėl kurių galėtų būti nustatyta tikroji Tautos valia (suformuluotus aiškiai, neklaidinančiai, neapimančius kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, kelių tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų);
– iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principų kylantis reikalavimas piliečių referendumo iniciatyvinei grupei derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija;
– iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų kylantys referendumą organizuojančios institucijos – Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai užtikrinti Konstitucijos ir įstatymų laikymąsi organizuojant referendumą, inter alia: tikrinti siūlomo referendumu spręsti klausimo atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija ar siūlo referendumu spręsti tokį klausimą, kuris neatitinka kitų jo turiniui ir formai keliamų reikalavimų (inter alia jeigu siūlomas spręsti klausimas suformuluotas neaiškiai, klaidinančiai arba jeigu kaip vienas klausimas teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję klausimai);
– iš Konstitucijos kylantys pagrindai referendumą skelbiančiai institucijai – Seimui neskelbti referendumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia jeigu referendumui būtų pateiktas toks klausimas, dėl kurio negalėtų būti nustatyta tikroji Tautos valia (būtų neaiškus, klaidinantis, apimtų kelis tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusius klausimus, kelias tarpusavyje nesusijusias Konstitucijos pataisas ar įstatymų nuostatas), jeigu referendumui siūlomo įstatymo nuostatos prieštarautų Konstitucijai ar siūloma Konstitucijos pataisa neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
4.4.2. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 22 d. nutarime pažymėjo, jog Konstitucijoje nenumatyta, kad Konstitucijos 9 straipsnio, pagal kurį referendumą įstatymo nustatytais atvejais skelbia Seimas ir referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, įgyvendinimas būtų saistomas kokių nors papildomų sąlygų ar kokių nors subjektų sprendimų; Konstitucijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių; priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni Tautos galia. Pažymėtina, kad šie Konstitucinio Teismo teiginiai minėtame nutarime buvo suformuluoti sprendžiant dėl nebegaliojančio 1989 m. lapkričio 3 d. priimto Referendumo įstatymo nuostatų „įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių“ ir „Jeigu Seimas konstatuoja, kad referendumui teikiamas įstatymo nuostatų projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“ atitikties Konstitucijai. Taigi 1994 m. liepos 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nenagrinėjo klausimo, ar iš Konstitucijos kyla pagrindas Seimui neskelbti referendumo, kai to reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.
4.4.2.1. Pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata; jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2009 m. spalio 28 d., 2013 m. kovo 13 d., 2013 m. liepos 3 d. sprendimai).
Oficialiosios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) formavimas – tai ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas, kuris yra nenutrūkstamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas. Oficialioji konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus jos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose. Aiškinant Konstitucijos tekste eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintus principus bei normas visuomet yra galimybė – jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos – formuluoti ir tokias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas (t. y. atskleisti tokius konstitucinio teisinio reguliavimo aspektus), kurios dar nebuvo suformuluotos ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose. Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose jo aktuose suformuota oficialioji konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikšmės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais. Formuluojant vis naujas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje – aukščiausios galios teisės akte įtvirtinto teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).
Taigi minėti Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimo teiginiai negali būti aiškinami neatsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostatomis, kurias aiškinant tie teiginiai buvo suformuluoti, į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, oficialiosios konstitucinės doktrinos raidą po 1994 m. liepos 22 d. nutarimo priėmimo.
4.4.2.2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas; šis principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama. Minėta, kad visos Konstitucijos nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą; visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų ir pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija.
Taip pat minėta, jog dėl to, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, reikalavimas laikytis Konstitucijos Tautai vykdant aukščiausią suverenią galią, inter alia tiesiogiai (referendumu), pagal Konstitucijos 3 straipsnį negali būti vertinamas kaip Tautos suvereniteto varžymas ar ribojimas, visai Tautai priklausančių suverenių galių savinimasis; Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų paskirtis – apsaugoti šiame straipsnyje nurodytas konstitucines vertybes (Tautos suverenitetą, Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką), todėl šiomis nuostatomis negali būti remiamasi siekiant jas paneigti; Konstitucijos 3 straipsnio nuostatų negalima aiškinti inter alia taip, esą jos suponuoja Tautos teisę nepaisyti savo pačios priimtos Konstitucijos arba piliečio, kokios nors piliečių grupės teisę tapatintis su Tauta ir veikti jos vardu siekiant pažeisti minėtas konstitucines vertybes.
4.4.2.3. Vadinasi, reikalavimas laikytis Konstitucijos negali būti laikomas papildoma, Konstitucijoje nenumatyta sąlyga referendumui paskelbti, kuri saistytų Konstitucijos 9 straipsnio įgyvendinimą. Pabrėžtina, kad toks reikalavimas kyla iš pačios Konstitucijos, inter alia jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto Konstitucijos viršenybės principo, konstitucinio teisinės valstybės principo. Kitaip aiškinant Konstituciją – esą Seimas privalo skelbti referendumą net tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, – būtų sudarytos prielaidos paneigti konstitucinius principus, pačią Konstituciją, kaip aukščiausiąją teisę, Tautos bendro gyvenimo teisinį pamatą.
Kaip minėta, Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą; aiškinant Konstituciją negali būti priešpriešinamos tiesioginio (referendumu) ir netiesioginio (per Tautos atstovybę – Seimą) Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo formos. Taigi pabrėžtina ir tai, kad iš Konstitucijos kylanti Seimo pareiga neskelbti referendumo tuo atveju, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, negali būti laikoma aukščiausią suverenią Tautos galią ribojančiu įgaliojimu priimti Konstitucijoje nenumatytą išankstinį sprendimą, sąlygojantį referendumo paskelbimą. Konstitucijos 2 straipsnio nuostata „suverenitetas priklauso Tautai“, 4 straipsnio nuostata „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“ ir 9 straipsnio nuostata „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ negali būti aiškinamos vien pažodžiui, – šios nuostatos nereiškia, kad Tauta referendumu gali nustatyti bet kokį, net ir iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį, teisinį reguliavimą, inter alia pačioje Konstitucijoje.
5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtini iš Konstitucijos kylantys reikalavimai Konstitucijos pataisoms.
5.1. Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime pažymėjo, jog darant Konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis); Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, inter alia negalima Konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo priešpriešinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam Konstitucijos sudedamosiose dalyse; Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių; iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna.
Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad Konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis, Konstitucijos stabilumas, kaip konstitucinė vertybė, Konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja inter alia materialiuosius Konstitucijos keitimo apribojimus; materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas; jie kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti.
5.2. Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarime išskirti šie iš Konstitucijos kylantys materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai:
– negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, išskyrus atvejį, kai Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka būtų keičiamas Konstitucijos 1 straipsnis ir Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis;
– negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatos, išskyrus atvejį, kai atitinkamos šio konstitucinio akto nuostatos būtų keičiamos tokia pat tvarka, kokia nustatyta Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje;
– referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai;
– negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai (inter alia Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos suponuojamos Lietuvos Respublikos narystės NATO įsipareigojimai) ir kartu – konstitucinis pacta sunt servanda principas, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis;
– Seimas negali daryti tokių Konstitucijos pataisų, kuriomis būtų paneigtos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos; referendumu taip pat negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis, atitinkamai nekeičiant Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų, būtų nustatomas joms priešingas konstitucinis teisinis reguliavimas.
5.3. Pabrėžtina, kad prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, demokratija ir valstybės nepriklausomybė yra tokios konstitucinės vertybės, kurios sudaro Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties, ir ja grindžiamo Tautos bendro gyvenimo, pačios Lietuvos valstybės pamatą. Niekas negali paneigti Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių šias pamatines konstitucines vertybes, nes tai reikštų pačios Konstitucijos esmės paneigimą. Todėl net paisant minėtų iš pačios Konstitucijos kylančių jos keitimo apribojimų negali būti priimamos Konstitucijos pataisos, naikinančios prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ar valstybės nepriklausomybę; kitaip aiškinant Konstituciją, ji būtų suprantama kaip sudaranti prielaidas panaikinti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu paskelbtą atstatytą „nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“.
5.4. Pažymėtina, kad minėti materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai taikytini ir Konstituciją keičiant referendumu. Minėta, kad iš Konstitucijos viršenybės principo inter alia kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Taigi pagal Konstituciją referendumui negali būti teikiamas ir toks Konstitucijos pataisos projektas, kuriuo būtų nepaisoma materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos viršenybės principą, nepaisyti iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna.
5.4.1. Minėta, kad pagal Konstituciją įstatyme inter alia turi būti nustatytas iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės principų kylantis reikalavimas piliečių referendumo iniciatyvinei grupei derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija. Iš šio reikalavimo inter alia kyla piliečių referendumo iniciatyvinės grupės pareiga referendumui teikti tik tokius Konstitucijos pataisų projektus, kuriais būtų paisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.
5.4.2. Minėta, kad pagal Konstituciją įstatyme inter alia turi būti nustatyti iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų kylantys referendumą organizuojančios institucijos – Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai tikrinti siūlomo spręsti referendumu klausimo atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija. Tokie įgaliojimai inter alia suponuoja Vyriausiosios rinkimų komisijos pareigą neregistruoti tokios piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri referendumui siūlo tokį Konstitucijos pataisos projektą, kuriuo nepaisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.
5.4.3. Minėta, kad iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tuo atveju, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Taigi pagal Konstituciją įstatyme turi būti įtvirtintas pagrindas referendumą skelbiančiai institucijai – Seimui neskelbti referendumo, kai referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Šis pagrindas inter alia apima ir tokį atvejį, kai referendumui teikiamas priimti Konstitucijos pataisos projektas, kuriuo nepaisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.
6. Kaip minėta, Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad Seimas priima nutarimus dėl referendumų. Minėta, kad Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkto formuluotė suponuoja ne tik Seimo įgaliojimus priimti nutarimą paskelbti referendumą, bet ir jo įgaliojimus priimti nutarimą neskelbti referendumo įstatyme nustatytais pagrindais; įstatyme nustatyti pagrindai priimti nutarimą neskelbti referendumo turi kilti iš Konstitucijos.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktą Seimas privalo priimti nutarimą ir tuo atveju, kai nusprendžia paskelbti referendumą, ir tuo atveju, kai nusprendžia jo neskelbti. Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 1 dalį Seimo nutarimas paskelbti referendumą arba jo neskelbti gali būti konstitucinės kontrolės objektas. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tokių Seimo nutarimų turi Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, teismai; sistemiškai aiškinant Konstitucijos 106 straipsnio 1, 4 dalis pažymėtina, kad teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti ištirti Seimo nutarimo atitiktį Konstitucijai turi ir Seimas in corpore.
7. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste aiškindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar inter alia bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2007 m. spalio 24 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).
II
1. Nagrinėjant šią konstitucinės justicijos bylą paminėtinos ir Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), kuri veikia kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais ir teikia rekomendacijas Europos Tarybos valstybėms narėms, siekiančioms suderinti savo teisines ir institucines struktūras su Europos standartais ir tarptautine patirtimi demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės srityse, nagrinėjamai konstitucinės justicijos bylai aktualių dokumentų nuostatos.
2. Venecijos komisija 2001 m. liepos 6–7 d. 47-ojoje plenarinėje sesijoje priėmė Nacionalinių konstitucinių referendumų gaires. Siekiant, kad šios gairės būtų taikomos visose valstybėse vadovaujantis demokratijos ir teisės viršenybės principais, jose nustatytos minimalios konstitucinių referendumų, t. y. referendumų, kuriais priimama nauja konstitucija arba keičiama konstitucija, taisyklės.
2.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Nacionalinių konstitucinių referendumų gairių II dalies nuostatos:
– konstituciniu lygmeniu turi būti reguliuojami inter alia formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamam tekstui;
– konstituciniai rinkimų teisės principai (visuotinių, lygių, laisvų, tiesioginių rinkimų ir slapto balsavimo) taikomi ir referendumams;
– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti, be kita ko, formaliuosius reikalavimus – tas pats klausimas neturi vienu metu apimti konkrečiai suformuluoto pataisos projekto ir bendro pobūdžio pasiūlymo ar principinio klausimo (formos vienovė); išskyrus visuminio konstitucijos keitimo atvejus, turi būti vidinis (esminis) ryšys tarp skirtingų teksto dalių, kad būtų užtikrintas laisvas rinkėjo balsavimas ir rinkėjui netektų pritarti kaip visumai tokioms nuostatoms, kurios neturi vidinės sąsajos, ar jų atmesti (turinio vienovė); tas pats klausimas neturėtų būti susijęs ir su konstitucija, ir su žemesnės galios teisės aktais (hierarchinio lygmens vienovė);
– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti ir materialiuosius reikalavimus – jis turi atitikti esminius (vidinius ir išorinius) konstitucinės reformos ribojimus, taip pat neturi prieštarauti tarptautinei teisei ar Europos Tarybos statuto principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės);
– tekstai, kurie neatitinka formaliųjų ir (ar) materialiųjų reikalavimų, neturėtų būti pateikiami balsavimui referendume;
– rinkėjams pateiktas klausimas turi būti aiškus (ne sunkiai suprantamas ar dviprasmis); jis neturi būti klaidinantis; jis neturi būti menamas; rinkėjai turi būti informuoti apie referendumo pasekmes;
– siekiant išvengti balsavimo pripažinimo negaliojančiu, atsakingai institucijai turi būti suteikti įgaliojimai iki balsavimo ištaisyti ydingas formuluotes, inter alia tada, kai referendumui teikiamas tekstas neatitinka formaliųjų ar materialiųjų reikalavimų, – tokiu atveju dalis teksto gali būti pripažinta neatitinkančia nustatytų reikalavimų, jei likęs tekstas yra nuoseklus;
– kai pasiūlymą keisti konstituciją pateikia rinkėjų grupė ar kita institucija, ne parlamentas, parlamentas turi pateikti savo nuomonę dėl balsavimui teikiamo teksto; jam gali būti suteikta teisė pateikti priešingą pasiūlymą;
– konstitucinių referendumų taisyklių laikymasis turi būti teisminės kontrolės, kurią kaip galutinė instancija vykdo konstitucinis teismas (jei jis yra) arba aukščiausiasis teismas, objektas.
2.2. Taigi pagal Nacionalinių konstitucinių referendumų gairėse įtvirtintas taisykles referendumui, kuriame priimama nauja konstitucija arba konstitucija yra keičiama, teikiamas naujos konstitucijos arba konstitucijos pataisos projektas privalo atitikti referendumui teikiamam tekstui keliamus formaliuosius ir materialiuosius reikalavimus. Atitiktis materialiesiems reikalavimams reiškia atitiktį inter alia esminiams konstituciniams principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės), taip pat visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams ir normoms. Formalieji reikalavimai inter alia apima teksto turinio vienovę – balsavimui teikiamos konstitucijos pataisos turi būti tarpusavyje susijusios, t. y. vienam balsavimui neturi būti teikiamas toks konstitucijos pataisų tekstas, kuriame siūlomi iš esmės skirtingo turinio konstitucijos nuostatų pakeitimai. Pažymėtina, kad teksto neatitiktis formaliesiems ir materialiesiems reikalavimams gali būti pagrindas neteikti jo balsavimui. Turi būti atsakinga institucija, kuriai būtų suteikti įgaliojimai iki balsavimo įvertinti referendumui teikiamo teksto atitiktį, be kita ko, formaliesiems ir materialiesiems reikalavimams; konstitucinių referendumų taisyklių laikymosi teisminę kontrolę pagal savo kompetenciją turėtų vykdyti konstitucinis ar kitas galutinius ir neskundžiamus sprendimus priimantis teismas.
3. Venecijos komisija 2007 m. kovo 16–17 d. 70-ojoje plenarinėje sesijoje priėmė Geros referendumų praktikos kodeksą, susidedantį iš Referendumų vykdymo gairių ir Aiškinamojo memorandumo.
3.1. Pagal Referendumų vykdymo gairėse įtvirtintas referendumų rengimo taisykles referendumui teikiami tekstai turi atitikti formaliuosius (formos, turinio ir hierarchinio lygmens vienovė) ir materialiuosius (teisės normų hierarchijos principas, reikalavimas neprieštarauti tarptautinei teisei ar Europos Tarybos statuto principams) reikalavimus. Pažymėtina, kad Referendumų vykdymo gairėse įtvirtinti formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamiems tekstams yra iš esmės analogiški nustatytiesiems Nacionalinių konstitucinių referendumų gairėse.
3.2. Formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamiems tekstams konkretinami Aiškinamajame memorandume. Pažymėtinos tokios šio memorandumo nuostatos:
– griežtas laisvo balsavimo reikalavimas – teksto turinio vienovė; rinkėjų neturi būti prašoma vienu metu balsuoti dėl kelių klausimų, neturinčių jokio vidinio ryšio, nes jie gali vienam pritarti, o kitam – ne; kai teksto keitimas susijęs su keliais skirtingais aspektais, žmonėms turi būti pateikti atskiri klausimai;
– pagal teisės viršenybės principą tauta taip pat privalo vadovautis teise; tai taikytina tiek balsavimui teikiamų tekstų formaliesiems aspektams, tiek jų turiniui, kuris neturi prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams; taigi referendumai dėl įstatymų turi atitikti konstituciją;
– nepaisant to, kaip vidaus teisėje apibrėžiamas tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis, referendumui teikiami tekstai neturi prieštarauti tarptautinei teisei ar Europos Tarybos statuto principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės);
– siekiant užkirsti kelią neteisėtiems referendumams, formaliųjų ar materialiųjų reikalavimų neatitinkantys tekstai neturi būti teikiami referendumui.
3.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Referendumų vykdymo gairių II dalies nuostatos, susijusios su procedūrinėmis inter alia referendumo principų įgyvendinimo garantijomis:
– turi būti veiksminga sprendimų, susijusių su referendumu, apskundimo sistema; skundus referendumo klausimais nagrinėjanti institucija turėtų būti arba rinkimų komisija, arba teismas, tačiau bet kuriuo atveju turi būti suteikta galimybė apskųsti galutinį sprendimą teismui;
– skundus nagrinėjančiai institucijai turi būti suteikta kompetencija nagrinėti su referendumu susijusius klausimus inter alia dėl referendumui teikiamų tekstų atitikties formaliesiems ir, kai tai aktualu, materialiesiems reikalavimams: tekstų galiojimo patikra turėtų būti vykdoma prieš balsavimą.
3.4. Taigi Referendumų vykdymo gairėse ir Aiškinamajame memorandume įtvirtinti formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamiems tekstams yra iš esmės analogiški nustatytiesiems Nacionalinių konstitucinių referendumų gairėse; be to, pagal Referendumų vykdymo gaires turi būti nustatytos tokios referendumų rengimo taisyklės, kuriomis, be kita ko, būtų sudarytos prielaidos skundus nagrinėjančiai institucijai – rinkimų komisijai ar teismui – dar iki balsavimo išnagrinėti inter alia klausimą dėl referendumui teikiamo teksto atitikties formaliesiems ir (ar) materialiesiems reikalavimams; turi būti galimybė atitinkamą įgaliotosios institucijos sprendimą apskųsti teismui.
III
Dėl Referendumo įstatymo tiek, kiek jame nenustatyti tam tikri Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai, atitikties Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui
1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti, ar Referendumo įstatymas tiek, kiek jame nenustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių siūlomo referendumu priimti (Konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimus, kuriais nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokių (Konstitucijos pakeitimo) įstatymo projekto nuostatų, kuriomis būtų pažeista pati Konstitucija, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pažymėtina, kad iš pareiškėjo prašymo matyti, jog jis ginčija Referendumo įstatymo atitiktį Konstitucijai tik tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyti jo nurodyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti būtent Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
Taigi Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą tirs, ar Referendumo įstatymas tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas abejoja Referendumo įstatymo atitiktimi Konstitucijai iš esmės dėl to, kad nors, pasak pareiškėjo, iš Konstitucijos kyla būtinybė Vyriausiajai rinkimų komisijai suteikti įgaliojimus įvertinti siūlomo referendumu priimti Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti referendumo dėl tokių Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto nuostatų, kuriomis būtų pažeista pati Konstitucija, ir šie įgaliojimai gali būti nustatyti tik Referendumo įstatyme (ypač šio įstatymo 10 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas piliečių iniciatyvinės grupės įregistravimas), tačiau jie šiame teisės akte nėra aiškiai ir konkrečiai įtvirtinti.
Taigi pareiškėjas ginčija ne Referendumo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, o tai, kad jame nėra nustatyta tai, kas, jo nuomone, turėtų būti, – keliamas legislatyvinės omisijos klausimas.
3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
4. Sprendžiant, ar Referendumo įstatymas tiek, kiek nurodė pareiškėjas, neprieštarauja Konstitucijai, būtina atskleisti, kaip įstatymuose reguliuojami šioje konstitucinės justicijos byloje nagrinėjamu aspektu aktualūs Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai organizuojant ir vykdant referendumus.
5. Lietuvos Respublikos piliečių referendumo teisės įgyvendinimo tvarką, referendumo rūšis, jo inicijavimą, paskelbimą, organizavimą ir vykdymą nustato Seimo 2002 m. birželio 4 d. priimtas Referendumo įstatymas (1 straipsnio 1 dalis), kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.
5.1. Referendumo įstatymo 10 straipsnyje „Piliečių iniciatyvinės grupės įregistravimas“, kuriame, kaip teigia pareiškėjas, pirmiausia turėtų būti įtvirtinti jo nurodyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai, nustatyta:
„1. Piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai. Tam tikslui iš ne mažiau kaip penkiolikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, sudaroma piliečių referendumo iniciatyvinė grupė (toliau – grupė). Grupės atstovas atvyksta į Vyriausiąją rinkimų komisiją ir pateikia jai prašymą įregistruoti grupę ir referendumu siūlomo priimti sprendimo tekstą bei preliminariai suderina klausimą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžio datos.
2. Grupės prašyme Vyriausiajai rinkimų komisijai turi būti nurodyta: referendumo rūšis, preliminarus ar galutinis referendumu siūlomo priimti sprendimo tekstas, taip pat grupės koordinatorius (koordinatoriai). Prašymą pasirašo visi grupės nariai ir atvykę į Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdį, kuriame sprendžiamas grupės įregistravimo klausimas, patvirtina reiškiamą iniciatyvą paskelbti referendumą.
3. Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 15 dienų nuo grupės prašymo gavimo dienos savo posėdyje surašo grupės įregistravimo aktą. Akto nuorašas ne vėliau kaip kitą dieną po grupės įregistravimo išduodamas grupei ar jos atstovui ir pasiunčiamas Seimo Pirmininkui. Seimo Pirmininkas artimiausiame Seimo posėdyje praneša Seimui apie piliečių reiškiamą iniciatyvą skelbti referendumą.
4. Jeigu grupės prašyme pažymima, kad referendumu priimti teikiamo sprendimo tekstas yra preliminarus, tuo pat metu grupės atstovų prašymu Seimo kanceliarijoje per kiek įmanoma trumpesnį laiką, bet ne vėliau kaip iki Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžio, kuriame sprendžiamas grupės įregistravimo klausimas, dienos, turi būti suteikta reikalinga pagalba galutiniam sprendimo tekstui parengti. Sprendimo tekstas yra laikomas galutiniu, kai jį pasirašo visi grupės nariai.
5. Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo grupės įregistravimo turi išduoti jai piliečių parašų rinkimo lapus.
6. Piliečių reikalavime siūlomo teikti referendumui sprendimo teksto keisti neleidžiama.
7. Jeigu po grupės įregistravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje dienos iki piliečių parašų rinkimo lapų išdavimo dienos šios grupės narys atšaukia savo parašą dėl prašymo įregistruoti grupę ir jeigu šios grupės narių lieka mažiau kaip 15, laikoma, kad piliečių referendumo paskelbimo iniciatyva nutrūko.“
5.2. Apibendrinant nurodytąjį Referendumo įstatymo 10 straipsnyje nustatytą piliečių referendumo iniciatyvinės grupės įregistravimo teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad:
– piliečiai, atitinkantys įstatyme nustatytus reikalavimus, siekdami įgyvendinti referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę, turi pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai prašymą įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę (kuriame, be kita ko, turi būti nurodyta, ar siūlomo referendumu priimti sprendimo tekstas yra preliminarus, ar galutinis) ir siūlomo referendumu priimti sprendimo tekstą; prašyme nurodžius, kad pateiktas siūlomo referendumu priimti sprendimo tekstas yra preliminarus, nustatytąja tvarka piliečių referendumo iniciatyvinės grupės atstovų prašymu Seimo kanceliarijoje suteikiama pagalba galutiniam tekstui parengti; siūlomo referendumu priimti sprendimo tekstas tampa galutinis, t. y. toks, kurio nebegalima keisti, tik jį pasirašius visiems piliečių referendumo iniciatyvinės grupės nariams;
– šiame straipsnyje expressis verbis nėra įtvirtinti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; tačiau nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija savo posėdyje, įvertinusi jai pateiktą prašymą ir kartu pateiktą siūlomo referendumu priimti sprendimo tekstą, turi išspręsti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės įregistravimo klausimą.
5.3. Aiškinant Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimus spręsti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės įregistravimo klausimą, aktualios yra Referendumo įstatymo 20 straipsnio „Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai organizuojant ir vykdant referendumą“ nuostatos.
Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, 7 punkte – Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas prižiūrėti, kaip vykdomas Referendumo įstatymas. Šiuos Vyriausiajai rinkimų komisijai suteiktus įgaliojimus aiškinant kartu pažymėtina, kad Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas įgaliojimas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę reiškia ir įgaliojimą vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi Referendumo įstatyme nustatytų reikalavimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nesilaiko šių reikalavimų, inter alia Referendumo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, kad piliečių referendumo iniciatyvinę grupę turi sudaryti ne mažiau kaip 15 piliečių, turinčių rinkimų teisę, taip pat 6 straipsnyje nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų, kitų aktų ir sprendimų projektams. Kitaip aiškinant Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą būtų paneigtas šios dalies 7 punkte nustatytas Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas prižiūrėti, kaip vykdomas Referendumo įstatymas: Referendumo įstatymo vykdymo priežiūra būtų beprasmė, jeigu Vyriausioji rinkimų komisija negalėtų vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinės grupės laikosi Referendumo įstatyme nustatytų reikalavimų, ir privalėtų registruoti šio įstatymo nesilaikančias piliečių referendumo iniciatyvines grupes, inter alia neatitinkančias įstatyme nustatytų reikalavimų jų sudarymui ir (ar) nepaisančias reikalavimų, nustatytų referendumui siūlomiems sprendimų projektams.
5.3.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Referendumo įstatymo 6 straipsnyje „Reikalavimai referendumui siūlomiems įstatymų, kitų aktų ir sprendimų projektams“ įtvirtinti reikalavimai, taikomi referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia reikalavimas, kad referendumui siūlomas įstatymo projektas atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymo nustatytus reikalavimus (1 dalis).
Aiškinant šią nuostatą pažymėtina, kad joje nurodytas Įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymas neteko galios 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojus Seimo 2012 m. rugsėjo 18 d. priimtam Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui (Teisėkūros pagrindų įstatymo 27 straipsnio 2 punktas). Teisėkūros pagrindų įstatymas nustato teisėkūros principus, teisėkūros stadijas, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų teisėkūroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas (1 straipsnio 1 dalis), t. y. reguliuoja iš esmės tuos pačius santykius, kuriuos iki jo įsigaliojimo reguliavo Įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymas. Taigi nors Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje esanti nuoroda į Įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymą, jam netekus galios ir atitinkamus santykius sureguliavus Teisėkūros pagrindų įstatyme, nepakeista, referendumui siūlomam įstatymo projektui turi būti taikomi reikalavimai, kylantys iš Teisėkūros pagrindų įstatymo, kaip specialaus įstatymo, kuriuo reguliuojama norminių teisės aktų rengimo tvarka.
5.3.1.1. Teisėkūros pagrindų įstatyme, be kita ko, nustatyta, kad:
– referendumui siūlomas įstatymo ar kito teisės akto projektas turi atitikti šiame įstatyme nustatytus formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus (1 straipsnio 4 dalis);
– teisėkūra – procesas, apimantis teisėkūros iniciatyvų pareiškimą, teisės aktų projektų rengimą, teisės aktų priėmimą, pasirašymą ir skelbimą (2 straipsnio 5 punktas);
– teisėkūroje vadovaujamasi šiame įstatyme įtvirtintais principais, tarp jų sistemiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina (3 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
5.3.1.2. Apibendrinant nurodytąjį Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad:
– Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatyti reikalavimai, taikomi siūlomo referendumu priimti įstatymo ar kito teisės akto, taigi ir Konstitucijos pakeitimo įstatymo, projekto formai, struktūrai, turiniui ir kalbai;
– rengiant teisės aktų projektus turi būti vadovaujamasi teisėkūros principais, inter alia iš jų kylančiais reikalavimais teisės aktų, taigi ir siūlomų referendumui, projektų turiniui; pagal sistemiškumo principą teisės normos privalo derėti tarpusavyje: siūlomas priimti teisinis reguliavimas turi būti darnus, siūlomo priimti teisės akto projekto nuostatos turi derėti ir su kitų, aukštesnės ir tos pačios teisinės galios, teisės aktų nuostatomis.
Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą referendumui siūlomas įstatymo projektas turi neprieštarauti Konstitucijai, inter alia Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu turi būti paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti Konstitucijos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.
5.3.2. Vadinasi, Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, aiškinamas šio straipsnio 1 dalies 7 punkto, 6 straipsnio 1 dalies ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkto kontekste, reiškia, kad Vyriausioji rinkimų komisija privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia ar Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kurios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka.
5.4. Šiame kontekste paminėtinos Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo nuostatos, savo turiniu iš esmės analogiškos aptartoms Referendumo įstatymo nuostatoms:
– Vyriausioji rinkimų komisija yra Konstitucijoje numatyta nuolatinė aukščiausioji rinkimų ir referendumų organizavimo bei vykdymo valstybės institucija (2 straipsnio 1 dalis (2012 m. kovo 29 d. redakcija);
– vienas iš Vyriausiosios rinkimų komisijos uždavinių – organizuoti ir vykdyti referendumus (3 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2012 m. kovo 29 d. redakcija);
– Vyriausioji rinkimų komisija, vykdydama referendumus, registruoja piliečių iniciatyvinę grupę referendumui surengti, išduoda piliečių parašų rinkimo lapus (3 straipsnio 6 dalies 1 punktas);
– Vyriausioji rinkimų komisija, įgyvendindama šiame ir kituose įstatymuose nustatytas funkcijas, turi teisę reikalauti iš visų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, taip pat kitų įstaigų, įmonių ir organizacijų, rinkimų ir referendumo komisijų, kad būtų pašalinti inter alia Referendumo įstatymo bei kitų referendumo organizavimą bei vykdymą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai (3 straipsnio 8 dalies 2 punktas);
– Vyriausioji rinkimų komisija savo veikloje vadovaujasi, be kita ko, Konstitucija, šiuo, Referendumo ir kitais įstatymais bei teisės aktais (4 straipsnio 1 dalis);
– įgyvendindama savo įgaliojimus, Vyriausioji rinkimų komisija leidžia aktus – sprendimus (12 straipsnio 1 dalis).
5.4.1. Taigi vienas iš Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme nustatytų Vyriausiosios rinkimų komisijos, nuolatinės aukščiausiosios inter alia referendumų organizavimo ir vykdymo valstybės institucijos, uždavinių – organizuoti ir vykdyti referendumus. Vyriausioji rinkimų komisija, įgyvendindama šį uždavinį ir užtikrindama, kad būtų laikomasi referendumo organizavimą ir vykdymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, priima sprendimus. Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą Vyriausioji rinkimų komisija turi vadovautis Konstitucija ir įstatymais, inter alia Referendumo ir Teisėkūros pagrindų įstatymais.
Pažymėtina, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies 1 punkte yra įtvirtintas tas pats šios komisijos įgaliojimas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuris nustatytas Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taigi jis aiškintinas analogiškai, būtent kaip reiškiantis, kad Vyriausioji rinkimų komisija privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia ar Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kurios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka. Kitaip aiškinant aptartąjį Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme nustatytą šios komisijos įgaliojimą būtų paneigta to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta Vyriausiosios rinkimų komisijos pareiga savo veikloje vadovautis Konstitucija ir įstatymais bei kitais teisės aktais.
5.4.2. Pažymėtina, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka (Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 6 dalis).
Šiame kontekste paminėtinos šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (toliau – ABTĮ) nuostatos, kuriose įtvirtinta administracinių teismų kompetencija spręsti su referendumu susijusias bylas:
– administraciniai teismai sprendžia bylas inter alia dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo (15 straipsnio 1 dalies 9 punktas (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija);
– Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai (20 straipsnio 1 dalies 4 punktas);
– Referendumo įstatyme numatyti asmenys šiame įstatyme nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus; skundai paduodami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (119 straipsnio 1, 2 dalys).
Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad Referendumo įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Vyriausiosios rinkimų komisijos veika vykdant šio įstatymo II skirsnio nuostatas skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui šiame straipsnyje nustatyta tvarka. Tokiems skundams nagrinėti taikomi šio straipsnio 2 dalyje nustatyti terminai.“
Referendumo įstatymo II skirsnyje „Referendumo inicijavimas ir paskelbimas“ yra nuostatų, reguliuojančių inter alia piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę (9 straipsnis) ir piliečių referendumo iniciatyvinės grupės įregistravimą (10 straipsnis), piliečių parašų rinkimą reikalavimui dėl referendumo paskelbimo paremti (11 straipsnis). Taigi pagal Referendumo įstatymo 28 straipsnio 4 dalį Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui gali būti skundžiami Vyriausiosios rinkimų komisijos veiksmai (neveikimas), susiję su piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimu, inter alia piliečių referendumo iniciatyvinės grupės įregistravimu. Pagal to paties straipsnio 1 dalį skundą dėl tokių Vyriausiosios rinkimų komisijos veiksmų (neveikimo) gali paduoti inter alia piliečių referendumo iniciatyvinės grupės nariai, partijos, jų atstovai; šio straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos veika per 5 dienas po sprendimo priėmimo gali būti apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui; skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo padavimo.
Aiškinant šioje konstitucinės justicijos byloje aktualų Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą nurodytų ABTĮ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ir Referendumo įstatymo nuostatų kontekste, pažymėtina, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai, inter alia susiję su piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimu, gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Taigi šiam teismui gali būti skundžiami ir Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai atsisakyti įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nesilaiko Referendumo, Teisėkūros pagrindų įstatymuose nustatytų reikalavimų referendumui siūlomo įstatymo projekto turiniui, inter alia teikia Konstitucijai prieštaraujantį įstatymo projektą arba Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo nepaisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti Konstitucijos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.
6. Minėta, kad šioje byloje pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą tiriama, ar Referendumo įstatymas tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
6.1. Minėta ir tai, kad pareiškėjas kelia legislatyvinės omisijos klausimą, t. y. ginčija ne Referendumo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, o tai, kad jame nėra nustatyta tai, kas, jo nuomone, turėtų būti.
Kaip minėta, teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija.
6.2. Minėta, kad pagal Konstituciją referendumus turi organizuoti joje expressis verbis įvardyta institucija – Vyriausioji rinkimų komisija; konstitucinis Vyriausiosios rinkimų komisijos statusas suponuoja jos įgaliojimus inter alia prižiūrėti ir imtis priemonių, kad subjektai, dalyvaujantys organizuojant ir vykdant referendumą, laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų.
Minėta ir tai, kad pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas įvairiais aspektais taip pat yra įtvirtintas kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas; pagal Konstituciją įstatyme turi būti nustatyti iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų kylantys referendumą organizuojančios institucijos – Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai tikrinti siūlomo referendumu spręsti klausimo atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija; tokie įgaliojimai inter alia suponuoja Vyriausiosios rinkimų komisijos pareigą neregistruoti tokios piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri referendumui siūlo tokį Konstitucijos pataisos projektą, kuriuo nepaisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.
6.3. Kaip minėta, Referendumo įstatymo 10 straipsnyje expressis verbis nėra įtvirtinti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; tačiau Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę reiškia ir įgaliojimą vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi Referendumo įstatyme nustatytų reikalavimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri jų nesilaiko. Šiame nutarime konstatuota, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, aiškinamas Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 6 straipsnio 1 dalies ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkto kontekste, reiškia, kad Vyriausioji rinkimų komisija privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia ar Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kurios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka.
Taip pat minėta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintas tas pats šios komisijos įgaliojimas įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuris nustatytas Referendumo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taigi jis aiškintinas analogiškai, būtent kaip reiškiantis, kad Vyriausioji rinkimų komisija privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia ar Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektu paisoma reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kurios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka.
Pažymėtina, kad Referendumo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymų nuostatose įtvirtintas Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimas atsisakyti įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nesilaiko Referendumo, Teisėkūros pagrindų įstatymuose nustatytų reikalavimų referendumui siūlomo įstatymo projekto turiniui, apima ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimą vertinti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės siūlomo priimti įstatymo (inter alia Konstitucijos pakeitimo įstatymo) projekto turinį.
6.4. Taigi pagal Konstituciją privalomas nustatyti teisinis reguliavimas, kuriuo būtų įtvirtinti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai tikrinti referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, inter alia reikalavimui Konstitucijos pataisomis nepažeisti Konstitucijos nuostatų darnos, iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą inter alia Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektą su Konstitucija, yra implicitiškai nustatytas Referendumo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymuose.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo nurodytos legislatyvinės omisijos Referendumo įstatyme nėra.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Referendumo įstatymas tiek, kiek jame nėra eksplicitiškai nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas); teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).
Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas su referendumo organizavimu susijusius santykius, turėtų aiškiai ir tiksliai formuluoti teisės normas, kad jos būtų suprantamos referendumo teisinių santykių dalyviams. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisinio tikrumo ir aiškumo reikalavimą labiau atitiktų iš Konstitucijos kylančių ir šiuo metu Referendumo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymuose implicitiškai įtvirtintų Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimų vertinti piliečių referendumui siūlomo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu neregistruoti tokios piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri referendumui siūlo iš Konstitucijos kylančių reikalavimų neatitinkantį įstatymo projektą, nustatymas eksplicitiškai Referendumo įstatyme.
Pavyzdžiui, Referendumo įstatymo 13 straipsnio „Piliečių reikalavimo paskelbti referendumą preliminarinis nagrinėjimas“ 3 dalyje yra eksplicitiškai nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti, ar laikytasi įstatymų reikalavimų renkant parašus reikalavimui dėl referendumo paskelbimo paremti, ir tokio vertinimo pagrindu atmesti reikalavimą paskelbti referendumą: „Jeigu yra pažeistas piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo terminas, nesurinktas reikiamas skaičius piliečių parašų arba jeigu pateiktuose dokumentuose nustatyta šiurkščių įstatymo pažeidimų (suklastoti piliečių parašai ar pažeistas savanoriškumo principas renkant parašus), Vyriausioji rinkimų komisija motyvuotu sprendimu atmeta reikalavimą paskelbti referendumą ir praneša apie tai grupei bei Seimui.“
9. Pažymėtina ir tai, kad Seimas yra įsipareigojęs priimti Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinį įstatymą. Toks įstatymas yra nurodytas Seimo 2012 m. kovo 15 d. priimto Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio „Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašas“ 1 dalies 5 punkte.
IV
Dėl Referendumo įstatymo 6 straipsnio atitikties Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai
1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamu įstatymu reguliuojamus santykius, privalo tai konstatuoti. Šioje konstitucinės justicijos byloje tai taikytina pareiškėjo neginčijamoms nuostatoms, įtvirtintoms tame pačiame įstatyme, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija.
2. Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas, tirdamas, ar Referendumo įstatymas tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja Konstitucijai, Referendumo įstatyme nustatytus Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimus aiškino remdamasis inter alia Referendumo įstatymo 6 straipsnio „Reikalavimai referendumui siūlomiems įstatymų, kitų aktų ir sprendimų projektams“ nuostatomis.
2.1. Referendumo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta:
„1. Referendumui siūlomas įstatymo projektas turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymo nustatytus reikalavimus.
2. Referendumui siūlomo sprendimo projekte nurodoma:
1) referendumo rūšis;
2) referendumui siūlomo įstatymo, kito akto tekstas arba referendume siūlomo spręsti Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo tekstas.
3. Piliečių iniciatyvinės grupės atstovų prašymu Seimo kanceliarija referendumui siūlomo įstatymo, kito akto ar siūlomo spręsti Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo (sprendimo) tekstui parengti turi užtikrinti paramą, tam pasitelkdama teisės specialistų.
4. Šiame Įstatyme vartojama sąvoka „sprendimas“ apima įstatymą, kitą aktą ir sprendimą.“
2.2. Reikalavimai referendumui siūlomam sprendimui – įstatymui, kitam aktui ar sprendimui – yra nustatyti tik Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje.
Minėta, kad nors Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje esanti nuoroda į Įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymą, jam netekus galios ir atitinkamus santykius sureguliavus Teisėkūros pagrindų įstatyme, nepakeista, referendumui siūlomam įstatymo projektui turi būti taikomi reikalavimai, kylantys iš Teisėkūros pagrindų įstatymo, kaip specialaus įstatymo, kuriuo reguliuojama norminių teisės aktų rengimo tvarka.
Apibendrinant Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, šiame nutarime pažymėta, kad šiame įstatyme nustatyti reikalavimai, taikomi siūlomo referendumu priimti įstatymo ar kito teisės akto, taigi ir Konstitucijos pakeitimo įstatymo, projekto formai, struktūrai, turiniui ir kalbai; rengiant teisės aktų projektus turi būti vadovaujamasi teisėkūros principais, inter alia iš jų kylančiais reikalavimais teisės aktų, taigi ir siūlomų referendumui, projektų turiniui; pagal sistemiškumo principą teisės normos privalo derėti tarpusavyje: siūlomas priimti teisinis reguliavimas turi būti darnus, siūlomo priimti teisės akto projekto nuostatos turi derėti ir su kitų, aukštesnės ir tos pačios teisinės galios, teisės aktų nuostatomis.
Be to, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje yra nustatyti šie teisėkūros principai, kurie suponuoja atitinkamus reikalavimus siūlomų referendumu priimti teisės aktų projektų turiniui:
– tikslingumo, kuris reiškia, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis (2 dalies 1 punktas);
– proporcingumo, kuris reiškia, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti (2 dalies 2 punktas);
– pagarbos asmens teisėms ir laisvėms, kuris reiškia, kad teisės aktų nuostatos turi užtikrinti ir negali paneigti Konstitucijoje, Europos Sąjungos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų asmens teisių ir laisvių, teisėtų interesų (2 dalies 3 punktas);
– aiškumo, kuris reiškia, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas (2 dalies 6 punktas).
Teisėkūros pagrindų įstatymo 13 straipsnyje „Teisės akto forma ir struktūra“ yra nustatyti reikalavimai įstatymų ir kitų teisės aktų formai ir struktūrai, inter alia reikalavimas, kad įstatymą turi sudaryti dalys, skyriai, skirsniai, straipsniai; atsižvelgiant į įstatymo pobūdį, turinį ir apimtį, jame gali būti ne visos sudedamosios dalys (2 dalis).
2.3. Taigi pažymėtina, kad iš Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir Teisėkūros pagrindų įstatymo tam tikri reikalavimai kyla tik įstatymų, siūlomų priimti referendumu, projektų turiniui; kitiems referendumui siūlomiems sprendimams jokie reikalavimai nenustatyti.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Referendumo įstatymo 6 straipsnyje „Reikalavimai referendumui siūlomiems įstatymų, kitų aktų ir sprendimų projektams“ nėra nustatytas reikalavimas referendumui siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.
3. Minėta, jog iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos kartu su 2 straipsnio nuostata, kad suverenitetas priklauso Tautai, ir 4 straipsnio nuostata, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai, kyla imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią; vadinasi, pagal Konstituciją kaip vienas klausimas balsavimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję klausimai, tarpusavyje nesusijusios Konstitucijos pataisos ar įstatymų nuostatos; kitaip būtų paneigta galimybė nustatyti tikrąją Tautos valią dėl kiekvieno referendumui teikiamo svarbiausio Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo atskirai; tais atvejais, kai referendumas dėl kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų inicijuojamas remiantis Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, jų pritarimas referendumo paskelbimui turi būti išreiškiamas pasirašant dėl kiekvieno iš tokių referendumui teiktinų klausimų atskirai; taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 9 straipsnio 1, 3 dalis, įstatyme turi būti nustatytas reikalavimas referendumui kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.
4. Minėta, kad teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija.
5. Minėta ir tai, kad reikalavimai referendumui siūlomo sprendimo – įstatymo, kito akto ar sprendimo – tekstui yra nustatyti tik Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje; iš Referendumo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir Teisėkūros pagrindų įstatymo tam tikri reikalavimai kyla tik įstatymų, siūlomų priimti referendumu, projektų turiniui; kitiems referendumui siūlomiems sprendimams jokie reikalavimai nenustatyti; Referendumo įstatymo 6 straipsnyje „Reikalavimai referendumui siūlomiems įstatymų, kitų aktų ir sprendimų projektams“ nėra nustatytas reikalavimas referendumui siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.
Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią, jo suponuojamo reikalavimo nustatyti tikrąją Tautos valią dėl kiekvieno referendumui teikiamo svarbiausio Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo atskirai, taip pat iš Konstitucijos, inter alia jos 9 straipsnio 1, 3 dalių, kylančios įstatymų leidėjo pareigos įstatyme nustatyti reikalavimą referendumui kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Referendumo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatytas reikalavimas referendumui siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų, prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1, 3 dalims.
V
Dėl Referendumo įstatymo 14 straipsnio atitikties Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui
1. Pareiškėjas – Seimas šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti, ar Referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek juo Seimui, gavusiam ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Konstitucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis ginčija Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą tiek, kiek pagal jį Seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
Taigi Konstitucinis Teismas šioje byloje pagal pareiškėjo – Seimo prašymą tirs, ar Referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek pagal jį Seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjas – Seimas ginčijamų Referendumo įstatymo nuostatų atitiktimi Konstitucijai abejoja dėl to, kad jos suponuoja, jog Seimas net gavęs savo sudarytos ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Konstitucijos, negali šio klausimo svarstyti ir užkirsti kelio priimti įstatymą ar kitą teisės aktą, prieštaraujantį Konstitucijai. Referendumo įstatymo nuostatos leidžia Seimui tik spręsti klausimą dėl referendumo datos paskelbimo ir tik įsigaliojus referendume priimtam įstatymui ar kitam teisės aktui Seimas (kai referendumu priimtas teisės aktas – įstatymas) gali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar jis neprieštarauja Konstitucijai. Taigi pagal ginčijamą teisinį reguliavimą Seimas negali vykdyti savo konstitucinės pareigos – nepažeisti Konstitucijos.
3. Referendumo įstatymo 14 straipsnyje „Seimo nutarimo dėl reikalavimo paskelbti referendumą priėmimo tvarka“ nustatyta:
„1. Seimas, gavęs tinkamai įformintą grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais ir Vyriausiosios rinkimų komisijos išvadą, kad pateikti dokumentai atitinka šį Įstatymą, sesijos metu artimiausiame Seimo posėdyje svarsto referendumo paskelbimo datos klausimą. Į šį posėdį kviečiami dalyvauti referendumo grupės atstovai. Seimo nutarimas dėl referendumo paskelbimo datos priimamas Seimo statuto nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo dienos, kurią Seimo posėdyje pradėtas svarstyti referendumo paskelbimo datos klausimas.
2. Jeigu Seimo sudaryta ekspertų grupė padaro išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Seimas šią išvadą turi paskelbti visuomenei, tačiau ši išvada negali būti pagrindas neskelbti referendumo.“
3.1. Pagal Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą pagrindas Seimui svarstyti referendumo paskelbimo klausimą yra tinkamai įformintas piliečių referendumo iniciatyvinės grupės baigiamasis aktas kartu su piliečių reikalavimais ir Vyriausiosios rinkimų komisijos išvada, kad pateikti dokumentai atitinka Referendumo įstatymą.
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Referendumo įstatymo 11 straipsnio „Piliečių parašų rinkimas“ 1, 6 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą piliečių referendumo iniciatyvinė grupė Vyriausiosios rinkimų komisijos išduotuose piliečių parašų rinkimo lapuose renka piliečių parašus po reikalavimu paskelbti referendumą; įstatyme nustatyta tvarka surinkus reikiamą skaičių piliečių parašų, piliečių referendumo iniciatyvinė grupė surašo baigiamąjį aktą ir kartu su piliečių reikalavimais jį perduoda Vyriausiajai rinkimų komisijai. Pagal Referendumo įstatymo 13 straipsnio „Piliečių reikalavimo paskelbti referendumą preliminarus nagrinėjimas“ 1–3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą Vyriausioji rinkimų komisija patikrina, ar pateikti dokumentai atitinka Referendumo įstatymo reikalavimus: inter alia patikrinama, ar surinktas reikiamas skaičius parašų, ar nebuvo pažeistas įstatyme nustatytas terminas parašams surinkti, taip pat vertinama, ar parašai nėra suklastoti, ar juos renkant nepažeistas savanoriškumo principas, t. y. ar nepažeisti piliečių parašų rinkimo reikalavimai; nustačiusi, kad Referendumo įstatyme nustatyti reikalavimai nebuvo pažeisti, Vyriausioji rinkimų komisija dokumentus kartu su savo išvada perduoda Seimui; jeigu įstatyme nustatyti reikalavimai pažeisti, Vyriausioji rinkimų komisija, atsižvelgdama į pažeistų reikalavimų ir (ar) jų pažeidimo pobūdį, nustato terminą trūkumams pašalinti arba atmeta reikalavimą paskelbti referendumą ir praneša apie tai piliečių referendumo iniciatyvinei grupei.
3.2. Pažymėtina, kad Seimas gali svarstyti tik referendumo datos paskelbimo klausimą, jis privalo priimti nutarimą dėl referendumo datos paskelbimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo dienos, kurią šis klausimas pradėtas svarstyti Seimo posėdyje (Referendumo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina ir tai, kad pagal Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kilus abejonėms dėl to, ar piliečių reikalavime paskelbti referendumą siūlomas sprendimas atitinka Konstituciją, Seimas gali sudaryti ekspertų grupę išvadai šiuo klausimu pateikti; ekspertų grupės išvada nesaisto Seimo. Tačiau net ir gavęs ekspertų grupės išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Konstitucijos, Seimas negali neskelbti referendumo; kaip nustatyta Referendumo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje, ekspertų grupės išvada negali būti pagrindas neskelbti referendumo. Taigi Seimą bet kuriuo atveju saisto Referendumo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga priimti nutarimą dėl referendumo datos paskelbimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo dienos, kurią šis klausimas pradėtas svarstyti Seimo posėdyje, t. y. jis privalo paskelbti referendumą visais atvejais, kai yra gavęs tinkamai įformintą piliečių referendumo iniciatyvinės grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais ir Vyriausiosios rinkimų komisijos išvadą, kad pateikti dokumentai atitinka Referendumo įstatymą.
3.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad Seimas privalo priimti nutarimą paskelbti referendumą visais atvejais, kai yra gavęs tinkamai įformintą piliečių referendumo iniciatyvinės grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais ir Vyriausiosios rinkimų komisijos išvadą, kad pateikti dokumentai atitinka Referendumo įstatymą, t. y. net ir tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
4. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Seimo prašymą tiriama, ar Referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek pagal jį Seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
4.1. Minėta, kad pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas įvairiais aspektais taip pat yra įtvirtintas kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas; iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų Seimui kyla pareiga neskelbti referendumo tais atvejais, kai referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; pagal Konstituciją įstatyme turi būti įtvirtintas pagrindas referendumą skelbiančiai institucijai – Seimui neskelbti referendumo, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų; šis pagrindas inter alia apima tokį atvejį, kai referendumui teikiamas priimti Konstitucijos pataisos projektas, kuriuo nepaisoma iš Konstitucijos kylančių materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų.
4.2. Minėta ir tai, kad pagal Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą Seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo net ir tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
4.3. Taigi Referendumo įstatymo 14 straipsnyje nustatant Seimo pareigą priimti nutarimą paskelbti referendumą tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia jos 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančio reikalavimo įstatyme įtvirtinti pagrindą Seimui neskelbti referendumo, jeigu referendumui siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Referendumo įstatymo 14 straipsnis tiek, kiek pagal jį Seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, prieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas (Žin., 2002, Nr. 64-2570) tiek, kiek jame nėra eksplicitiškai nustatyti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai vertinti Lietuvos Respublikos piliečių referendumui siūlomo Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir atlikto vertinimo pagrindu priimti sprendimą, kuriuo nebūtų leidžiama inicijuoti priėmimo referendumu tokio Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo būtų nepaisoma iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančių reikalavimų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 64-2570) 6 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatytas reikalavimas referendumui siūlomame sprendime kaip vieno klausimo neteikti kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio 1, 3 dalims.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 64-2570) 14 straipsnis tiek, kiek pagal jį Lietuvos Respublikos Seimas privalo priimti nutarimą dėl referendumo paskelbimo tuo atveju, kai referendumui siūlomas sprendimas gali neatitikti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančių reikalavimų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai: ​Elvyra Baltutytė
​Vytautas Greičius
​Danutė Jočienė
​Pranas Kuconis
​Gediminas Mesonis
​Vytas Milius
​Egidijus Šileikis
​Algirdas Taminskas
​ Dainius Žalimas

Vidmantės Jasukaitytės kreipimasis į Seimo narius

Gerbiamas Seimo nary,

Atkreipiu Jūsų dėmesį, kad šiandien yra ta diena, kai Jūs rinksitės – sąžinę ir ištikimybę savo Valstybei bei jos Konstitucijai ar išdavystę. Taipogi jūs rinksitės – taiką ar kiršinimą bei nerimą. Šiandien Jūs pademonstruosite kokią matotę mūsų Valstybės ir visuomenės ateitį – nuosekliai besivystančią, su augančiu gerove ar draskomą dirbtinių vidinių konfliktų, kurie trukdo susikaupti sąžiningam darbui, gyvenimui, pozityviam jaunosios kartos ugdymui. Jūsų pareiga – kurti savo atstovaujantiems piliečiams sąžiningo, doro, taikaus gyvenimo sąlygas, kurioje saugiai jaustųsi ir turėtų tęstinumą kultūra bei tradicijos. Deja, šiandien paaiškės, kas sąmoningai programuoja suirutę, kėsinasi į nusistovėjusią kultūrinę sanklodą, o dar tiksliau – pakankamai politiškai nesaugiu metu dalyvauja priešiškų mūsų Valstybei jėgų primetamose provokacijose.
Savo straipsnyje, kuris Seimo narių tarpe yra išplatintas,hab. Dr. Garšva labai aiškiai įvardijo klastotes, kuriomis remiantis stengiamasi sukurti sąlygas Lietuvos teritoriniams vientisumui bei valstybinės kalbos teisių pažeidžiamumui. Tą juodašimtišką, valstybės išdavystei prilygstantį darbą šiuo metu intensyviai dirba dabartinio Seimo dauguma.
Tautinių mažumų įstatyme neturi likti jokio preteksto nuo amžių nuistovėjusių vietovardžių sulenkinimui, kadangi kalba bei vietovardžiai yra ne tik vienos valstybės kutūrą ir įstoriją liudijantys faktoriai, tačiau ir viso žmonijos kultūrinio-įstorinio paveldo reikalas. Kėsintis į kalbą, jos rašybą, į asmenvardžius, vietovardžius, vandenvardžius – tai reiškia skurdinti mūsų europinę kultūrą ir paveldą.
Atsiminkime, kad lietuvių kalba seniausia Europoje, su ja amžiumi lygiuotis gali nebent baskų kalba. Paskutinių metų baskų politiniai judėjimai iššaukti būtent rūpesčio savo kultūros išlikimu.Taip pat atsiminkime, kad Lietuvių kalbos žodynas turtingiausias pasaulyje. Tuo didžiuotis ir rūpintis turėtų kiekvienas Lietuvos pilietis, o toks dabartinės Seimo daugumos kėsinimasi įstatymiškai kirsti istorines mūsų kultūros šaknis gali būti suprantams ir aiškinamas tik vienaip – tai yra sąmoningai organizuotas išdavystės veiksmas, įmanomas įgyvendindinti tik balsuojant partinio susiklausymo principu.
Bandomas pritaikyti “regijoninės kalbos” terminas yra visiškai dirbtinis, pritemptas iki aiškiai antivalstybinių partinių tikslų. Lietuva nėra tokia didelė šalis, kurioje būtų susidariusios tvirtos regijoninės tarmės, prilygstančios atskiroms kalboms. Tai, galų gale, nėra net Vokietija su savo dideliais regijonais, kurie turi nežymius skirtumus. Lietuva yra mažas, kompaktiškas, labai savitas , turtingą ir paslaptingą praeitį turintis kraštas, kadaise atlikęs neįkainuojamų išlikimo paslaugų didžiosioms Europos valstbėms, o taip pat ir rytų kaimynams. Jos kalba, bei Europoje plačiai palikti vandenvardžiai, toponimai, tyrinėjami pasaulio kalbininkų.
Jei jei būtinai kas nors norėtų paliudyti Vilnijos krašto istorinį multikultūrinį sąlytį su kitomis tautomis, tada pritarčiau profesoriaus G. Merkio nuomonei, jog gatvių pavadinimai galėtų būti parašyti keliomis kalbomis: lietuvių (valstybinė kalba), baltarusių (Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės, kurios dalimi buvo Baltarusija, aspektas) žydų (aktyviai gyvenusių ir išnaikintų tose vietoviese), lenkų (dėl procento kalbančių dabar, ir didelės dalies sulenkintų gyventojų lenkų okupacijos metais). Tai būtų mūsų tikrai gražus pavyzdys ir pagarbos ženklas visoms šioje žemėje bei DLK kūrusioms bendrą gyvenimą tautoms.
Tai, kas vyksta šiuo metu dėl asmenvardžių bei vietovardžių valstybiniame – istorinė klastotė ir išdavystė, kurios akivaizdūs vėliavnešiai – Socialdemokratų partija su ja supančiomis Darbo, Tvarkos ir teisingumo partijų bei Lenkų rinkimų akcijos jėgomis. Abejoju ar tai supratę Seimo nariai galėtų ramiai pakelti rankas ir nejausti sąžinės priekaišt0 dėl padaryto didžiulio nusikaltimo savo Valstybės konstitucijai ir kultūrai.
Socialdemokratų aiškinama versija, kad be šių brutalių, nusikalstamų pokyčių “lenkai nepriims dalyvauti energetiniuose projektuose” – grynas blefas, kurį aprašiau savo leidinėlyje “Apie Seimo partijas, Lietuvos lenkus ir lietuvių kalbą” ir kuris buvo išplatintas Lietuvoje beveik 50 tūkstančių ekzempliorių tiražu. Dėl to nereiktų stebėtis, kad socialdemokratų į Europos parlamentą pateko kur kas mažiau, nei buvo tikėtasi. Lietuvos piliečiai jau žino, jie jau susivokė, kad šiuo metu Seime vykdoma mūsų valstybingumo ir kultūros išdavystė ir tokio politinio elgesio vertinimą akivaizdžiai pademonstravo.
Dėl vadinamų “lenkiškųjų projektų”, turiu pasakyti, kad tas “lenkiškų jungčių” projektas buvo sukurtas pries gal 15 metų, kai dar veikė Visagino atominė elektrinė. Dabar tos “jungtys”, reikalingos nebent socialdemokratams ir kam nors iš Lenkijos politinių klanų (kurie, manau, egzistuoja) perpardavinėti rusiškai elektros energijai.
Gerbiamas Seimo nary, nedalyvaukite veiksmuose, kurie kam nors padėtų uždirbti milijardines sumas, aukojant už tai savo protėvių kalbą ir padarant pažeidžiamą teritorinį Lietuvos vientisumą.
Tai per daug rimta. Ta klaida gali kainuoti ne tik Jūsų garbę ir sąžinę, bet kur kas daugiau.
Pasitikiu Jumis…

Pagarbiai,
Rašytoja, Kovo 11-osios Akto signatarė
Vidmantė Jasukaitytė
2014.07.10.

Mirties kultūra kelia koją į Lietuvą

Lietuvoje mirties kultūrą jau bando administruoti socialdemokratai.

Seimo narės socialdemokratės prof. Marijos Aušrinės Pavilionienės spaudos konferencija, skirta „Vizija 2020“ įgyvendinimui. Dalyvaus sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis, Seimo narės dr. Giedrė Purvaneckienė, Birutė Vėsaitė Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos direktorė gyd. Esmeralda Kuliešytė. (2014 05 13, 11.55) 

Tokią štai informaciją radau internete. Pažiūrėjau www.lrs.lt ir susiradau nuorodą apie spaudos konferencijas.

Ten štai Lietuvos socialdemokratų partijos pranešimas (citata) :

 „Reprodukcinės sveikatos įstatymas užtikrins reprodukcines žmogaus teises, kurios yra pamatinės“2014 m. gegužės 13 d. pranešimas VIR Seime vykusioje Seimo narės socialdemokratės prof. Marijos Aušrinės Pavilionienės spaudos konferencijoje, skirtoje „Vizija 2020“ įgyvendinimui, kalbėta apie Seime planuojamą priimti Reprodukcinės sveikatos įstatymą. Gegužės 13 d. yra Pasaulinė veiksmo diena, kuria politikos formuotojai skatinami įgyvendinti „Viziją 2020“, paremti jos manifesto pirmąjį siekį – iki 2015 m. sukurti tarptautinę plėtros programą, pabrėžiančią seksualinę ir reprodukcinę sveikatą bei teises kaip vieną iš prioritetų.Sveikatos apsaugos ministras dr. Vytenis Povilas Andriukaitis akcentavo, kad „reprodukcinės teisės yra tarp pamatinių žmogaus teisių, kurios pagal Konstituciją turi būti gerbiamos, įgyvendinamos ir ginamos. Reikalinga nuosekli reprodukcinės sveikatos politika, o ne veidmainiškas požiūris, kai, viena vertus, siūlomi įvairūs draudimai, kaip abortų, o, kita vertus, kategoriškai pasisakoma prieš lytinį ugdymą mokyklą, šiuolaikinę kontracepciją ir kitas pažangias iniciatyvas. Lietuvoje būtina priimti visapusišką Reprodukcinės sveikatos įstatymą, kartu numatant finansavimą kontracepcijos ir dirbtinio apvaisinimo kompensavimui“.

Prof. A. M. Pavilionienė pabrėžė, kad Lietuva dar 1994 metais prisijungė prie Jungtinių Tautų (JTO) Kairo konferencijos, skirtos žmogaus sveikatai (ypač lytinei ir reprodukcinei), veiksmų programos, įsipareigodama priimti nacionalinę strategiją, tačiau iki šiol to nepadarė. „Labai tikimės, kad pagaliau Lietuvoje pavyks pakeisti atmosferą, kuri trukdo įvesti modernią lytinio ugdymo programą“, – teigė socialdemokratė.Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos narė dr. Birutė Vėsaitė priminė, kad Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas buvo užregistruotas dar 2000 metais: „Reprodukcinis ugdymas yra tiesiog būtinas Lietuvos mokyklose. Gydytojai pripažįsta, kad ypač sudėtingos problemos kyla katalikiškose mokyklose, kur ugdomos „gerosios mergaitės“, nes ten niekas nekalba apie lytinį švietimą. Seksualinės abstinencijos propagavimas neveikia, o lytinio ugdymo, kuris turi būti privalomas mokyklose, efektyvumą įrodo kitų valstybių patirtis.“

 Seimo narės dr. Giedrės Purvaneckienės, kurios parengtas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas yra užregistruotas Seime, įsitikinimu, reikia priimti ne tik įstatymą, bet ir strategiją. Sveikatos apsaugos ministerija taip pat rengia Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą, kurį planuojama pateikti Seimui rudenį, derinant su Seime parengtu projektu.

Projektuose numatytas reprodukcijos pasirinkimas, ugdymas, švietimas ir konsultavimas reprodukcinės sveikatos klausimais, saugi motinystė, lytiškai plintančių ligų kontrolė, priemonės prieš seksualinę prievartą ir smurtą, prekybą žmonėmis.

Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos direktorė gyd. Esmeralda Kuliešytė tvirtino, kad „pasaulyje kasdien kas valandą miršta 33 gimdyvės, 222 mln. moterų vis dar neprieinama kontracepcija, daugėja ŽIV užsikrėtusių moterų, daug ankstyvų mergaičių santuokų, nėštumų ir gimdymų, smurto prieš moteris, neįgyvendinta lyčių lygybė.

Įgyvendintos visuomenės lytinės reprodukcinės teisės padės pažaboti skurdą, badą, smurtą ir leis pasiekti realią lyčių lygybę, visuomenės lytinę reprodukcinę sveikatą“.

Kontaktams:

LSDP infocentras

Morta Vidūnaitė

Mob. 8 612 01121″

Šioje citatoje,žinoma, neatsispindi taktinės priemonės. O jos štai tokios: vardan lytinio “švietimo“ numatoma mokyklose vaikučiams dalyti prezervatyvus, o merginoms iki  dvidešimties metų nemokamai daryti abortus. Šios “procedūros“ bus kompensuojamos ligonių kasų. Vienas pažįstamas, išgirdęs apie šią “reprodukcijos“ politiką, kuri kažkodėl ypač svarbi socialdemokratams, pridėjo: gal galėtų ligonių kasos dar nemoamai dalinti ir kalio cianidą, drauge su prezervatyvais būtų įvykdyta žmogžudysčių programa maximum.

Nebesistebime socialdemokratais. Drįstu dar kartą visiškai atvirai teigti, kad ši partija amorali ir pavojinga Lietuvai. Net nebekeista, kad po šios partijos vėliava susiburia ne tik melagiai, negerbiantys  savo tautos kultūros, bet ir didžiausio nužmogėjimo lygmens personažai, kurių didelę dalį sudaro moterys. Giliai dramatiškas ir apgailėtinas reiškinys, kurio grėsmė sunkiai įvardijama Valsybės mastu, nekalbant jau apie dvasinius bei morlės dalykus…

Pirmiausia, yra naikinama būsimoji, galima žmonijos ar tautos dalis, tautos kamienas ir šakos, kurios paskirtis turi atsiskleisti ateityje. Tai šiems vyrams ir moterims, kurie įkūnija du esminius visatos principus – vyriškąjį ir moteriškąjį bandoma neleisti gimti ir įsilieti į žmogšką gyvenimą, papildant mūsų kultūrą ir stiprinant iš begalinių laiko tolių ateinančią metakultūrą. Kadangi žmogui gyvenimas šioje realybėje yra tobulėjimo mokykla, galimybė patirties, kuri viena leidžia kaskart atskleisti ir ugdyti vis aukštesnes, dieviškesnes žmogškas savybes, draudimas gimti, pakeliant ranką priš prdėtą gyvybę, yra  Visatos nusikaltimas, vykdomas neišsivyčiusio, nedvasingo proto, kuris , kai bebūtų gaila, šiuo metu  dominuijavisoje politinėje  valdžios sferoje visame Žemės rutulyje. Išskyrus retas išimtis… Nes ne kas kitas, o ateities žmogus turi pataisyti pažeistą santykį tarp žmogaus, Motinos Žemės ir visos jos gamtos, tuo pačiu paliudydamas Evoliucijai savo dievišką prigimtį per aukščiausią dvasingumą, per dvasingumo reguliuojamą santykį su visa jo aplinka. Žmogaus tikslas Evoliucijoje – sudvasinti materiją. Gyvename laike, kai bedvasės tecnlogijos įgavo vršenybę prieš žmogų, kuriam vienam duota kūrybinė galia ir teisė, ir jis neturi jos paaudoti  savęs naikinimui. Tačiau žmogus  vis labiau pavergiamas technologijų, kurios kaskart tampa  vis labiau priešiškos paties žmogaus išlikimui ir kurioms vadovauja kažkur susitelkęs satanizuotas, anomališkas, bedvasis protas. Kai tuo tarpu žmogus su visa savo paskirtimi ateina kurti ateities savo aplinkoje taip, kaip tą daro aukščiausios galybės arba tai, ką žmonės nuo amžių vadina Dievu, kuria Visatos ir Galaktikų lygmenije. Šis kūrybiškumas – išimtinai dieviška savybė ir  būtent žmogaus dieviškumas šia prasme sudaro jo pasididžiavimo savo  prigimtimi bei paskirtimi kvintesenciją.

Antra pagaištinga šio šėtoniško per prievartą, primygtinai propaguojamo proceso pusė ta, kad degradacijai bei moralinei kančiai pasmerkiama visuomenės dalis, kuri ryžtasi jame dalvauti arba įtraukiama nesusivokiant.

Gyvybės prasidėjimo, kaip ir mirties paslaptis yra giliai sakralūs faktoriai ir negali būti bent apypilniai suvokti neišsiskleidusio intelekto, stokojančio dvasinės apšvietos. Šių dalykų neįmanoma suvokti atskirai nuo transcedencijos. Veiksmo, kurį lydi gyvybės pradėjimo galimybė, joks bent kiek su dvasia ar kutūra susilietęs protas neišdrįstų prilyginti dviejų epidermio lopinėlių trinčiai, praktikuojamų bet kur, bet kada, su bet kuo, be atsakomybės ir, juo labiau, neskatintų to daryti mokykliniame amžiuje, kada žmogus kaip esybė dar nesusiformvusi, kada jo fizinis, dvasinis ir psichoemocinis  lygmenys nesubalansuoti. Tai, kas šiuo metu siūloma įvesti Valstybės lygmeniu į Lietuvos Švietimo sistemą, panaudojant polities partijas kaip patikimiausius svertus, yra ne kas kita, kaip juodžiausių globalizacijos tikslų eksportas visur, kur tik įmanoma. Tai yra pasaulinė korupcija, nuodinga žmonijos išlikimui, apvagianti pasaulio genofondą ir triuškinančiai naikinanti šviesiosios pasaulio sąmonės organizmą. Kad tai nė iš tolo netarnauja žmonijos progresui, matome kad ir iš Sovietinės Rusijos pavyzdžio. Trečiajame dešimtmetyje jau buvo kolektyvinės žmonos, jau buvo visiška lytinių santykių bei abortų laisvė, jau buvo daugpatystė, jau moterys privalėjo lytiškai patenkinti bet kurį to užsigeidusį socializmo statyboje dalyvaujantį komjaunuolį… Tai davė baisią sfilio bangą ir 30 milijonų benamių vaikų, kurie vėliau nepagarsintu Stalino įsakymu buvo paprasčiausiai sušaudmi, – nakinami kaip nereikalinga žmogiška medžiaga. Jau buvo ir partinio elito vaikams įsteigti lopšeliai-darželiai (apie tai mačiau televizijos laidą), kur mastrubcija ir visokie kitokie neleistini veiksmai buvo kasdienis dalykas, neva laikantis Froido mkymo. Tačiau partinis elitas, kažkodėl tuos darželius labai greitai panaikino, deja su lytinės laisvės ideologija nebuvo skubama susidoroti. Taigi, bandymai, kaip instinktų generavimas veikia sociumą, jau atlikti. Dabar vyksta tęsinys – žymiai globaliau.

Kas iš to tikisi laimėti materialios naudos, šiandien, deja, negalime įvardyti,tik galime nujausti. Tačiau akivaizdu, kad tai labai juodos psichologinės technologijos, – užpulti augančius, nesubrendusius, tik pradedančius kurti  vertybių piramidę, vaikus, kada jie ir taip turi sunkų moralinį uždavinį – atsilaikyti prieš jauname  organizme siautėjančias hormonų audras ir neleisti joms sugriauti nuo amžių nusistovėjusios etinės bei moralinės vertybių darnos, kurios įsilieja į jų pasaulio suvokimą per trdicijas. Tradicija – stabilumo garantas. Kiekviena tradicija gerbia gimties procesą. Tad visa šėtoniška jėga puolamos griauti tradicijos ir tai vyksta per partiją, kurios  ideologijos pasidižiavimas buvo klasių kova ir ateizmas. Ko gero, čia ir neina kalba apie mums suprantamą naudą. Čia greičiau eina kalba apie pasaulio užvaldymą, sunaikinant etinius-dorovinius pagrindus ir panaikinant sąmonės barjerą tarp to kas nepavojinga giminės, tautos, žmonijos išlikimui ir tarp to, kas veikia kaip pasaulio darną griaunanti antikristiška jėga. Todėl ir pasirinkta partija, kuri kovojo su religija, griovė bažnyčias, kuriai pavojingiausia buvo dekalogo kultūra, nes ji vienintelė sugebėjo priešintis amoraliai žemiausius kūno pojūčius suabsoliutinusiai revoliucinei ideoogijai. Kova prieš valdovą – tik aisbergo viršūnė. Visas aisbergas -kova prieš tikintį į Dievą žmogų, nes jis yra nenugalimas siekiančiai užvaldyti pasaulį sistemai.

Taigi šis planas dabar vykdomas jau išbandytu būdu. Tobulai sukurta naikinanti karinė technika nebeužtikrintų išlikimo patiems idėjos sumanytojams. Užvaldyti pasaulį per neįmanomai išdidintas ir hiperbolizuotas pojūčių laisves, suteikiant joms įvairiausius pavadinimus- kaukes, štai kas dabar efektyviai naudojama. Tai ypač paranku taikyti postsovietiniam mentalitetui, kur griausmingai ir fasadiškai atsisakyta visko, kas sovietiška, tačiau neatsisakyta ateistinės pasaulėjautos, nors kaip tik ši pasaulėjauta ir buvo Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos masalas. Kodėl tai liko nesuprasta neišdiskutuota ir nedemaskuot? Todėl, kad pakeisti ateizmą Dekalogo kultūra – reiškė atlikti didelį darbą su savimi. Visiems  visur ir visada norisi kurti sistemą, valstybę, verslą, tačiau niekas nenori perkurti savęs, nes tai reikalauja nuoseklaus ir labai sunkus darbo.

Pasibaisėtina, tačiau labai palengvina žudymo kultūros uždavinį tai, kas negarsinant tebevyksta mūsų gimdymo namuose, skyriuose ir panašiose vietose. Teko skaityti, kad perieš keletą metų Jungtinėje Karalystėje Lordų rūmai svarstė psibaisėtiną reiškinį – paaiškėjo kad keli  neišnešioti kūdikiai galėjo likti gyvi, jei būtų buvę tuo pasirūpinta… Teko skaityti, kad JAV buvo surinka per šešiasdešimt anlogiškų atvejų ir buvo svarstoma aukščiausiose institucijose, beveik kaip  nusikaltimas žmonijai.

Mūsų gimdymo skyriuose – tą pasakojo akušerė, kuri pati atlieka šias procedūras – kai kurie itin vėlyvi abortai vykta taip: moteriai pritaikoma  kažkokia diagnozė -, na, pavyzdžiui, inkstų nepakankamumas. Ir šešių mėnesių kūdikis priverčiamas gimti. Prasidėjus gimdymui, jis apsukams kojytėmis į priekį ir kojytėms pasirodžius, bet jau pasibaigus sąrėmiui, naujagimiui į duobutę kaukuolės pagrinde įbedamas didelis švirkštas su atitinkama adata ir ištraukiamos smegenys. Galvutė subliūkšta, moteris lieka nesužalota, kūdikis – išimamas. Kai paklausiau, o kas daroma, kai gimsta dar gyvas kūdikis, išgirdau, kad jeigu jis “dar knerkia“, – paguldomas į kriauklę, ant veiduko uždedama palutė ir paleidžiamas vanduo. Ką tuo metu daro gydytojas, jis stebi visa tai? Ne, gydytojas “nieko nemato“ jis kažką rašo ligos istorijoje.

Teko skaityti ir apie abortus, panaudojant druskos rūgštį. Vaikas, kuris jau juda, pasmerkiamas baisioms kančioms, nes į gimdą, ištraukus vaisiaus vandenis suleidžiamas kažkoks druskos rūgšties tirpalas. Motina, kuri iš “moksliško“ šio metodo pavadinimo nesuprato, ką tai reiškia, turi visą  galimybę jausti, kaip daužosi baisiose kančiose mirštantis kūdikis. Ta informacija prieš kelis metus apėjo visą internetą.

Taigi, kaip sakė Šviesiausia asmenybė Jonas Paulius II, mes negyvename krikščioniškoje kultūroje. Mirties kultūra per savo diversantus, kairiąsias partijas ryja pasaulį, pradėdama nuo mūsų vaikų, – juos žudydama dar įsčiose, tvirkindama kūdikystėje, apglvotai ardydama jų pasaulio suvokimą, naikindama Šeimos instituciją, kurdama sau galimybę nusavinti  vaikus, gal net panaudoti juos kaip organinę medžiagą. Taip pat – ardydama jų pasaulėjautos audinį, sukiršindama su gimdytojais, žemindama mokytojo autoritetą priešpastatant suabsoliutintus, išdidintus, neapvaldytus nesubrendusio vaiko instinktus.

Tai yra baisi nuodėmė. Tai yra Visatos reikšmės nusikaltimas. Ir jame dalyvauja  mūsų Seime esančios partijos.

Neišvengiamai tai turės pražūtingas pasekmes mūsų tautai, žmonijai ir patiems  šėtoniško pokerio dalyviams.

Mes, maža tauta, ne kartą stovėjusi akis į akį su išnaikinimo grėsme, turime didelį imunitetą. Privalome atlaikyti. Ten, kur suklupo Europa, mes neturime suklupti. Gyvybę į mūsų pasaulį atsiunčia aukščiausios Visatos kurinačiosios galios ir niekas neturi teisės jos nutraukti taip brutaliai, kaip šiandien bandoma įteisinti. Taip, Valstybė turi pasakyti savo žodį šiame klausime, – gerai tai ar blogai. Ir jos atsakymas turi būti, jog abortas – labai blogai. Abortas – nežmogiška ir amoralu. O tada gal būt – nedrįstu teigti – gal ir galima diskutuoti dėl išimčių, – kada motinai gręsia mirtis ar kas nors panašiai estremalu.

 

Priedas, kurį norėčiau išplatinti konferencijos dalyviams:

(Vidmantė Jasukaitytė. „Golgotos vynuogės“, esė, meditacijos, maldos laiškai, Alma littera, 2001, 2009 antras leidimas. Ištrauka)

Vienadieniai dalykai turi savo gerbėjų. Tai laiko atneštos aplinkybės, kurios įtraukia žmogų į savo srautą ir jis tampa nesavarankiškas. Jis pasileidžia nuo amžinųjų dalykų ir sukasi kasdienybės verpetuose dažniausiai drauge su to laiko atliekomis. Jis nebesilaiko dangaus, jo sielos nebejaudina žvaigždės, jis nebepastebi metų laikų bėgsmo, jis nebemato pasaulio kaitos. Jį nusineš tas laikas, kuriam jis pasidavė. Jis galvoja, kad visur suspės, kad dar turi laiko, tačiau nežino, kad yra laikas, kurio neįmanoma kompensuoti. Tai yra tėvo laikas. Tai yra motinos laikas. Tai yra kūdikio laikas.

Pasakyk tėvams, – jeigu jie neatliks savo paskirties, kol vaikas auga, jie bus praradę tėvo laiką. Pasakyk jiems, – jeigu jie nemylės ir nesididžiuos savo vaiku, jis užaugs nepasitikintis savimi. Jeigu tėvas nekels savo vaiko ant rankų, jo akivaizdoje neapkabins motinos, – užaugęs vaikas nemokės atvirai reikšti meilės moteriai ir didžiuotis šeima.

Pasakyk motinoms, – jeigu jos nebus su savo vaikais, kol jie maži, praras savo motiniškąjį laiką. Pasakyk, kad jeigu jos neglaus, nemyluos, nebučiuos ir nesakys švelniausių žodžių savo vaikams, jie užaugs nemokėdami reikšti savo geriausių jausmų, o ir patys jausis niekam nereikalingi.

Pasakyk vaikams, – jeigu jie nemylės savo tėvo ir motinos, nesiglaus prie jų, nekalbės gražiausių žodžių savo tėvams, – bus praradę savo vaikystės laiką ir niekas niekas niekas niekada to laiko nepakartos, nesugrąžins ir neatlygins nė vienos valandos to prarasto brangaus laiko, ir nors jų gyvenimas susiklostytų sėkmingai, – jie visada jausis neatlikę kažko labai svarbaus, nes neišreikštas švelnumas jiems trukdys būti savimi.

 

Kiekviena valanda turi savo vertę. Prarasdami laiką, mes prarandame brangiausią turtą, nes prarandame meilę, širdies ryšius, pasaulio pažinimą. Skirdami visą savo laiką materijai, mes ne sukaupiame, o prarandame. Mes neįsigiliname į gyvenimo reiškinius, kurie verda aplink mus, ir tai yra ne vien gyvenimo reiškiniai, – tai yra ir amžinybės reiškiniai. Nepažindami pasaulio, kuris mus supa, paviršutiniškai prisilytėdami prie jo, imame jaustis nesaugiai. Mes pasikliaujame įstatymais, kurie yra keičiami per šimtmetį keletą kartų, tačiau nepasikliaujame įstatymais, kurie atlaikė tūkstantmečius ir kurie sukūrė visos žmonijos ar jos dalies moralę. Ir visų kraštų bei visų religijų moralės pagrindą sudaro žmogaus santykis su tuo, kas yra už regimo ir penkiomis žmogaus juslėmis pažįstamo pasaulio ribų, taip pat santykiai tarp tėvo, motinos ir vaiko.

Žmogaus atėjimas į pasaulį visad buvo ir tebelieka apgaubtas paslapties. Žmogus išnyra tiesiog iš nebūties, materializuojasi ir kartu yra kupinas neregimo turinio, kuris atsiskleidžia per charakterį, sugebėjimus, dvasingumą… Visais laikais visame pasaulyje kūdikio gimimas buvo laikomas ypatingu įvykiu šeimos gyvenime. Kas atsitiko, kad motina ir tėvas vis dažniau nebesuvokia to reiškinio išskirtinumo? Kas atsitiko, kodėl toks begalinis cinizmas užvaldė žmogaus protą, kad jis šitą nuostabų stebuklo vardo vertą reiškinį padarė priklausomą nuo visiškai primityvių, netgi buitiškų aplinkybių? Kas atsitiko, kad gimti kūdikiui ar negimti lemia tėvų gyvenimo sąlygos, gyvenamojo ploto dydis, pašalpa ar kainos maisto prekių parduotuvėje?..

Pati sueitis tarp vyro ir moters jau vyksta žemiausių instinktų lygmenyje, kur nė vienas nejaučia atsakomybės už dieviškųjų instrumentų panaudojimą. Kūdikis dažnai – visiškai nereikalingas trukdymas, siekiant ir toliau gyventi instinktų valioje. Žemoji prigimtis, gyvulinė žmogaus prigimtis jį laiko savo gniaužtuose ir žmogaus esmė lieka nuskriausta ir paniekinta, nes dvasia čia nebegali įsiterpti. Dievo sukurtas žmogus, sėkmingai išlaikęs daugybę evoliucijos egzaminų, savo noru, be jokio pasipriešinimo tampa gyvuliažmogiu, tokiu suvokia ir kūdikį, kol jis yra dar negimęs.

 

 

 

Kaip gaila, kad jūs nė vienas nebeatsimenate, kas jus pačius čia pašaukė, kaip gaila… Kol čia būsite, taip ir neatsiminsite, kada jumyse sukrebždėjo pareiga, neatlyginta skola, neatliktas žygdarbis, neišmokta tobulėjimo pamoka. Tikriausiai tai nebuvo ir sąmonės krebždesys, tai veikiau panašu į bangą, galingą poreikio bangą, kuri pažadino kažką panašaus į jūsų atmintį, ir iš tos būsenos, kuri buvo skirta jūsų poilsiui ir skyrė vieną sielos gyvenimo etapą nuo kito, jūs buvote išmestas. Būtent tai jus ir įsuko į gyvenimo gravitacijos lauką.

Bet čia ateinant atmintis beveik visuomet uždengiama, užmigdoma, nes kitaip ji sudarytų jums daug didesnių sunkumų, negu patiriate paprastai. Ji uždengiama pirmiausia dėl to, kad atlaikytumėte tą begalinį skausmą, kuris lydi jūsų patekimą į motinos įsčias, taip pat dėl to, kad ji netrukdytų jums pamilti buvusį priešą, su kuriuo gal teks gyventi ranka rankon ir atrasti daugybę bendrumo. Arba dėl to, kad nekliudytų atlikti kažko kitko, kam esate pasiryžę ir ką padaryti privalote visai nepriklausomai nuo atminties.

Jeigu jūs galėtumėte atsiminti, jums atsivertų neišsemiamas paslapčių šulinys, jūs taptumėte žmonių gyvenimo žinovais ir slaptybių aiškintojais ir iš tikrųjų galėtumėte mokyti vaikus, nes suprastumėte, kodėl jie taip skiriasi vienas nuo kito. Deja, jūs patys esate mokiniai ir dažnai daug sunkiau mokotės meilės mokslo už tą, kurį jums pavesta auklėti, mokyti ir išleisti į žmonių bendruomenę kaip subrendusį, harmoningą jos narį. Jūs nesuvokiate savo paskirties ir nesuvokiate to mažojo žmogaus sudėtingumo bei savarankiškumo. Jis nėra jūsų. Jis tik patikėtas jums turtas. Kas elgiasi taip nerūpestingai su svetimu turtu, kaip jūs elgiatės su jums patikėta įsikūnijusia dieviška siela? Jūs jį laužote, norite padaryti jį panašų į jus, jūs imate kovoti su juo, neapkęsti ir padarote jo gyvenimą nebeįmanomą. Jūs, suaugęs ir laisvas žmogus, turintis daugybę pasirinkimo galimybių, sukoncentruojate visą savo aktyvumą ir energiją į mažą vaiką ir kovojate su juo, nenorėdamas suprasti, kad jūs galite jį sulaužyti, bet negalite nugalėti. Jo prigimtis, atėjusi drauge su jo užduotimi, yra stipresnė už jus, ir jeigu jūs jį sulaužysite ir jis negalės tos užduoties atlikti, jūs būsite kaltas dėl to.

Bet jeigu jis žinotų, kaip paprasta yra nuo jūsų apsisaugoti…

Jis, išvydęs jūsų pykčio perkreiptą veidą, mintyse susikurtų virš savęs danguje saulę, atsivestų nuo jos iki savęs auksinį takelį, greitai susivyniotų į jį ir pajutęs, kaip jo šiltą apsaugos kamuolėlį drasko jūsų nesusivaldymo strėlės, mintyse kartotų:

„Netiesa, viskas netiesa, ką tu kalbi. Aš esu geras, aš esu stiprus, aš gyvenu šviesoje. Tavo žodžiai manęs neliečia, nes jie neteisingi. Aš regiu, štai, kaip jų srovelė nuteka žemėn ir drumzlinu upeliu bėga grindimis durų link. Ten, lauke, ji susigeria į žemę ir nebenuodija nei manęs, nei gėlių, nei vabalėlių. Aš atsiversiu tau, kai tu nustosi pykti. Nurimk. Aš esu geras ir myliu tave. Ne aš prišaukiau tavo pyktį – jis gimė tavyje, nes tu leidai jam gimti. Bet nurimk… Aš myliu tave…“

Ir jūs pajustumėte, kad netekote jėgų, nes jis užvėrė savo širdelę ir jūsų pyktis grįžęs į jus, naikina jus pačius, – vaikas nebeleidžia savo išgąsčiu maitinti jūsų pykčio. Tada būtumėte priversti nurimti. Nes pasakyta, kad žmogaus niekas negali sutepti, kas ateina į jį iš išorės, – jus sutepa ir naikina tik tai, kas gimsta jūsų viduje. O visos emocijos, – ir geros, ir blogos, – gimsta jumyse, ir jūsų reikalas, kaip reaguoti į tai, kas jums nepatinka, – su meile, su gailesčiu ar su neapykanta.

Labai gaila, kad nesuprantate, kaip smarkiai nusidedate, nemylėdami to, kuris jums patikėtas.

Kaip lengva baisėtis laikais ir pasauliu, kaip paprasta susiėmus už galvos aimanuoti:

„Kiek išgamų gyvena tarp mūsų, pasiruošusių pasitaikius progai vogti, galinčių nužudyti, niekinančių tai, ką daugelį amžių kūrė tauta, visuomenė, ką saugo tradicija…“

Bet jeigu jūsų atmintis nebūtų uždengta, jūs prisimintumėte, kaip nenusakomo skausmo persmelktas atsidūrėte motinos įsčiose, kurios turėjo jus nuraminti, apsaugoti, paruošti gyvenimui, suteikti kūną, supažindinti su pasauliu per jos pačios pojūčius, leisti patirti ir pripratinti jus prie pirmų ir pagrindinių žmogiškų jausmų per jos pačios jausmus.

Jūs atsidūrėte ten kaip jaučianti ir mąstanti substancija, jaučianti ir reaguojanti į aplinką per motiną, tik visiškai negalinti veikti tame pasaulyje, nes jis kol kas milijonus kartų grubesnis už jus. Taip vertė gyvenimo trauka – dėsnis, einantis iš viso pasaulio tvarkos, ir jūs nebegalėjote nieko pakeisti. Jūs dar buvote ne kūnas ir į pasaulį reagavote visai kitaip, negu dabar reaguojate, – motinos kūnas, kuris jus supo, jums nebuvo aklina užtvara tarp jūsų ir pasaulio, į kurį einate. Jūs viską jame jautėte ir žinojote, tarsi tarp pasaulio ir jūsų nebūtų buvę motinos kūno. Jūs ėjote savo keliu.

Bet staiga jūs pajutote, kad kažkas ne taip. Tas „ne taip“ buvo baisus, tai buvo katastrofa, panaši į pasaulio žlugimą, į visa ko pabaigą. Pajutote grėsmę, baimę, kuri persmelkė visa, kuo buvote jūs. Galas! Siaubas! Nors nežinojote žodžio „mirtis“, bet pajutote būtent tai. Smurtas! Visko pabaiga! Pajutote, kad jus ruošiasi nužudyti. Jūs atsidūrėte ten, iš kur nebegalėjote gimti. Kaip būtų gera, jeigu galėtumėte grįžti atgal, iš kur neseniai atėjote, bet kelio atgal nebežinojote. Kelio atgal nebebuvo. Ir kas yra tas „atgal“, neprisiminėte. Jūs jau buvote sutikęs įvykdyti pareigą, pasiaukoti, išmokti pamoką, kažką išgelbėti… Ir jūs buvote atiduotas gyvenimo traukai. Ir nieko negalėjote padaryti, tik siaubo apimtas laukti. Veltui jūsų siela šaukėsi savo kalba, kad ją išgirstų. Motinos sąmonė, išvarginta ir apkurtinta pasaulio problemų bei paveikta materijos dėsnių, pati blaškėsi tarp prigimtinės priedermės gimdyti žmogų ir tarp loginio proto pateiktų šaltų išskaičiavimų, jog reikia susikurti geresnes sąlygas kūdikiui augti. Motinos sąmonė blaškėsi ir neleido sielai išgirsti jūsų. Jūsų sargas ir palydovas stengėsi iš visų jėgų, jis sukurdavo ir išimdavo iš ateities jūsų paveikslą ir parodydavo motinai sapne baltaplaukį vaikelį, besišypsantį ir spinduliuojantį meilę, bet motinos sąmonė tuoj pat nugrimzdavo į astralinį aistryną ir ji pabudusi nieko neatsimindavo. Aplink jus jau vyniojosi kūnas, neregėtais greičiais dauginosi ląstelės, plėtėsi ir vis labiau kaustė, bet jūsų siela nereagavo į jūsų kūną, ji laukė apmirusi, – kas bus? Gal todėl šiandien jūsų siela ir kūnas neturi bendros vienovės… Ji laukė apimta siaubo, susigūžusi ir visai netroško pažinti pasaulio, esančio už motinos ribų. Ji to pasaulio bijojo, nes suvokė, kad jis pavojingas. Žinoma, tėvas galėjo tą jūsų siaubą užbaigti. Nuo jo elgesio ar žodžio dabar priklausė daug kas, – jūs iš karto būtumėte pajutęs, kad ten, už motinos ribų, yra kažkas galingas ir stiprus, yra jūsų draugas ir gynėjas. Tačiau tėvas nesikišo, palikęs jūsų gimimą aplinkybių valiai. Tik jūsų angelas sargas budėjo. Jis nuolat sumegzdavo nutrūkusį siūlą tarp jūsų motinos širdies ir amžinybės – ir jūsų motina nebenuėjo į kūdikių žudymo įstaigą. Jei būtų nuėjusi, jūs būtumėte patyręs dar vieną nežmonišką skausmą – ir būtumėte atsidūręs pasaulyje, kur yra vien garsai, bet nėra formų, kur milijonai tokių kaip jūs, ištremtų iš gyvenimo, bet nepašalintų iš jo traukos lauko, su siaubu ir visai nekūdikiška neviltim laukia grįžti arba įsikūnyti, siekia įgyti formą ir turėti kalbos bei regėjimo dovaną, ir sielos kalba tebesišaukia pagalbos. O kai to šauksmo prisikaupia itin daug, kai jis tampa galingesnis už motinos sąmonę, kuri trokšta išvengti prisiminimo apie įvykdytą žmogžudystę, jis per jos pasąmonę ima veikti kaip galingas radijo siųstuvas. Tada motinos sąmonė nebeišlaiko pasąmonės signalų ir yra priversta išsiversti jūsų šauksmą į sau suprantamą kalbą. Ir tada motina susapnuoja vaikelį, kuris tiesia rankas į ją pro daugiaaukščio namo langą, bet staiga kažkas atsitinka ir visas namas subyra, palaidodamas po griuvėsiais drauge ir jos kūdikį. Arba nei iš šio, nei iš to staiga išgirsta tuščiame kambary vaikiško balso šnabždesį: „Mama, man šalta…“

Tėvo sąmonę tai turėtų veikti panašiai, bet atrodo, kad tėvas jaučia daug mažesnę atsakomybę, ir jūsų būties katastrofa, dėl kurios jis kaltas ne mažiau nei motina, gyvenimiškų pasekmių jam neturi. Tačiau taip tik atrodo…

 

Bet prisilietusiam kūno, tačiau neišreiškusio savęs jame, kelias atgal užvertas. O kelio į priekį nebus tol, kol atgailos jėga ir meilė, beribė visuotinė meilė neįsiverš į negimusiųjų pasaulį ir nepakels jų aukštyn. Tik tada nutrauktas kūdikio kelias prišliaužtų prie iškankintos ar atgailaujančios sielos durų ir sušnabždėtų: „Eime…“

 

Tačiau motina nenuėjo. Jūs laukėte išsivadavimo iš jos, jau žinodamas, kad pasaulis, į kurį patekote, yra labai blogas. Kad jis jums pavojingas…

Štai taip gimę kūdikiai, susiklosčius aplinkybėms, ima veikti prieš pasaulį, prieš žmones, o kartu ir prieš žmoniją, naikindami ją ir jos sukurtą tvarką ypač aistringai. Jeigu jų sielos iš karto nėra gydomos meile, ramybe, harmonija, jeigu juos apsupa įprastiniai, agresyvūs ir nenuoširdumo pilni santykiai, atsineštoji savigyna tampa puolimu.

Pagalvokime, kad dauguma mūsų kūdikių jau motinos įsčiose patiria šį balansavimo tarp gyvenimo ir mirties siaubą. Tenai kūdikis pamilsta pasaulį ir sustiprina savo atsiradimo jame įžadą arba tampa jam priešiškas. Tenai kūdikis gauna viso gyvenimo etikos programą arba būna paaukotas blogio dvasiai, kuri šiandien valdo daugybę rafinuotų formų ir prieš kurią jam dažnai visą gyvenimą tenka grumtis vienam ir suklupti nugalėtam. Bet jo kaltė niekada nebus vien jo kaltė. Tai yra ir visų mūsų, kurie nudėvimas, suvalgomas ir prageriamas vertybes sulyginame su amžinosiomis ir atiduodame pirmenybę anoms, kaltė. Visų mūsų kaltė, visų mūsų kaltė, visų mūsų didžiausia kaltė, kad niekiname seserį moterį, kuri taps motina, ir paniekintas gimsta jos kūdikis, kuris yra ne vien jos, bet ir Viešpaties. Nes ir dėl mūsų kaltės jos įsčios dažnai jau vaikystėje suteptos, jos kūnas neapsaugotas ir jos siela žalojama. Jos įsčios, kuriose galėtų persimainyti net tas, juodojo pasaulio sėklą nešantysis, yra paniekintos, nes visas žemasis pasaulis kėsinasi į jas. Nes taip mažai kas supranta tikrąją jų paskirtį. Pasaulio Kūrėjas taip sutvarkė, kad motinos įsčių laikas nepriklausytų šio pasaulio – Tamsos – kunigaikščiui. Motina, kuri visada bent šiek tiek yra Pasaulio Motinos atspindys, gali tuo metu apglėbti kūdikio sielą ir neatiduoti jos niekam, išskyrus dieviškąją jos paskirtį.

 

 

 

Ar teko tau kada, motin, gelbėti savo kūdikį nuo pikto, kurio dar niekas nemato? Ar žinai, kaip tai daryti? Atsiverk visa širdimi Aukštybių šviesai, atsistok prieš visa ko Kūrėją nuolanki kaip indas, priėmęs saugoti šventą aliejų, kelk sielos žvilgsnį aukštyn ir sakyk: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, Gyvybės, Sveikatos, Meilės, Gėrio, Grožio, Tiesos, Išminties ir Vilties šaltini… Išgirsk ir išvysk mane, saugančią tavo siųstą kūdikį. Persmelk savo meilės šviesa mane ir tą sielą, kurią siuntei man, kad suteikčiau jai kūną. Pripildyk mus savimi, išvaduok nuo matomo ir nematomo blogio, apsaugok nuo regimo ir neregimo priešo, klastingo žmogaus, nuo tolimo ir artimo ginklo, nuo pykčio, melo, keršto, neapykantos, didybės, pavydo, klastos, tinginystės, godumo ir nuo visko, kas ne iš Tavęs. Atleisk man, jo motinai, ir žemiškajam jo tėvui, taip pat mūsų abiejų protėviams visus nusikaltimus prieš tavo valią ir klaidas, kad už jas nereiktų atsiteisti mūsų vaikeliui. Apšviesk mane ir kūdikį savo meilės šviesa, kad visad atpažintų Tave visais Gėrio, Meilės, Išminties, Grožio ir Tiesos pavidalais, o atpažinęs pildytų visa, kas iš Tavęs, savimi ir stiprintų Tavo tvarką pasaulyje. Kad ateitų į šį pasaulį Tavo meilei ir mūsų džiaugsmui. Prašau Tavęs, mūsų Tėve, Tavo vienintelio Sūnaus Meilės ir Aukos galybe ir tebūnie taip, kaip jis troško, amen…“

Kartok tai nuolatos mintyse, o jeigu pajusi, kad jos pinasi, kad kiti žodžiai užima šių šventų žodžių vietą, žinoki – didysis maištininkas prieš Dievo valią trukdo, nes nori, kad tavo kūdikis neturėtų dangiškosios apsaugos. Tada kalbėk balsu. Tark tuos žodžius garsiai, ir jis pasitrauks, nes jis neturi balso šiame pasaulyje. Žinok, kad žodis – stipriausias įrankis ir malda balsu stipresnė už tylią maldą. Blogį kuriančios jėgos yra stiprios, bet tu būk su stipriausia pasaulio jėga – Viešpaties, ir tavo kūdikis nebus nugalėtas. Ir suvok, kokią vertę pasauliui turi tavo kūdikio siela, jei dėl jos kova prasideda jam dar negimus.

Taip pat melskis, jei tavo kūdikis serga. Sakyk:

„Dievo Sūnaus kūno ir kraujo aukos galybe įsakau: pasitrauk, liga, nuo mano vaiko, išnyk ligos priežastie, prapulkit ligos šaknys ir visa, kas ją sukėlė, išeik ligos dvasia iš mano kūdikio ir iš jo namų ir eik ten, kur būsi niekam nepavojinga. Man Viešpats pavedė šį kūdikį auginti ir auklėti, ir aš turiu viršenybę prieš tave. Išnyk, piktoji, išnyk, geliančioji, išnyk, deginančioji, išnyk, naikinanti ir kenkianti. Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo aukos galybe, aš, motina, neatiduodu tau savo kūdikio ir neatiduosiu tol, kol tokia nebus Viešpaties valia, ir Jis tegul parodo tau tavo vietą. Auk sveikas, mano vaikeli, Dievo meilei ir žmonių džiaugsmui, o aš, jo motina, visa savo esybe saugau tave nuo pavojų, ir nėra jėgos, kuri pažeistų Dievą pažįstančios motinos širdies saugomą kūdikį. Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Amen…“

Melskitės taip ir nebijokite pašaipos. Tie, kurie šiandien pašiepia, nelaimei atsitikus patys taip melsis, ir ta malda padės.

 

O jei kūdikis atėjo į pasaulį tada, kol jūs dar nemokėjote jo apsaugoti, ir dabar aiškiai matote blogio virusą, keičiantį jo veiksmus, minteles, gyvenimą, – kalbėkite:

„Neatiduodu tau, blogoji jėga, šio vaiko. Jis skirtas man ir aš jį vedu šiuo keliu, kurį jam nurodė Amžinybės Viešpats. Aš turiu viršenybę prieš tave, nes visa ko Tėvas man jį patikėjo“.

Ir kartokite vėl tuos galingus žodžius, kuriuos sužinojote anksčiau. Atsisėskite prie miegančio kūdikio lovelės ir kartokite:

„Tu ne vien mano vaikas – tu ir Viešpaties vaikas. Tu esi geras, ramus, tyras, tu augi kupinas išminties, kupinas meilės, tiesos, gėrio ir grožio. Aš myliu tave ir visi tave myli. Ir meilės šviesa bus nušviestas tavo gyvenimas, ir tu reikalingas šiam pasauliui kaip šviesos nešėjas“.

Kartokite savo vaikui daugybę kartų per dieną: „Aš myliu tave“. Pasaulis pilnas ir tamsos, ir šviesos. Gal jo siela jau išgąsdinta dėl jūsų nežinojimo… Greičiau taisykite savo klaidą, neleiskite jo sieloje įsitvirtinti nepasitikėjimui žmonija.

 

Jeigu jūs esate mokytojas, kasdien matote dešimtis vaikų ir kai kurie jums nepatinka, žinokite – jie nekalti.

Gelbėkite juos nuo pikto – tai yra jūsų pareiga ir pašaukimas. Niekada nedarykite to atvirai ir primygtinai. Jūsų auklėjimo įrankis – jūsų mintys. Kiekvieną sykį eidamas pas juos trumpam prisėskite, užsimerkite, išvyskite mintimis saulę, nutieskite nuo jos iki savęs šviesų takelį ir pats tapkite panašus į saulę. Tada atsistokite su savo mintimis prieš mokinius, atverkite širdį ir siųskite iš saulės ateinančios šviesos pluoštus per save į savo mokinius. Tegul visa klasė prisipildo šviesos. Ir sakykite jiems mintimis: „Aš myliu jus, vaikai, aš myliu jus, vaikai, aš myliu jus, vaikai. Jūs ne vien mano mokiniai – tegul jus moko ir ateities Kūrėjas, nes jūs ir Jo mokiniai. Tegul Jis padeda man jus mokyti. Tai Jis siunčia man šią šviesą ir aš dalinuosi ja su jumis. Jūs esate ramūs, geri, kupini išminties ir meilės, kupini gėrio, grožio ir šviesos. Tepasiekia jus visa, kas iš gėrio, ir tegu nepasiekia jūsų niekas, kas nėra iš gėrio. Tai sakau jums, mano mokiniai, nukryžiuoto Meilės mokytojo galybe. Te Jis padeda man mylėti jus, o jums – mane…“

Ir taip darykite kiekvieną kartą prieš susitikdami su savo mokiniais. Tada jūs būsite tikrieji mokytojai. Jūsų siela prisipildys meilės, o jūsų mokiniai tai pajus. Jūs neprarasite kantrybės, jūs mažiau pavargsite, o svarbiausia, atsiras teigiamas ryšys tarp jūsų ir jūsų mokinių. Sieloms nereikia žodžių. Jūs atversite jų sielas išminčiai. Niekada nepailskite tai daryti. Tai jūsų pašaukimas ir jeigu jį atliksite blogai, turėsite atsakyti už pasekmes.

Nuolatos kartokite vaikams: „Aš myliu jus“. Jūs neturite teisės pavargti mylėti. O jei pajustumėte, kad nebeturite jėgų, – pasitraukite. Pagalvokite, o gal jūs geriau galėtumėte vairuoti troleibusą?.. Blogai atlikdami mokytojo pareigas jau tarnaujate blogiui.

Žinokite, kad nėra niekieno zonos tarp gėrio ir blogio. Jeigu nesi gėris, – jau esi blogis. O jeigu nesi meilė, – jau esi neapykanta. Tada gydykite savo sielas, bet pasitraukę nuo vaikų. Vaikas – ėjėjas per minų lauką, dažniausiai – vienišas ėjėjas, kur jo tyko mirtini pavojai. Ten už gyvenimo lauko ribos jo laukia, stebi ir drąsinamai šypsosi Amžinybės Tėvas. Virš jo, einančio, sklendžia Angelas Sargas ir ištiestais sparnais jausdamas pavojų nuolat stengiasi jam padėti, apsaugoti, įspėti. Tačiau tai vyksta neregimybėje. O tu, kuriam patikėtas žemiškasis vaiko likimas, nebūk ta klastūnė mina, kuri sprogs jam po kojų ir iškreips jo kelią…

Niekada nesakyk savo vaikui ar savo mokiniui: „Tu blogas, tu nemokša, tu kvailys, idiotas, nusikaltėlis…“ Nes žodis – stipriausias įrankis, kuriuo statomas gyvenimas ir kuriuo griaunamas, o tas, kurs jį ištaria, daug stipresnis už mažąjį keliauninką per pavojų lauką. Tuo žodžiu tu nurodai blogiui kelią į vaiką, jį atiduodi, pasmerki, atsisakai jo. Tuo žodžiu tu išprovokuoji vaiką neigiamam polinkiui, įpročiui, ydai, nuodėmei, atveri jo sąmonės vartus tam, apie ką jis net nepagalvotų, pripratini jį prie neigiamos jo ateities perspektyvos, ir jis tam nebesipriešina. Ir už jo nuodėmes taip pat būsi atsakingas ir tu.

Tik išdavikas atsisako to, kas jam patikėta sergėti. Baisu, kai išdaviku tampa mokytojas, tėvas, motina… Todėl, jeigu gerbiate savąjį pašaukimą būti kuo nors iš jų, nuolatos kartokite savo vaikams ir mokiniams: „Aš myliu jus, vaikai…“ Kartokite, ir jūsų pavargusios sielos pasveiks, jas pagydys tas, kuris atsiuntė į šį pasaulį kūdikius. Kartokite jiems ir kartokite: „Mes mylime jus, vaikai. Mes mylime jus, vaikai. Mes mylime jus, vaikai…“

Naudokitės daugiskaita, nes jūs atstovaujate žmonijai ir turite teisę jos vardu sakyti: „Mes mylime jus, vaikai…“

Mes mylime… Atleiskite mums visi, kurie kentėjote dėl mūsų žiaurumo, neatidumo, paviršutiniškumo ir tamsos, kurie krūpčiodami verkėte mūsų nuskriausti, kurių mažos širdelės susigūždavo iš baimės mus pamačius ar išgirdus, arba kurie neparodytas ašaras paversdavote pykčio iškrovomis ir dėl to nukentėdavo nekaltieji. Dėl viso šito tikrieji kaltininkai esame mes, suaugę žmonės, jūsų mokytojai ir tėvai.

Mes atsiprašome jūsų – būkite mums gailestingi.

Auklėkite mus savo šventu vaikiškumu ir viskuo, kas jame telpa, kad nebūtume amžinai atstumti Ateities Kūrėjo.

 

Taip kalbėk žmonėms apie jų vaikus, nes jie gėdisi savo jausmų ir vaikus užaugina bejausmiais. Visa, ką gali pasakyti savo vaikams, pasakyk ir jų vaikams arba jiems, kad mokėtų kalbėti. Atverk savo širdį ir Didysis Logosas tegul siunčia per ją savo gražiausius pavidalus. Tegul tavo širdis šiandieną būna tarpinė stotis iš pasaulio viršūnių į žmonių sąmonę ir širdis. Kalbėk jiems, kas tavyje susikaupę, ir nesijausk mažiau išmintinga negu tie, kas kalba apie politiką, ekonomiką ir kitokius alkstančiai sielai ne itin reikšmingus dalykus. Kiekvieno žmogaus siela potenciali dieviškumui, tiktai protas ir sąmonė privalo leisti jai vesti žmogų ta kryptimi.

Kalbėk apie meilę ir kalbėk apie meilę. Ir nepajusi, kiek daug žmonių pradės mąstyti tavo mintimis ir kartoti tavo žodžius, kurie iš tikrųjų nėra tavo.

 

Visa, ką tu jauti, yra patirtis, ją privalai perteikti tiems, kurie šito laukia. Ką jauti savo tėvams ir savo vaikams, – gali papildyti ir praturtinti kitų jausmus. Ateis laikas, kai tavo vaikai nutols nuo tavęs. Jie pradės tave ignoruoti, žvelgs į tave per atstumą ir tau bus skaudu dėl to. Nenusivilk jais. Tu tebesi jų stiprioji dalis, tebesi jų išmintis, jų drąsa ir jų pasitikėjimas. Bet jie pasaulį turi atrasti patys. Jie turi atsitraukti nuo tavęs, kad savarankiškai padėtų koją ant žemės ir sušuktų iš nuostabos, atradę naują krantą, nors žinai, kad tai ta pati žemė, ant kurios stovi ir tu. Ir tą padaryti jiems padeda jų protestas, pirmiausia – prieš tėvus. Turi priimti šį skaudų smūgį.

Vėliau, kai jie bus atradę patys daugybę dalykų ir savo patirtimi užkariavę savo laiką, jie vėl atras tave. Ir būsi nustebintas, kad jie kalba tavo žodžiais ir išreiškia daugybę tavo minčių ar nuostatų, tik jau praturtintų jų pačių patirtimi. Jeigu jie pernelyg ilgai tave ignoruos, vadinasi, jie dar tebeieško savo identiteto šiame pasaulyje. Būk kantrus ir palauk. Praeis dar kiek laiko, ir pamatysi, kad jie atrado savo tėvus ir nustebę suvokė, kiek daug jūs jiems davėte ir kokie esate išskirtiniai, nes kiekvienam vaikui yra būdinga didžiuotis savo tėvais ir tai daro netgi tie, kuriais tėvai nesididžiavo. O kai jūsų nebebus, jų laukia didžiausiais atradimas, – jie suvoks, kokie jūs neišskiriami, ir tas trumpas išsiskyrimas šioje realybėje jiems bus sunkiausias ir skaudžiausias, – žinoti, kad tas pats gyvenimas, kuris jus sujungė, jau išskyrė jus, ir jie niekad niekad niekad čia jūsų nebepamatys.

Ir liks tik viltis ir neklystanti nuojauta, kad meilė artimas sielas sujungs ir ten, kas žmogaus gyvenime lieka paslaptis.

SĄMOKSLAS PRIEŠ ŠEIMĄ IR PRIEŠ VALSTYBĘ

Dar niekada nuo Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje nėra buvę tokio puolimo prieš moterį, vaiką ir šeimą, kaip šiandien. Įvairiausiais frontais brukamas asmens tapatybės perkonstravimas, šeimos prasmės, papročių, vaizduojančių tradicinius vyro ir moters santykius, naikinimas, kuriam pasitelkiama įvairiausia socialinė inžinerija: nuo Stambulo konvencijos, reprodukcinių  teisių gynimo  iki privalomos tolerancijos žmogaus įvaizdžio  sukarikatūrinimui.  Kaip iš gausybės rago pilasi nauji įstatymų projektai ir siūlymai pataisyti galiojančius įstatymus.  Siūloma valstybei perimti tėvų vaidmenį, preziumuojant, kad šeima – pavojinga vieta. Vaikų auginimą siekiama kriminalizuoti, darant prielaidą, kad didžiausi smurtautojai yra tėvai, tik dar ne visi išaiškinti. Numatant galimą tėvų ir žurnalistų pasipriešinimą vaikų atskyrimui nuo jo tikrosios šeimos bei viešą teismų kritiką, pateikta Baudžiamojo kodekso pataisa, kuria siūloma įtvirtinti baudžiamąją 3 metų laisvės atėmimo atsakomybę už teismo bylos medžiagos, susijusios su nepilnamečiu, atskleidimą. Garsiai ir atkakliai kartojama, kad valstybiniai vaikų namai privalo būti uždaryti. O vaikus, likusius be tėvų globos planuojama perduoti globoti „profesionaliems globėjams“, „idealioms“ ir gausiai užsienio fondų finansuojamoms šeimynoms. Taip pat dalį vaikų Lietuva galės „eksportuoti“ į Švediją (kaina 47 000 Lt.). Taigi, rodos „apie viską pagalvota“. Tiesa, dar liko nepaminėti valdžiai nereikalingi Lietuvos piliečiai užsienyje, jau nukentėję nuo socialinių reikalų tarnybų ir netekę savo vaikų… Bet juk skęstančiųjų „netobulų tėvų“ gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Koktu, kai tokį didžiulį palaikymą Ukrainos žmonėms demonstruojanti Lietuva nemato ir negirdi savųjų piliečių pagalbos šauksmo.

Susidarius dabartinei situacijai drąsiu ir savalaikiu žingsniu tapo virš šimto Seimo narių pateikta LR Konstitucijos 38 straipsnio papildymo iniciatyva, siekianti apibrėžti šeimą, kylančią iš santuokos, tėvystės ir motinystės. Kviečiame nelikti abejingais stebėtojais, ateiti ir išsakyti savo nuomonę Lietuvos nacionaliniame forume „Šeima ir vaikai ateities Lietuvoje“ – kokios Jūsų nuomone šeimos politikos gairės yra reikalingos ateities Lietuvos šeimai ir vaikams.

Registruotis į renginį galite čia: http://goo.gl/IFYcfW, nurodant organizaciją ar instituciją, vardą, pavardę, kontaktinį telefoną ir el. paštą, iki gegužės 20 d.

Forumo iniciatoriai:

Saulius Arlauskas, Vytautas Rubavičius, Silvija Sondeckienė, Krescencijus Stoškus, Kęstutis Lipeika, Aldona Daučiūnienė, Elvyra Žebertavičiūtė, Arvydas Matulionis, Petras Kunca, Napalys Kitkauskas, Antanas Staponkus, Kęstutis Pukelis, Eglė Mirončikienė, Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Asociacija Nepartinis demokratinis judėjimas, Piliečių gynimo paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos kultūros ir politikos institutas, Lietuvos tėvų forumas, Vakarų Lietuvos tėvų forumas, Jaunimo sambūris “Pro Patria”, Socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“, Radviliškio rajono gausių šeimų asociacija „Šeimos židinys“, Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija, Gausių šeimų asociacija, Viešoji įstaiga „Šeimos institutas“,  “Tėvų pedagogų sąjūdis“, Lietuvos Teisininkų sąjunga „Nuomonės“, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentų ateitininkų korporacija „Iustitia“.  

 

 

 

 

 

 

 

 

 

APIE SEIMO PARTIJAS, LIETUVOS LENKUS IR LIETUVIŲ KALBĄ

 

 

 

 

 

 

 

 

image1

Visų prašau platinti.  Tai svarbu. Visi turime žinoti. Autorė.

 

 

 

 

Tai yra keli laisvu stiliumi parašyti straipsniai, juos spontaniškai
rašiau veikiama visų Seime Valstybei atstovaujančių partijų
pasirašyto susitarimo, kuris kėsinasi į mūsų kalbos bei rašybos neliečiamumą, apimant asmenvardžius ir vietovardžius. Kas dieną paaiškėdavo naujos aplinkybės, kurios atskleidė, kad šis susitarimas glaudžiai susijęs su energetiniais projektais, numatytais prieš kelioliką metų, ir šiuo metu nebėra esminė būtinybė. Juo labiau, už kurią rekėtų aukoti sakralines mūsų vertybes bei kultūros pagrindą –
kalbą. Šie straipsniai buvo platinami Seimo nariams ir, manau, prisidėjo prie to, kad buvo pateiktas alternatyvinis projektas, parengtas pagal Latvijos pavyzdį. Taip pat buvo atidėtas pats projekto svarstymas. Dėl lenkiškos rašybos, kurią buvo numatyta įvesti į mūsų gramatiką, dabar jau solidų žodį pasakė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkai. Tačiau apie tai, kas ką tik galėjo įvykti slapta nuo Lietuvos žmoni, manau, turi teisę sužinoti visi ir giliai susimąstyti. Juk tą daro mūsų išrinkti asmenys.

Turime teisę visi sužinoti ir nedelsiant pradėti gydyti korupcija, išdavystėmis ir melu susirgusią mūsų Lietuvą.

Prašau atleisti už nesklandumus, galimus pasikartojimus,

 

pagarbiai – autorė
www.vidmantejasukaityte.wordpress.com

Paskelbta 07BAL 2014

Lietuvos valdžia – melagių šutvė

Vidmantė Jasukaitytė – visiems, kurie pagal bendrą visų partijų susitarimą balsuos dėl nedorų manipuliacijų su lietuvių abėcėle. Ir visų partijų partiečiams, kurių partijų vadai dalyvavo tame susitarime.

Skiriu šį savo tekstą ne vien savo skaitytojams. Labiausiai skiriu jį Seimo nariams, Vyriausybei, partijų vadams ir kiekvienam bet kurios partijos nariui, norėdama jus įžeisti iki kraujo. Nes slapta rusena mažytėlaitė viltis – o gal kam nors įžeistumo skausmas pažadins sąžinę ir jos likučiai sukels pasipriešinimą. Gal balsavimo metu kam nors taip suspaus širdį čia pat tvyranti išdavystės nuodėmė, kad pabandys paneigti tai, kuo juos kaltinu.

Bet, Lietuvos valstybės Seimo nariai, nelabai tikiu, kad paneigsite ką tik atlikto savo balsavimo rezultatus, nes iki šiol visos aplinkybės rodė, kad jau esate visiški valdžios mankurtai. Gal atsimenate Čingizo Aitmatovo pjesę „Ilga kaip šimtmečiai diena“, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastatytą tarybiniais laikais? Žmonės plūsdavo į ją, bilietų būdavo neįmanoma gauti, nes mes taip solidarizavomės su pagrindine autoriaus tema – negalima prarasti atminties. Tai buvo pavergtų tautų gyvenimo alegorija.

Dabartiniai inteligentėliai, sėdintys valdžiukėje ir lakstantys po briuselius, nežino, ką reiškia žodis „mankurtas“, tad paaiškinsiu.

Dykumų, kupranugarių, avių ir vergų prekybos šalyse pagautą vergą surišdavo, nuskusdavo plaukus ir, ant galvos užmovę kupranugarės tešmenį, palikdavo saulėje. Tešmuo džiūdamas traukdavosi, spausdavo galvą, augantys plaukai jį peraugdavo ir tešmuo suaugdavo su galvos oda. Iš skausmo žmogus išprotėdavo ir netekdavo atminties. Toks vergas niekur nebebėgdavo, klausydavo, kas jam liepiama, ganydavo svetimas avis ar kupranugarius ir nepažindavo net motinos…

Ar atpažįstate save? Jei dar plaukai neperaugo beveržiantį kurios nors iš kaimyninių šalių užmautą tešmenį, mąstykite, mąstykite ir mąstykite, kokią prasmę turi ši alegorija. Kieno tešmuo ant jūsų galvų ir širdžių?

Atsimename pilnas stotis tranzitinių TSRS piliečių, kurie miegodavo ant maišų, avėdami šlepetėmis, atsimename moteris su flaneliniais chalatais – tie vargšai žmonės plūsdavo kaip skėriai visur, iš kur galima ką nors parsivežti. Kokie panašūs dabar mūsų valdžiukės vyrukai, – tiesa, jie ne su flaneliniais chalatais ir be šlepečių, o su „šlipsais“, kostiumais ir gerais batais, bet – jie taip plūsta į tuos briuselius ar kur kitur, kur gali susilaukti pagyrimo, galvos paglostymo, ar kur gali už kiek nors, kad ir nebrangiai, bet parsiduoti… Ir parsiduoda. Ir net parduoda, kas jiems nepriklauso.

Skaičiau apie vieno jogo bandymus su gyvūnais. Kai jis „susijungė“ su šuns sąmone, sužinojo, kad šuo jaučia pasididžiavimą savimi tada, kai turi šeimininką. Katė gi niekina žmones, kam jie vaikšto ant dviejų kojų, kada patogiausia eiti keturiomis. Kokia graudi dabartinio valdžiavyrio alegorija. Kaip šunys ir katinai…

Daug nesiplėsiu – visi žinote, ką turiu galvoje – tą visų partijų prieitą susitarimą dėl pasikėsinimo į lietuvišką abėcėlę. Kai mano giminaitė, vardu Paulė, išvažiavo į JAV, ji savo vardą turėjo pasikeisti į Paulą, nes Amerikai net į galvą neatėjo pakeisti abėcėlę, kad Paulė galėtų taip pat vadintis kaip Lietuvoje.

Todėl, kad kalba yra valstybingumo pagrindas, o abėcėlė – pagrindinis kalbos atributas. Ir niekas jos nekaitalioja kokiai nors neišprususių partiečių grupei sumanius. Ir joks Konstitucinis Teismas neatiduoda tokių dalykų spręsti politiškai įtakojamai kalbos komisijai, kur, įtariu, irgi kas nors sėdi su svetimos karvės ar ožkos tešmeniu ant galvos. Tai gali būti tik Lietuvoje, kur sumankurtėję valdžiažmogiai ir bet kokios valdžioje esančios partijos partiečiai tiek praradę atmintį ir tiek apiblausę sąmonę, kad, beaiškindami šio parsidavimo motyvus, pasiklysta tarp trijų pušų ir meluoja taip graudžiai, kad nors spjauk į televizoriaus ekraną.

Antai Kubilius girgsi, kad reikia siekti, jog visos Europos šalys girdėtų apie mūsų pasiryžimą reikalauti Rusijai kuo griežtesnių sankcijų. Kirkilas kirksi, kad tą abėcėlę ant lėkštutės kaimynams reikia nunešti dėl kažkokių dujotiekių projektų ir panašiai. Kokių projektų? Kodėl negalima vykdyti visokiausių projektų, neliečiant kalbos dalykų? Ką tada reiškia visas kelių metų ėjimas į šiaurės šalis, siekiant, atsiribojus nuo Vyšegrado susitarimų, sudaryti panašių tautų bloką ir taip spręsti kylančius uždavinius?

Kodėl gąsdiname save, kad rusai puola, jei šiuo manipuliacijos su abėcėle veiksmu palengviname Putinui užduotį – ar ne apie tai praslydo informacija, kad Putinas per Žirinovskį siūlo Sikorskiui pasidalyti Ukrainą ir Lietuvą? Iš tiesų, jam būtų lengva tą padaryti. O jei jau nešame ant lėkštutės savo abėcėlę kaimynams, tai – po velnių – kas gi įvyko Atėnuose balandžio 4–5 dienomis?

ES šalių užsienio reikalų ministrai susirinko į pasitarimą dėl susidariusios geopolitinės padėties, tačiau, kai Estija, Lenkija ir Rumunija pasiūlė griežtinti sankcijas Rusijai, Lietuva nepritarė Lenkijos pasiūlymui. Lietuva nebalsavo už Lenkijos pasiūlymą?.. Tai kaip čia dabar?.. Ar jau du tešmenys spaudžia galvas? Neee… Lietuva negalėjo pakenkti Rusijai – štai ir visas atsakymas. Iš čia seka išvada, kad tie asmenvardžių ir rašybos dalykai – tai Rusijos projektas, pasinaudojant Lenkijos jausmais Vilniaus kraštui, ruošti sąlygas teritorinio vientisumo suskaldymui. Tai Lenkijai pakeliui, o dabartinei Rusijos politikai – koziris!

Taigi, lietuviškieji Seimo mankurtai, ką norite apgauti ir keliagubą išdavystę vykdote? Ir spaudoje apie tai – nė žodžio!

Tačiau negalvokite, kad liksite nematomi, kad niekas neišsiaiškins, kas su kuo šlykščiai flirtuoja ir ką dėl ko kam aukoja. Istorija atsimena viską ir jūsų pavardės gali likti išdavikų sinonimais.

Visus Lietuvos žmones kviečiu platinti šią informaciją ir sekti kitus šių eilučių autorės straipsnius aktualiausia nūdienos tema.

Reikia išsamiai apgalvoti, ką daryti su esamomis partijomis, nes jų išsigimusi kokybė iš esmės pavojinga Lietuvai. Jose įsikūrusi chunta. Jos parduoda sakralines mūsų vertybes, o Rinkimų įstatymas – tobulai pritaikytas ir patikrintas mechanizmas, kaip tiems patiems partinių klanų funkcionieriams be jokio vargo toliau likti pirmose rinkiminių sąrašų eilėse. Nesijuokime iš Rytų tautų, kur tas pats valdovas gali valdyti keliasdešimt metų. Pas mus partinės klikos su mažai kintančia sudėtimi jau valdo virš dvidešimties. Jos puikiai tarpusavy sutaria ardant valstybės kūną ir silpninant tautos dvasią.

Visa tai rašau ir viešinu neturėdama jokių asmeninių tikslų ar ketinimų kada nors eiti į kokią nors valdžią. Šiandien turiu tik vieną troškimą –
pasakyti, kad jūs, Lietuvos Seimo nariai, esate melagiai, išdavikai, mankurtai… Turi gi atsirasti kas nors, kas jums pasako teisybę į akis ir, nors sunkia širdimi, ryžtuosi tą daryti.

Gal jums ir nieko nereiškia rašytojos žodžiai – nesistebėčiau – bet kiek-
vieną, kuris balsuos prieš išdavikišką, parsidavėlišką žingsnį, gerbsiu ir mylėsiu kaip tikrą brolį,

pagarbiai –
Vidmantė Jasukaitytė
http://www.vidmantejasukaitytė.wordpress.com

 

Paskelbta 10BAL 2014

ĮVARDYKIME LIGĄ IR NEDELSIANT PRADĖKIME GYDYMĄ

I

Iš tiesų – laikas ne eilinis. Lietuva dar niekada nebuvo tokiame dvigubame-trigubame pavojuje, kaip dabar. Valstybingumo pagrindas kaip ir pakirstas. Aiškus to įrodymas – Konstitucinio Teismo elgesys, kai piliečiams praktiškai atimama teisė į jų valios išreiškimą referendumais, nors tai prieštarauja pagrindiniam Lietuvos įstatymui – pačiai Konstitucijai. Su Konstitucija nebesiskaitoma, ja manipuliuojama pagal Seimo valdančiosios daugumos užmačias. Ankstesnės valdžios nesusitupėjusių biurokratų pasirašyta stojimo į Europos Sąjungą sutartis šiandiena žeidžia didelės Lietuvos piliečių dalies tautinį orumą, sukelia rūpestį, ar netapsime nuskurdinti kampininkai savo žemėje. Didinama, kaitinama, tiesiog modeliuojama situacija „rusai puola“ tampa politinių spekuliacijų pagrindu. Tai nuolatos vyksta per žiniasklaidą bei kitas masines komunikacijos priemones, ir įtariu, jog tokia politika vykdoma sąmoningai. Nesakau, kad nėra agresijos galimybės, tačiau plėtojama viena baimė „rusai puola“, visai neatsižvelgiant į galimybes tą atremti ar išvengti, rodo, jog tai gali būti dūmų uždanga, kurioje pasislėpus galima lengvai nemačiomis „prakišti“ dar kokią nors politinę ar ekonominę aferą. Tokia afera gali būti Lietuvos ir Lenkijos santykių plėtotė, sumanyta pačioje Nepriklausomybės pradžioje, kada, kaip teko skaityti spaudoje, paaiškėjo M. Burokevičiaus ir Lenkijos Prezidento p. Kvasnievskio kontaktai su užuomina į derybas dėl galimos Vilniaus krašto autonomijos.

Sumaištis, kilusi dėl politikų netalentingai sumanytų lietuvių abėcėlės pokyčių motyvuojama net ir taip: juk Prezidentė pati pasakė, kad Rusijos agresijos atveju mums su lenkais tektų pirmos linijos. Spekuliacija gudri ir apima jau du aspektus – padėti Putinui suskaldyti Lietuvą, vėl ilgiems amžiams sukiršinant ją su kaimyne Lenkija, ir kirsti per Prezidentės reitingus, įveliant ją į šį skandalą. Nes ruporai, nuolatos pilantys iš piršto išlaužtą informaciją, jau veikia ne vieni metai. Tačiau tikrieji dabartinės agresyvios Rusijos politikos vasalai išryškėja kasdien vis labiau. Štai Rusijos televizija rodo žinomos žurnalistės R. Janutienės negatyvią ir neetišką laidą apie Prezidentę, kaip D. Grybauskaitės „kompromatą“. Kyla klausimas – kas gi dirba Rusijai šiuo atveju? Dalia Grybauskaitė ar Janutienė su visu TV kanalu, užsakiusiu šias laidas? O Z. Vaišvilos atsibodusios konferencijos, nuolatos ieškančios, kaip įrodyti D. Grybauskaitės „raudonumą“? Suprantama, šiandien D. Grybauskaitė labai neparanki Rusijai, kadangi savo pastangomis ir tarptautiniu autoritetu sukėlė NATO gynybinį kordoną.

Keisti dalykai tuose informaciniuose karuose… Yra pagrindo manyti, kad Penktosios kolonos, kuri Lietuvoje ryškėja jau ne šiandien, žygis į Lietuvą prasidėjo drauge su Nepriklausomybės paskelbimu. Šio proceso apogėjus buvo praėjusieji Seimo rinkimai ir po jų sudaryta valdančioji dauguma. Tačiau kiek „priešų“ Lietuvoje berastų atkaklieji persirengusieji „pėdsekiai“, didžiausias priešas vis tiek lieka rinkėjai, kurie balsavo už dešimtį litų. Kas bebūtų dabar – kalti tie patys, kurie stūgauja, kokia prasta nūnai Lietuvos valdžia. Valdžia iš tiesų prasta, bet nereikia stūgauti, o susikaupti artimiausiai ateičiai. Mulkių klaida – balsuoti už menką pinigėlį, parduodant garbę – gali reikšti ir parduotą kalbą bei tėvynę, ir tegul ši klaida niekada nebūna pakartota.

Kaip begerbčiau socialdemokratą p. Balčytį kaip asmenį ir jo profesinius įgūdžius, vis tiek matau, kad jis savo korektiška persona pridengia tikrąją Penktosios kolonos ašį. Ši taip lengvai, paprastai, taip tyliai, taip neblogai atradus pasiteisinimą prieš tautą dėl to, kad „dabar reikalingas Lietuvos ir Lenkijos solidarumas, nes rusai puola“, savo sumanyta akcija su mūsų abėcėle atskleidžia tikruosius socdemų uždavinius. Sakau – uždavinius, nes ta akcija akivaizdžiausia šios partijos politikos iliustracija. Kad partija nuosekliai laikosi savo politinės strategijos – akivaizdu. Manau, kad ji turi ir neviešinamą strategijos dalį. Manau, kad partijos ir jos išugdytų užsienio reikalų ministrų požiūriai sutampa visais klausimais. Tad ar kyla neaiškumas – kodėl per jau minėtą ES URM pasitarimą Atėnuose Lietuva nepritarė Lenkijos, Estijos ir Rumunijos iniciatyvai priimti bendrą nutarimą dėl sankcijų Rusijai sugriežtinimo? Kodėl, vis tik? Gal todėl, kaip jau minėjau, kad tuo bus kenkiama dabartinei Rusijos politikai, kurią aiškiai išreiškė Žirinovskis, pasiūlydamas pasidalyti Lenkijai Ukrainą ir Lietuvą. O atidavimas mūsų abėcėlės, neva kaip draugystės įrodymas Lenkijai, galimai „pirmų linijų“ partnerei, jei „Rusija puls“, vėl gi – tik širma, apdumianti tautos akis, nes šis žingsnis būtų kaip tik pagrindinė pagalba Putino politikai. Nes, jei tai pavyktų padaryti, tokiu pat greituoju „šacher-maker“ būdu būtų priimtas ir Tautinių mažumų įstatymas, kurio projektą teko skaityti ir apie tai net rašiau… Ten, berods, tvyrojo ir idėja visą dokumentaciją valstybine kalba tvarkyti lenkiškai. Bet juk šiuose rajonuose gyvena ir lietuviai, kurių daugelis jau dabar nebegali leisti vaikų į lietuviškas mokyklas, kur uždarinėjami lietuviški vaikų lopšeliai-darželiai. Po paskutinių Seimo „pasitvarkymų“ dalis mokyklų, kur dėstoma valstybine kalba, bus paverstos dvikalbėmis mokyklomis. Ar tai nereiškia atviro lietuvių nutautinimo proceso, kuris jau smarkiai įsibėgėjęs? Viskas veda į teritorijos autonomizavimą, o tokia sritis, iš Rusijos importavus referendumų madą, kaip buvo Kryme, visiškai nesunkiai gali referendumą pakartoti ir paprašyti kaimynės Lenkijos, kad šį kraštą priimtų savo globon.

Tai palaipsnė perspektyva. Jokios agresijos. Jokio grubumo. Tik pradėkime nuo abėcėlės ir – paraleliai tuo pačiu metu – nuo referendumo dėl 100 tūkstančių balsų. Keista, kad nesugalvota – dėl šimto balsų. Sustotų Seimo autonomiją paskelbę seimūnai į eilutę ir išreikštų tautos valią…

Progos naikinti Lietuvą sugalvojamos įvairiausios. Na, balandžio 20 d. sueina dvidešimt metų, kai Lietuva su Lenkija 1994 metais („valdė“
A. M. Brazauskas, UR ministras buvo P. Gylys) pasirašė bendradarbiavimo sutartį (kaip seniai jau tai prasidėjo…). Dvidešimt metų jubiliejus šiandieniniams socdemams pasirodė tinkamas pretekstas paspartinti veiksmą. Ponas Kirkilas ta proga tikriausiai neblogai jaustųsi, nuskridęs pas kaimynus su abėcėle ant lėkštutės.

Šiandien daug kas priklauso nuo politinės valios ir nuo to, kiek politikai atsimena priesaiką – saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Sutartyje nėra saugiklio mūsų kalbos ir kultūros išsaugojimui. Politikai elgiasi kaip banda, kurią gano sumanūs dabartinės daugumos piemenys. Šią diversiją aktyviausiai buldozeriu stumia visi socdemai. Kalbos komisija akivaizdžiai prispausta, nes ji gi priklausoma nuo politikų. Po Seimo statuto pakeitimo ji pateko į padėtį, kai, nepritarus ataskaitai, galima siūlyti atleisti vadovą. Ar yra vadovas Lietuvoje, kuris už postą ir atlyginimą neparduotų Lietuvos, jos kalbos, kultūros? Šiai daugumai valdant, politizuotos visos įstaigos, kurių darbe gali dalyvauti Seimas. Drąsiai galima sakyti, kad Lietuvoje de facto veikia svetimos valstybės politikos adeptai ir Lietuva vedama tiesiai į teritorinį susiskaldymą, kuris turėtų sukelti pamišėlišką Kremliaus juoką iš visų mūsų išsivadavimo pastangų.

Ir visa tai, brangieji, jūsų rinkiminio balsavimo dėka. Ir visa tai akivaizdžiai praradusios tapatybę arba brangiai nupirktos mūsų žiniasklaidos bei televizijos dėka. Iš ten sklinda keisčiausi ir idiotiškiausi kurstymai, provokatoriški bandymai bei interpretacijos, kurie akimirksniu perkeliami į tautą ir net į visuomeninių judėjimų politiką. Tai masinės sąmonės valdymo mechanizmai.

Protestuojant prieš akciją su abėcėle, nereikėtų sakyti – „tomaševskininkai“… Čia dirba abi pusės. V. Tomaševskis akivaizdžiai demonstruoja savo politiką, jis dirba Lenkijai, su kuria jį jungia tautybė, kalba ir t. t. Jis gal vienintelis neapsimeta. Todėl su Lenkų rinkimų akcija galima kalbėtis atvirai – jų tikslai aiškūs. Bet… O ar nedirba Rusijai, praradusiai teisę į Pabaltijį? LRA prisideda prie informacinio karo veiksmų, kuriuos aktyviai vykdo Lenkija prieš mūsų šalį, – turiu galvoje ir nedviprasmiškus p. Sikorskio pasisakymus, kurių mažą dalį jau esu citavusi – ir, nors yra Lietuvos valstybės piliečiai, jie aktyviai orientuoja lenkiškai kalbančius Lietuvos žmones tapatintis su Lenkijos valstybe. Tą rodo jų šventiniai šūkiai ir atvirai nešamos lenkiškos vėliavos. O kaip elgiasi visi likusieji Seimo „netomaševskininkai“, kurie bendru partijų susitarimu pasižadėjo vieningai balsuoti už šiuos mūsų rašybos, pagrindinio kalbos dėmens, pokyčius? Jie daro viską (ir 20 metų tą darė), kad lietuviai nebetapatintų savęs su Lietuva. Bet kokie, kad ir Vakarų vertybinio šiukšlyno, blizgučiai ar akivaizdžios deformacijos buvo iškeliami aukščiau už viską, kas savita, kas – mūsų. Kas jie tokie, kurių pritarimu užslėptai šliaužia net prigimtinių dalykų naikinimas ar niveliacija, įsileidžiamas žmogaus prigimties individualumo žalojimas? Ką svarbaus jiems gali reikšti kalba, kai nieko nereiškia bręstanti gyvybė ar gimstant atsinešta lytis. Lenkai kartais žymiai geresni politikai, jie demonstruoja aukštą moralę ir drąsą, kovodami už savo siekį parlamento tribūnoje, ir tuo akivaizdžiai nušluosto nosį lietuvių socdemų moteriškėms, kurios ateinančią gyvybę – globalų visatos reiškinį – sutapatina su apgamu ant savo kūno ir teigia, kad gali su tuo daryti, ką nori.

Visuotiniu mastu išugdyta savinieka ir savinaika, mūsų tyčiojimasis iš mūsų pačių pasiekė zenitą. Tradicija kaip stabilumo garantas daužoma į šipulius, nors būtent ji atspindi ir saugo svarbiausius baltiškosios savimonės dėmenis. Kas tie barbarai mūsų nūdienoje? Garbingi vyrai su mantijomis parceliuoja Pagrindinį Lietuvos Įstatymą, tuo parceliuodami ir savo profesinę garbę ir žmogišką savigarbą. Seimo užgaida gali paveikti bet kokią valdžią – net Konstitucinį Teismą, – taip viskas surišta, jau nekalbant, kad Valstybės saugumo departamentas vykdo atvirą valstybės saugumo naikinimo politiką. Ar čia ne vieningas globalus, nuosekliai vykdomas priešiškos mums valstybės slaptųjų tarnybų strateginis planas susigrąžinti prarastą TSRS teritorijos dalį, žaidžiant mūsų jausmais, aistromis ir buvusia priklausomybe slaptųjų agentų luomui? Mūsų priešams, o jų tikrai yra, tai lengva padaryti ir nereikia jokių raketų – jų įvaizdis išliks švarus. Juk viskas taip sustrateguota, pradedant ekonomikos sunaikinimu, imituojant jos reformą, kad viskas padaroma neva „savų“ rankomis. Bet gal tų „savų“ yra lygiai tiek, kiek išvežta iš Lietuvos KGB talkininkų bylų?

Analizuojant įvairioms valstybės gyvenimo sritims, o ypač privačiam verslui ir švietimui priimtus kenksmingus įstatymus, aktus ar potvarkius, matoma nuosekli griovimo sistema, kurią palaiko vis tos pačios partijų viršūnėse esančios grupės. Pagal Rinkimų įstatymą kelios, keliolika ar keliasdešimt pavardžių išliko ir išliks amžinai sąrašų viršūnėse, tuo užtikrindamos jų savininkams ir vietą valdžios viršūnėse. Sekant sveiko proto logika ir stebint, kaip sistemingai naikinama viskas nuo ūkio iki kultūros, o dabar jau – ir iki kalbos, būtų išmintinga pažiūrėti ir atrinkti vis tas pačias pavardes, kurios valdžioje sukasi nuo pat pirmųjų rinkimų. Esu linkusi manyti, kad tai ir gali būti Penktosios kolonos ašis. Tai liečia visas be išimties partijas, išskyrus asmenis, kurių balsavimai neturi destruktyvios reikšmės. Ir, žinoma, prie to reikia pridėti dar kažkiek, kurie iškrenta, tačiau amžinai užima strateginius valdžios postus. Tos pavardės niekada nebeturi būti išrinktos.

Mūsų valstybė – visų savo institucijų našlaitė. Ji neturi nieko, kas ją gintų. Drąsiai teigiu, kad ši Prezidentė, visą kadenciją dirbusi valstybinių institucijų sabotažo sąlygomis, sugebėjo beveik stebuklo būdu pakelti pasitikėjimą Lietuva pasaulio akyse, esant jai tokiai apleistai, sutryptai, paniekintai ir apvogtai. Manau, kad puolimas prieš šią Prezidentę yra ir Lietuvos naikinimo tąsa. Norint išbristi iš liūno, į kurį mus, tikinčius laisve ir nesuprantančius grėsmių išradingumo, įvilko dvidešimt su viršum metų nepriklausomybės sabotažo, reikia priimti kardinalius sprendimus. Pirmiausiai reikia atvirai pripažinti, kad visus tuos metus Lietuvą valdė neišprusę, žemo mentaliteto, savanaudžiai, godūs ir Lietuvai neištikimi, net priešiškai nusiteikę žmonės. Ir tai buvo visose kadencijose, išskiriant gal keliolika pavardžių. Visose kadencijose buvo spekuliuojama tautinėmis vertybėmis, Lietuvos gerove, priimami populistiniai sprendimai, priimtiniausi masėms, kurias jie patys puikiai valdo. Tą patį darė tiek konservatoriai, tiek priešingi jiems. Tarp konservatorių skelbiamų doktrinų ir jų veiksmų – neperžengiama bedugnė. Abu priešingi partiniai sparnai konkuravo ir kovojo tarpusavyje, „po stalu“ susitardami dėl svarbiausių dalykų, kurie neša milžinišką naudą. Nė vienas jų nedirbo valstybei, o savo elektorato energiją nukreipdavo tik kovai su partiniu „priešu“.

Niekingi žmogeliai! Jie sukiršino tautą, suskaldė jos vienybę savo aptakiomis, muiluotomis, nieko nereiškiančiomis frazėmis bei įvardijimais. Kiek dorų žmonių jie atgrasė nuo politikos. Dalis tautos buvo priversta išvykti ieškotis pragyvenimo svetimuose kraštuose. Buvo užčiaupti mokslo ir meno korifėjai. Išugdėme dabartinius karjeristus be ideologijos, prisišliejančius bet kur tik dėl posto. Netekome darbingų, iniciatyvių žmonių. Dalis tapo amoralūs savo kultūros atžvilgiu. Dalis, kuriems nebuvo įskiepyta tautinė savigarba ir sustiprėjusi tautinė savimonė, su malonumu priėmė sovietinę „mums broliai – visos tautos“ ideologiją, ir šiandiena nesistebėkime, kad sumankurtėjo mūsų vaikai. Sovietinė, su religijos skelbiamomis vertybėmis bei su tautinėmis kultūromis kovojanti ideologija skiriasi nuo dabartinės, sklindančios iš Vakarų, siekiančios suniveliuoti ne tik tautybes, bet ir lytis, tačiau taip pat yra pažeidžianti mūsų pasaulėjautą, savimonę, per amžius susiklosčiusią gyvenimo būdo sanklodą. Ir mūsų dabartiniai jaunieji inteligentai su malonumu perėmė tai, ko nespėjo išmokti realios istorijos pamokose, nes buvo dar negimę arba per maži. Visus tuos metus politiniai diversantai nepaprastai aktyviai veikė švietimą ir buvo padaryta beveik viskas, kad jaunimas apie dvasines vertybes, kaip žmogaus esybės bei kultūros svarbiausią komponentą, nesužinotų nieko. Taigi dabar reikia pradėti nedelsiant, tučtuojau nuo savęs kūrimo iš naujo.

Pagarbiai –
Vidmantė Jasukaitytė
http://www.vidmantejasukaitytė.wordpress.com

Tęsinys

Paskelbta 13BAL 2014 

II

Vos baigus šio ilgo straipsnio ankstesnę dalį, išgirdau, kad buvo numatyta ir tekste išradingai paslėpta pataisa, kuri turėjo liesti ir vietovardžius. Šios parsidavėliškos idėjos sumanytojų galvoje nekrebžda nuojauta, kad jie, pasikėsindami į vietovardžius, kurie susiklostė per tūkstantmečius, elgiasi kaip tikri barbarai, buvusios kultūros naikintojai. Dar tebeturime tokio barbariškumo palikimą – Karaliaučiaus krašte ir Kuršių nerijos dabar surusintoje dalyje. Ten senieji vietovardžiai pakeisti į rusiškuosius. Taip naikinama kultūra, istorinė atmintis, nes visiems žinoma – kur nebegali niekuo padėti archeologija, kur nėra rašytinių šaltinių, žyminčių senųjų kilčių kelius, prabyla kalba – pirmiausiai per vietovardžius.

Šią temą liečiantys tekstai buvo išplatinti Seimo nariams. Kai kurie iš jų, pajutę visuomenės pasipriešinimą mūsų išlikimui pavojingai įstatymo pataisai, pajuto ir savo priedermę – būnant valdžioje ne valdyti savo tautą, o jai tarnauti. Buvo parengtas kitas projektas, kurį pateikė Seimo nariai: Valentinas Stundys, Rytas Kupčinskas, Algirdas Vaclovas Patackas, Rima Baškienė, Agnė Bilotaitė, Audronius Ažubalis, Dalia Teišerskytė, Povilas Urbšys, Valerijus Simulik, Edvardas Žakaris, Kęstutis Daukšys, Petras Gražulis ir kuris turėtų būti ateinantį antradienį pristatytas Seimui svarstyti.

Pasirašiusiųjų būrys negausus, tik dvylika, gana lengvas, palyginti su partijų tarpusavio susitarimo svoriu, tačiau kaip reikia didžiuotis, kad ir tarp socdemų atsirado keli, kuriems tautinės tapatybės svarba kur kas reikšmingesnė nei partinė priklausomybė, kurie sugebėjo nelaimingai sumanytoje pataisoje įžvelgti vis mažesnes tautinio tapatumo teises ir vis didėjančias grėsmes… Per tą laiką sulaukiu nemažai moralinės paramos skambučių. Kartojosi vienas motyvas – reikia aiškiai įvardyti, kokia politinė jėga už viso to stovi. Tad ir nusprendžiau – įvardysiu. Mano giliu įsitikinimu, už viso šito pataikavimo tautų ir lyčių niveliacijai (ir ne tik) stovi tikrai stipri jėga, kurios aisbergo viršūnė mūsų valdžioje yra socdemai.

Tai gana stipri partija, susiklausiusi, turinti gerai sustyguotą elektoratą, dirbanti kaip komanda, nepakenčianti kitokios iniciatyvos (prisiminkime, už ką iš partijos buvo pašalintas A. Paleckis), susidorojanti net ir su nepaklusniais saviškiais. Partijos viduje nėra ir negali būti jokios demokratijos – lygiai taip, kaip buvo tėvelio Stalino laikais. Jų vienintelis tikslas – dominuoti, paglemžiant po savim silpnesnius. Dėl šio tikslo, dėl gausumo ir kiekybės jie visada yra ašimi, ant kurios vyniojasi visos Lietuvai politiškai ir ekonomiškai pavojingos jėgos. Šioje kadencijoje tai ypač išryškėjo. Ši partija eina su velniu obuoliauti, o obuoliai – iš mūsų valstybės sodo. Galima drąsiai teigti, kad jie dirba kaip tikri triukų meistrai. Kandidatu į prezidentus jie išsirenka malonų žmogų, gerą specialistą, inteligentą, kuris nekrenta į akis kaip „partaigenosė“, kurio vardas nelinksniuojamas ekonominėse ir energetinėse aferose –
Z. Balčytį… Partijos vadu ir Premjeru tapo taip pat malonus, šiltas, jautrus, geranoriškas, bet labai lengvai pasiduodantis partiečių komandoms žmogus – A. Butkevičius. Šie du žmonės iš dalies uždengia daug grubių ir šventvagiškų niuansų, būdingų partijos politikai. Kol kiti kandidatai ginčijasi, kol jų partijos juodina viena kitą – šios asmenybės ramiai šypsosi, dirba savo darbą ir nesivelia į jokias intrigas. Todėl, kad partija labai gerai išstudijavusi „žmogiškojo faktoriaus“ reikšmę, visuomenės lūkesčius ir t. t. Žmonės nori ramybės, jie pavargę nuo rietenų, o kaip tik tokią ramybę, atrodo, ir siūlo maloniai besišypsantys ir ramiai profesionaliai parašytas rinkimines mintis deklaruojantys kandidatai, vadovai… Tai kelia pasitikėjimą. Tačiau – šiandien, atvirai sakau, – atsargiai… Kad partijos genetinis kodas akivaizdžiai modifikuotas, negali būti jokių abejonių. Todėl, kad dabartiniai partiniai augo ir jų mentalitetas formavosi tais laikais, kai šlovingoji Komunistų partija buvo „liaudies protas ir sąžinė“. Jiems nuo mažens įteigta, kad jie – vedančioji klasė, kad jie – švyturys tautų bandoms, jų „netobulai“ kultūrai, tamsuoliškoms, liaudies opijaus aprūkytoms tradicijoms ir net kūrybai… Ir, žinoma, nemenkinant jų erudicijos, jie savo vietą mato tik vadovaujančiose pozicijose. Tačiau ko jiems trūksta? Jiems trūksta meilės žmogui, žemei, istorijai, kalbai – visam tam, kas sudaro mūsų esmę ir yra tvirtas kultūrinis pagrindas mūsų išlikimui.

Jiems trūksta artumo, vienybės su tėvyne. Juk jų brendimo laikais tėvynės Lietuvos nebuvo, – buvo viena tėvynė nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno. Buvo dirbtinė tėvynė, kurios negalėjo priimti lietuviškuose namuose su lietuviškomis išpažintomis vertybėmis bei religija užaugęs, lageriuose užgrūdintas, į sibirus deportuotas ir iš ten grįžęs Lietuvos žmogus. Jie mūsų iškankintos tėvynės nesuprato, o mes jų tėvynės nesugebėjome priimti. Mes likome labai skirtingi. Ir dabar, kada ši partija, pakeitusi kelis pavadinimus, pasisavino socialdemokratų idėjas ir tapo europine socialdemokratų partija, jos vertybinė kokybė išliko modifikuota praėjusio laiko. Kapitalizmo dėsniai ir abejotina, tauraus gyvenimo neišbandyta patirtis valdžioje esančias partines viršūnes susiejo su piktybiškai valstybę silpninančiais ir naikinančiais procesais.

Taigi – ši partija pavojinga Lietuvai. Kol kas… Kol neišaugs nauja, civilizuota, kitas vertybes pripažįstanti karta, nepasiruošusi meluoti. Ši partija pavojinga, ir aš patarčiau dėti visas pastangas, kad į aukščiausią šalies valdžią kol kas jos kandidatai nepatektų, o į būsimą Seimą patektų kuo mažiau narių ir – jokiu būdu – nė vienas iš esančių sąrašo viršuje. Šio įstatymo pataisos, griaunančios mūsų rašybos tvarką, pažeidžiančios pirmiausiai teisę mums į mūsų tapatumą, nekorektiški, grubūs bandymai spręsti kalbos klausimus, neatsižvelgiant net į specialistus, šią partiją daro panašią į Stalino laikų grupuotę, kuri pernelyg naudojosi stipriojo teise. Profesoriai kalbininkai priversti rašyti į internetą (prof. A. Piroč-
kinas, A. Paulauskienė), parašytos knygos, apibendrinančios kalbos nykimo procesus (V. Urbutis), tačiau grubiausiai politiškai spaudžiama Valstybinė kalbos komisija, kai prievartaujamas mokslu pagrįstas profesionalumas, verčiama sutrypti profesinę garbę.

Kalba yra mūsų visų. Atsiminkite tą, ponai partiečiai.

Kodėl kalbu tik apie socdemus? Todėl, kad Viktoro partija aiški. Jos viršūnėje akivaizdi asmenybė, dirbanti ne Lietuvos labui, o nariai, kurie sudaro partijos kūną, labai įvairūs. Kai kurie iš jų – įtikėję, kad tai lengvas kelias ateiti į valdžią. Pajuto žmonės nesuvoktą potenciją, pažiūrėjo, kas eina griaudamas visas padoraus elgesio taisyklių užtvaras, ir palaikė, jog tai vienas iš stipriausių. Prie tokių „stipriausių“ visada šliejasi vidutinybės, kurios nori atsidurti viršūnėje ir kurioms reikalinga raketa–nešėja, nes pačios savo originaliomis idėjomis pasigirti negali. Bet gal tas „stiprus“ kito kelio neturėjo, – gal jam taip įsakyta? Gal jo „stiprybė“ maitinama pinigais, skirtais ardomajai veiklai? Neatmesčiau šio varianto. Aš asmeniškai netikiu pasakomis apie Pelenę šiuolaikinėje politikoje. Nė už ką nepatikėsiu, kad „svarščikai“ staiga ima ir tampa ministrais, gali tapti premjerais, net prezidentais, jei panorėtų… Tačiau iš tiesų – per šiuos rinkimus jis tapo vienu iš stipriausių mūsų mulkių žmogelių dėka, kuriems tą dieną labai buvo reikalingi 10 litų pagirioms. Aš taip pat pažįstu vieną tokį alkoholiką iš Palangos, kurį paskui sūnus gėdino ir purtė už sprando kaip alumi dvokiantį skudurą: „Tėvai, kaip tau ne gėda balsuoti už 10 litų“?

Ir, žinoma, šios partijos esmę geriausiai atskleidžia kandidato į prezidentus parinkimas. Tai – A. Paulauskas, A. Paulauskas, tikro pokarinio saugumo karininko sūnus, kuris jau buvo kartą A. M. Brazausko „įneštas“ į Seimą, kada jo nenusisekusi partija panėšėjo į suvažinėtą katę. Man mįslė – koks autoritetas liepė A. Brazauskui tą padaryti? Dabar jam vėl reikalinga raketa–nešėja ir jis pasirinko labai „dūmijančią“ raketą – Viktoro partiją. Tai mano nuomonė, ir Seimas Konstitucijos punkto, leidžiančio ją turėti ir išreikšti, dar nepakeitė. Saugumietis papulkininkis tėvas kandidato biografijoje tikrai turėtų rinkėjams būti įdomesnis, nei kelis mėnesius pabuvęs gaisrininku Polikarpas. Tačiau geležinė tyla šio pretendento praeities faktų atžvilgiu labai įtartina. Atrodo, kad kažkoks sietas sijoja „kompromatus“. Tačiau… Kaip žinome, ir Generalinio Prokuroro padėjėjai būdavo tvirtinami Maskvoje. A. Paulauskas buvo paskirtas Generalinio Prokuroro padėjėju jau beveik prasidėjus Nepriklausomybei. Ar neturėtų kam nors kilti mintis, jog jis buvo patvirtintas Maskvos specialiai tam, jog būtent jis taptų Nepriklausomos Lietuvos Generaliniu Prokuroru. Atsimenu šviesios atminties signatarės Birutės Nedzinskienės viešus laiškus Generaliniam Prokurorui. Verta susirasti juos ir paskaityti.

Apie Lietuvos lenkų rinkimų akciją kalbėti reikia labai paprastai. Tai tik žaidimas „lenko korta“, o pats projektas – akivaizdžiai Rusijos. Atrodo, liko kažkokie nutylėti neaiškumai ir dėl procentinio barjero. Yra spekuliuojama tautiniais žmonių jausmais, daugelis kurių net nežino, kad juose lenkiško kraujo labai nedaug – tik sulenkintos pavardės. Štai – Butrim, Krivelj, Korvelj ir begalybė kitų. Studentavimo metais priklausiau „Ramuvai“. Eidavome su kuprinėmis į Baltarusijos lietuvių salas, kur iš lietuvių būdavo atimti pasai, kur vyko pats tikriausias nutautinimo prievarta procesas, kur vaikams nebuvo leidžiama važiuoti studijuoti į Lietuvą. Ten atkakę jau naktį, susigrūdę ankštoje pirkioje, dainuodavome „Lietuva brangi“ ir patys verkdavome, matydami ašaras įvairaus amžiaus žmonių akyse, kurie neįtikėtinai greitai apsupdavo mus ir vaišindavo, kuo turi. Jiems tai buvo dovana – lietuviškas dainavimas. Vienam iš tokių, kurie priėmė mus nakvynei, kolchozo pirmininkas iš keršto net sodo obelis išrovė. Ir štai kartą, atsilikusios nuo žygeivių grupės, pasukome su drauge į ant kalno stūksančią trobą pasiklausti kelio. Išėjo aukštas žilas žmogus. Ereliška nosimi, kiek banguotais, kadaise buvusiais šviesiais plaukais, mėlynom mėlynom akim… Jis buvo su švarku, o kaklas buvo apvyniotas storu šaliku. Žmogus buvo senas, bet amžius keistai neįsirašė jo bruožuose. Žmogus kosėjo. Kai mes patarėme nebestovėti ant vėjo, nes jis serga, žmogus papasakojo… Gal Lietuvos lenkų rinkimų akcija galėtų atspėti, kokie tai buvo laikai?…

Vieną naktį atėjo pas juos ginkluoti, lenkiškomis uniformomis apsirengę vyrai ir atnešė pasus. Reikėjo tik pasakyti tautybę ir pasirašyti. Kas pasakydavo – poliak, viskas baigdavosi tuo, kad būdavo įrašyta sulenkinta pavardė ir atitinkama tautybė, ir žmogus čia pat gaudavo naują pasą. Tačiau tas man neužmirštamas žmogus pasakė – litvin. Jis buvo sudaužytas ir įmestas į šulinį. Žmona kažkaip nusileidusi padėjo jam išsilaikyti virš vandens iki ryto, o rytą, išgirdę pagalbos šauksmą, juos leisgyvius ištraukė kaimynai. Nuo tol žmogus kosėjo krauju…

Mano vyrui gulint onkologinėje ligoninėje, šaunus žmogus palatos kaimynas irgi buvo iš lenkiškųjų apylinkių. Įdomų dalyką jis pasakė – jų lenkiškuose kaimuose per pobūvius visi dainuoja lietuviškas dainas, nes lenkiškų nemoka. Ar tai nereiškia, kad sulenkinti lietuvių palikuonys dar nespėjo susikurti savo tautosakos? Istorija paliko daug žaizdų įvairių tautybių žmonių likimuose. Baisiausia šiurpą kelianti tikrovė, kad tas žaizdas užsako „iš viršaus“ kažkas, kas saugiai sėdi politikos viršūnėje ir pasiima sau velniškos šlovės ordinus už „kultūros vystymą“, „žmogaus teisių saugojimą“ ir pan. Pragaro pakuros kurstytojai verda kraujo gėrimą ir žaidžia kauliukais, kurie gali reikšti ištisos kartos kaulus.

Kokį nuostabų darbą atliktų Lenkų rinkimų akcija, jei jos buvimas Seimo daugumoje būtų paženklintas taikos ir brolybės rašmenimis tarp žmonių, kurių tėvynė – viena ir ta pati žemė… Bet kokia būtų graži dviejų kaimyninių valstybių sutartis, jei jos pasirašymo metu būtų pripažintas tas negražus kaimyninės valstybės veiksmas kaip neteisėta okupacija, kada, vos pasirašius Suvalkų sutartį, naktį buvo užpulta Lietuva. Tai būtų atskaitos taškas, nuo kurio galėtume pradėti žiūrėti vieni kitiems į akis. Nes štai ką radau spaudoje:

„Varšuvos istorikas Marcinas Siekanskis laikraštyje „Gazeta Baltycka“ Rusijos atliktą Krymo okupaciją prilygino 1920 m. Lenkijos įvykdytai Vilniaus okupacijai. Istorikas paaiškino, kad tokiu palyginimu neieško pateisinimo niekingiems Maskvos veiksmams, tačiau nori tautiečius paskatinti nebūti akliems analogiškiems Varšuvos poelgiams. Istorikas priekaištauja vietos politikams, kad šie, mosuodami tariamu kovos už tautų teisę į laisvę ir lygybę kardu, nenori prisiminti saviškių kitiems padarytų skriaudų (…).

„Gazeta Wyborcza“ apžvalgininkas Marcinas Wojciechowskis rašinyje „Vade, vesk mus į Vilnių“ prieš dvejus metus ragino Varšuvą atsiprašyti Lietuvos už Vilniaus okupaciją ir taip pademonstruoti, kad didesnysis partneris „supranta ir gerbia mažesniojo jautrumą“. Šį siūlymą negailestingai sukritikavo dešiniųjų žiniasklaida, o politikai jį ignoravo ir nekomentavo.

Prieš dvidešimt metų tariantis dėl Lenkijos ir Lietuvos draugystės bei bendradarbiavimo sutarties, Vilniaus delegacija siekė, kad Varšuva atsiprašytų Lietuvos dėl okupacijos. Lenkams nesutinkant, derybos ėmė strigti, tačiau Lietuvos prezidentu tapęs Algirdas Brazauskas nurodė sutartį pasirašyti ir be atsiprašymo.“

Nesu viena, kuri nori tiesos, tačiau žinau, kad jos neištarus laiku pasek-
mės gali būti nedovanotinos. Žinoma, neabejoju, kad kada nors visi priklausysime vienai žmonių tautai. Tai bus gal už dešimčių tūkstančių metų. Kada Genties Dvasią pakeis Darnaus Pasaulio dvasia. Kai žmonės bus išmokę gyventi tik taikoje ir brolybėje. Bet pirmiausiai turime išmokti čia tapti broliais patys. Turime pareikšti Evoliucijai, kad mums to reikia mūsų pačių išlikimui. Turime išlavinti ir išlaisvinti savo aukščiausias savybes, kurios geriausiai išvystomos veikiant tradicijoms, papročiams – stabilumo sargybiniams. Kalba yra net mąstymo mokykla. Esame tas, ką mąstome, o mąstome taip, kaip kalbame. Kalba – kaip mus sekantis šešėlis, kaip antrininkas, mes einame amžių keliu, pasiramsčiuodami kalba. Kažkokios partijos nori sujaukti mūsų ir taip trūkčiojančią kelionę.
Jei taip – tada jos pavojingos. Ir jos turi nukristi nuo mūsų gyvenimo medžio, kaip nukrenta supuvę ar kenkėjų pagraužti obuoliai.

Pagarbiai –
Vidmantė Jasukaitytė
http://www.vidmantejasukaitytė.wordpress.com

Tęsinys

Paskelbta 16BAL 2014

III

Įvardyti ligą nėra taip paprasta. Štai pabandžiau ir susidūriau – tie, kas spausdindavo mano straipsnius neabejodami, to nebedaro. Tai – „vėliau“, tai nebėra ryšio… Ką padarysi… Išdavystė visada kvepia šilta bandele su cinamonu. Norisi… Norisi tos bandelės. Paprastai ta bandelė nesivadina savo tikruoju vardu. Imk ir valgyk – tai visai nesusiję su jokiomis išdavystėmis. Tačiau jei pasirinksi kitas vertybes – negausi. Tegul būna mažytė, bet – norisi… Juk taip ir komunistų partijos vadovavimo laikais buvo, – viskam vadovavo simuliakras – Partija. Diiidelė diiidelė ir galiiinga galiiinga. Partijos bijojo dauguma, net į pačią partiją stodavo iš baimės. Tačiau – viską darė žmonės. Žmonės, trokštantys bandelių su cinamonu. Jie sukūrė simuliakrinį partijos monstrą, įkvėpė jam galios, jis tapo kaip beprotiškai išdidintas Frankenšteinas, ypač kai paragavo kraujo. Jis pulsavo virš milžiniškos Žemės dalies, kaip kraujuota limfa, ir įkvėpdavo mažuosius, jį sukūrusius skruzdėliukus, baisiems žygiams. Ir jie kūlversčiais risdavosi atlikti nežmoniškiausių ir bedvasiškiausių veiksmų, kainavusių marias kraujo ir kalnus žmonių kaulų, nes visą atsakomybę perkėlė tam Frankenšteinui, tai kraujuotai masei, drebučiams. Tačiau esmė buvo – noras tos bandelės. Alkio kirmėliukas virto baisia kirmėle…

Štai iš ko galima atpažinti, kas yra partijos. Kaip jos besivadintų – modelis paimtas iš tos… Iš tos, pagrindinės. Gali netikėti partijos idėjomis, net gali visai nesutikti, galvoti priešingai – tik balsu ir rankos pakėlimu turi pritarti. Ir bandelė užtikrinta.

Visos jos panašios. Panašūs ne pavadinimai, panaši esmė. Ir konservatoriai neatrodo kitaip. Pačioje Nepriklausomybės pradžioje – kur buvo saugiausia Frankenšteino aktyvui, ypač slaptajam? Dešinėje! Žinoma, dešinėje… Jau pati užuomazga šios partijos – ydinga ir susidedanti iš daugumos slaptų buvusiųjų. Jie jautė, kad dešinėje dabar – daugiausia cinamono. Jie tam ir atėjo. Buvo pasigrobti senųjų partijų pavadinimai, ir jose pasislėpė daugybė mentalinių neūžaugų, kurie mano, kad valstybė – bandelių kalnas. Bet kažkas jas turi iškepti! Jie kepti nesimokė, jie mokėsi tik valgyti. Jie buvo nesubrendę. Jie save vadina valstybei dirbančiais patriotais, bet yra ateistai, internacionalistai, kurie, tarp kitko, nė kiek ne mažiau agresyvūs ir pavojingi negu nacionalistai, negu patriotai be kultūros. O dauguma jų – vidutinybės, išskyrus trokštančias dominuoti vadinamąsias asmenybes.

Žmogeliai! Atsipeikėkit! Tokias asmenybes, kokias matome mūsų politikoje, nešioja aistros, didybės siekimas, susireikšminimas ir – alkis, bandelių alkis. Tik dabar bandelių kaina – milijonai, pavogti iš savo valstybės. Arba paleisti vėjais per neišprusimą ir kvailumą. Individualybės puošia pasaulį, atskleisdamos save per aukščiausių kūrybinių galių realizaciją. Iki to reikia užaugti, savo gyvenimu patikrinus vertybes, susikurti idealų sistemą, o ne pulti atidavinėti kalbą už „otkatą“ galimuose dujotiekių ar elektros jungčių projektuose. Kėsintis į kalbą?! Taikos metu?! Kai niekas nepuola, nevaro į Sibirą dėl lietuviškos maldaknygės, – tik už bandeles su gausybe cinamono!

Ir tą daro visos Seime esančios partijos! Net raitelis ant žemaituko, kuris žada nusmeigti slibiną ir išvaduoti sesutę Lietuvą – Paksas! Net žemaičių globėjas, kuris įsismarkavęs kartais ima pranašauti ir kitą autonomiją – žemaičių, – ir tas sutinka, kad lietuviška gramatika gali įsileisti svetimas rašybos taisykles! Įsidėmėkite, žemaičiai, – jis jus muilina šūkiais apie tėvynę, valstybę, tvarką, teisingumą, jis jums užklijuoja proto skylutes… Kad prileistumėt jį prie tų pyragėlių, kad balsuotumėt. Ta partija, kuri ramstosi šūkiais apie valstybės gerovę, greitai pasiūlys žemaičiams rašyti lenkiškai. Ir, pasirodo, kad tas įstatymas liečia ne vien vardus ir pavardes – ten buvo įkištas grabelis – kažkoks sakinys apie vietovardžius. Tas sakinys prasmukęs ir prisiglaudęs prie diiidelio mūsų troškimo, kad kitataučiais save laikantiems piliečiams „nebūtų pažeistas jų identitetas“. Ar yra pasaulyje dar kokia kita tauta, kuri taip storai siūtų tokiais baltais siūlais ir kurios valdžia taip lengvai atiduotų, kas priklauso visiems?

Taigi gali atsitikti taip, kad vieną rytą pabus kur nors prie Telšių žemaitis, išeis į kiemą, pasikrapštys pakaušį ir ištars: „… ale mataaa… tas lenks vis tik Vilnių atsiemi…“ Ir nueis pilstuko atsinešti. Taip ir nesupratęs, kad jo garbinamas Paksas irgi mostelėjo kardeliu per savo kalbos gyvybę ir per teritorinį valstybės vientisumą. Na, o tada jau galės ir Žemaitija tapti autonomiška, kaip numatė Žirinovskis prieš keletą metų…

Gali taip būti…

Rašytojų sąjungos suvažiavimas (tiksliau – išplėstinis susirinkimas) atskleidė šiurpinančią tiesą.

Jei privažiuotų pora tankų prie rytinės sienos ir iššautų į orą, – keli jaunesnės kartos rašytojai nutursentų ton pusėn su duona ir druska. Nesvarbu, kad jų vaikai vaikšto briuseliuose. Svarbu, kad tėvai yra parašę padėkos laiškus Stalinui. Jų sąžinės gyvybė apdrausta iš abiejų pusių – tradicinis paveldas neatsisakyti sovietinės nomenklatūros gyvenimo taisyklių taip įaugęs į kraują, kad gali turėti ir visai priešingą pavadinimą. Jie tuo pačiu gali remti viską, kas skaudžiausia Lietuvai, – tai, jų nuomone, patinka Vakarams, iš kur šliaužia jiems visada buvęs priimtinas gyvenimo būdas – lengvai, be ryškesnių vertybių, maloniai, kaip seksas be įsipareigojimų, įkaušus. Nes esmė nesiskiria, – bandelės.

Ne aš viena likau sukrėsta.

Kai rašytojas Vydas Astas (Tautvydas Galinis) atnešė parengtą rezoliuciją prieš pokyčius lietuvių abėcėlėje ir pasiūlė rašytojams vieningai ją priimti, Rašytojų sąjungos pirmininkas išlėkė į priekį „paaiškinti“, jog to nedera daryti. Ir aiškino taip, kaip praeities laikais buvo aiškinama partiniuose susirinkimuose. Pritarė ir protokoluojantis filosofas. Jie jau buvo „europiečiai“. Veltui šių eilučių autorė priminė kadaise žemaičių seniūno Chodkevičiaus kalbą viename iš Seimų dėl Lenkijos ir Lietuvos sujungimo, kur lietuviai tris kartus, naudodamiesi veto teise, ardė Seimo susirinkimą. „Mes tą darome ne dėl to, kad nepripažįstame tavo valdžios ar galybės, o dėl to, jog nenorime ateinančių kartų būti kaltinami, kad šiame žingsnyje neįžvelgėme Lietuvos pražūties“, – maždaug taip tada kalbėjo valdovui šviesusis žemaitis, ir jo kalba yra užfiksuota vienoje enciklopedijoje. Du rašytojų sparnai buvo visiškai abejingi tam, koks rytojus laukia mūsų kalbos, raštijos ir teritorinio vientisumo. (Tada dar nežinojome, kad tame įstatyme, apdairiai pasislėpus po Civilinio kodekso grifu, iškasta vilkduobė-karstelis ir vietovardžiams. Įsivaizduoju, kokie išradingi jautėsi įstatymo rengėjai, kaip didžiavosi savo sumanumu, slėpdami nuo tautos tikruosius kėslus. Ir manė – paslėpę…)

Tie du sparnai – senoji nomenklatūra ir jaunieji „europiečiai“. Rašytojų sąjungos pirmininkui teko net du kartus šokti „aiškinti“. Pirmininko žodis buvo svaresnis. Dalis rašytojų nebesusigaudė, nes nieko nebuvo apie šią diversiją girdėję, kita dalis patikėjo čia pat numegztu pretekstu – reikia sutvarkyti rezoliucijos tekstą. Rezoliucijos rengėjas kukliai stovėjo ir laukė, kas bus toliau. Įsivaizduoju, ką jis jautė. Tik jo paveldas buvo kitokios spalvos nei Rašytojų sąjungos pirmininko.

Dalis rašytojų suprato ir pasirašė.

Įdomiausia, kad nepasirašė net mano kviečiamas seniai garsus poetas, Nacionalinės premijos laureatas, savo eilėraščius skaitantis kaip tikras aktorius. Ir kitas garsus – taip pat Nacionalinės premijos laureatas –
irgi nepasirašė, nors jo kūryba išplaukia iš pačių gražiausių, ypatingiausių kalbos ypatumų. Atsiprašau???!!! Kodėl tada tos premijos nacionalinės? Ar jos įpareigoja kam nors rašytoją, ar ne? Ar vėl kam nors kvepia bandelės su cinamonu? Tada kodėl iškeliama Žagrakalytės knyga? Juk ji perdėm lietuviška. Arba kodėl nepasirašo vadinantys save disidentais, rašantys romanus apie tą baisų laisvės kovų laikotarpį. Gal tos knygos – spekuliacija? Manau, kad iš dalies – taip…

Kol mes rinkome parašus ir graibstėme už rankovių nesusivokiančius, kol aiškinome jiems to parašo svarbą, laiptų viršuje stovėjo kadaise buvę „jaunieji“ ir, žvelgdami į mus, iš viršaus, kaip į blusas, aptarinėjo… Jie apsimetė esą tokie „dundukai“, tiesiog Dievo vabalėliai, ir jokios klastos niekur neįžvelgiantys. Bet – juk jie nėra „dundukai“ ir politiniai mulkiai. Jie puikiai suvokė, kas vyksta. Kaip ir vyresnieji rašytojai, „vadovavę“ mums dar mano jaunystėje. To negana, kaip ir liepia Bandelių su cinamonu partijos etika, vienas, buvęs „jaunasis“, net, sako, aprašė visa tai – savaip, žinoma, – „Nemune“, ir šių eilučių autorę nupiešė, švelniai tariant, kaip ramybės drumstėją, o kalbos neliečiamumo idėją pavadino chimera, kurią mes su Dalia Teišerskyte neva siūlome įpiršti miegantiems draugams rašytojams, jiems patiems to nesuvokiant.

Ak, suprantu tave, buvęs „jaunasis“ kolega. Gal tikrai Tavo tėvynė – lovoje, gal romano pavadinimas visai ne metafora? Tada – ten kiek kitokios vertybės ir kiek kitokia dvasia, nei šiandiena alsuoja tavo geografinė, o kai kam – širdies, gyvybės ir gyvenimo džiaugsmo tėvynė. Žinau, kad ateis laikas ir šio savo „žvilgsnio iš viršaus“ nenorėsi prisiminti. Nes mūsų visų tėvynė – nesikeis, neišnyks, neištirps Europoje nei Azijoje dar daugybę amžių. Nes ji yra dvasinė kategorija, gaunanti stiprybę iš šaknų konkrečioje geografinėje vietoje. Protėvių protėviai sukūrė metakultūrą, kuri veikia mus ir veiks kuo toliau, tuo labiau, tik turime susijungti su ja. Ji ugdo, augina mus kaip augalus, suteikia žiedams ir vaisiams spalvą, skonį, ir mes tėvynės dangų ir tėvynės vandenį visada atskirsime iš nenusakomų požymių.

Neprisiimkime įgaliojimų, kurie neišplaukia iš mūsų sąžinės, kultūros, o atplaukia kartu su cinamono kvapu nuo įsivaizduojamų bandelių. Vertybės yra vertybės, tėvynė yra tėvynė, gimta žemė yra gimta žemė. Žemė – motina. Negera bus gyventi jos nemylint. Nei Europai, nei pasauliui nebūsime reikalingi tik kaip vardai, pavardės, kaip autoriai knygų, kurios nepraturtins pasaulio kultūros ir dvasios lobyno. Knygos apie bet ką yra tik knygos apie bet ką. Jos išnyksta iš skaitytojų atminties kartais greičiau nei pats rašytojas iš gyvųjų tarpo. Kūryba, nešanti savyje amžinųjų vertybių užtaisą, ugdanti jauną žmogų, nesujaukianti dvasios, o stiprinanti ir kelianti jo mentalitetą į šviesą, turi galią keisti pasaulį. Ne tu pasirenki Didelę knygą, o Didelė knyga pasirenka tave. Turi jos laukti nerašydamas smulkių knygelių, nekalbėdamas neteisingų žodžių, neskleisdamas negyvų mintelių. Turi jos laukti grandinėmis prisirakinęs prie savo kalbos ir kultūros – lopšio, kuris tave linguoja amžinai. Graudu matyti tuščią lopšį. Pasauliui reikalingas žmogus tik bręstantis savame lopšyje. Bevardžiai ir bespalviai grupuojasi ir bando virsti naujais Frankenšteinais, kad kažkaip įprasmintų savo egzistenciją. Tokia egzistencija taip ir lieka nesuvokta, jos kokybe nebesirūpinama. Geriau jau telinguoja amžinas mūsų kalbos ir tėvynės lopšys, nei veda nesuvokti tikslai nesuvoktais keliais per pasaulį, cinamono ir migdolų kvapais apsukdami neišvystytą protelį. Sąmoningumo aspektas – po talento svarbiausias tavo kelyje, rašytojau. Talentas iš Dievo, o sąmoningumą turi pasiekti pats. Tik tada atitiksi savo pašaukimą – Būties knygoje rašyti taiką, meilę, gyvenimą ir ateitį.

Pagarbiai –
Vidmantė Jasukaitytė
http://www.vidmantejasukaitytė.wordpress.com

Tęsinys

Paskelbta 24BAL 2014

IV

Ligą įvardyti nesunku, tik ta liga gėdinga. Niekas nesiryžta jos vardo garsiai ištarti. Aš bandau: IŠDAVYSTĖ.

Kad europietiškieji socialdemokratai nesidaugina mūsų valstybėje, tai aišku. Kad kelis kartus keitę pavadinimą dabartiniai socialdemokratai pavojingi valstybei, jau rašiau. Pavojingi, nes apie juos visą laiką sukasi antivalstybinės nuostatos ir net politika.

Mūsų politika grindžiama ekonomika, bet dažniausiai tai yra dūmų uždanga. Dažniausiai viskas baigiasi kitaip. Ši politika moralės neturi.

Netiesa, kad politikai nereikia laikytis moralės principų, aiškiausias įrodymas – nacizmas ir komunistinis laikotarpis. Visos šalys turi savo pamatines vertybes, kurių niekada neatsisako, kurias dažnai gina ginklu. Vienos iš jų – kalba, kultūra, teritorija. Su teritorijomis būna visko, bet kai išnyksta kalba ir kultūra – tautos nebėra, valstybės institucija pereina svetimiems.

Dabartinė dauguma, kurioje aiškiai dominuoja socialdemokratų įtaka, pamatinių vertybių nepripažįsta, nes tai ne jų vertybės. Tai, kas vyksta dabar, – aiškiausia išdavystė būtent tų pamatinių vertybių, ir jokie ekonominiai išvedžiojimai to negali pateisinti.

LR Seime piliečiams atstovaujančios partijos pasirašė partijų susitarimą. Jį pasirašė A. Butkevičius, L. Graužinienė, A. Kubilius, K. Komskis,
E. Masiulis, A. Stancikienė, J. Narkevič.

3 punktas šio susitarimo pasako susitarimo tikslą: įgyvendinti jungčių tarp Lenkijos ir Lietuvos dujotiekio tinklų projektus; įrengti elektros perdavimo jungtis su Lenkija ir tokiu būdu užtikrinti elektros tinklų prisijungimą prie kontinentinės Europos tinklų darbui sinchroniniu režimu.

Skamba gražiai. To ir reikėtų siekti. Tačiau šiuos projektus stabdo Lenkija ir šantažuoja, kad būtų priimtas Tautinių mažumų įstatymas, kurio projektas buvo šių eilučių autorės rankose. Toks įstatymas, koks buvo paruoštas, Lietuvai nebuvo nekenksmingas. Jis turėjo paslėptas grėsmes teritoriniam vientisumui, autonomijos galimybei ir žadėjo kelių rajonų sulenkinimą. Autonomijos statusas gi neišvengiamai suteiktų galimybę prašytis, kad Lenkija „priglaustų“ šią didelę Lietuvos dalį. Visa tai prasideda dabar jau plačiai žinomu lenkiškų pavardžių bei vietovardžių įteisinimu lietuviškoje gramatikoje.

Nekalbėsiu apie kalbinius dalykus. Jau tiek prirašė filologijos specialistai profesoriai, tačiau Seimo partiniams – nė motais. Ne veltui Lietuvių kalbos ir literatūros institutas buvo priverstas svarstyti šį klausimą moksliškai ir paskelbti išvadas, kurios prieštarauja Seimo partiečių invazijai į seniausią ir pagrindinę kultūros dalį – kalbą. Buvęs užmaskuotas sumanymas kištis prie vietovardžių tik parodo, kad slapta buvo ruošiama dirva poros Tautinių mažumų įstatymo punktų realiam įgyvendinimui.

Taigi – lenkai turi savo ambicijų, jie turi savo politiką, kuri puikiai sudera su jų morale. Iš tiesų – kodėl nenupirkti, jei taip pigiai parduodama. Jei ne gėda parduoti – pirkti ne gėda. Ir ypač kai tos elektros jungtys mums suteiktų ilgalaikio energetinio stabilumo ir laisvės, ir kai lietuviams seimūnams dėl to netenka labai laužyti rankų. Tačiau yra du „tačiau“.

Pirmas „tačiau“: bet juk Prezidentės pastangomis nuo Vyšegrado sutarties, kuri mus ilgam laikui numatė sublokuoti per Lenkiją su Rytais, buvome nukreipti į Šiaurės šalis ir jau turime numatytą energetinį tiltą su Švedija. Ar klystu? Taigi Lenkija nebėra vienintelė mūsų energetinio nepriklausomumo garantė. Tad kodėl skuba ši dauguma? Ir kodėl konservatorių politika nė kiek nesiskiria nuo dabartinės daugumos politikos? Gal muziką rašo tas pats kompozitorius ir diriguoja tas pats dirigentas? Kodėl taip skubama sulenkinti mišrų Lietuvos kraštą šiuo metu? Ar ne dėl to, kad nenuplauktų Vyšegrado sutarties direktyvos? Gal skubama kaip nors sumenkinti energetinių tiltų su Švedija galimybes ir reikšmę, ar padaryti tuos projektus nereikalingus, nes „mus jau priglaudė po savo sparnu Lenkija?“

Antras „tačiau“: šie mainai atneštų amžiną lietuvių neapykantą lenkams. Sakau – neapykantą. Nes tam „projektui“ atvirai naudojamos militaristinės prigimties priemonės per daug sunkiu ir per daug pavojingu metu. Ir tai daroma atvirai, civilizuotai Europai matant, kuriai iš tiesų nusispjauti ant tokių mažmožių, kaip mažos senos kultūros atviras naikinimas. Štai naudoti tokį šantažą Lenkijai turėtų būti gėda. Neturiu galvoje visos Lenkijos elito – tik politinį. Nes informacinį karą prieš Lietuvą jie paskelbė seniai. Lietuvos valdžia turėtų mokytis ir tautinės, ir politinės, ir žmogiškosios etikos bei orumo iš priešsąjūdinio meto. Mūsų orumas ir tautinė savigarba atnešė laisvę, – deja, neišgelbėjo nuo išdavikų. Dabar jie savo užmačias sutapatina su Valstybės užduotimis, o save – su visa Valstybe. Ir visus mulkina bendromis frazėmis, už kurių dažnas pilietis jų kėslų neįžvelgia. Ryškėja ir papildomas motyvas jiems parsiduoti. Išgirdau scd kalbant: „…mes po to lenkus išmesime iš koalicijos, o dabar mums reikia tik jų elektorato…“ T. y. reikia lenkiškų balsų, kurie mainais už pavardes padėtų socdemų kandidatui laimėti prezidentinius rinkimus. Taigi – jie nori laimėti Prezidento postą ir dar priedo „otkatus“, kurie, pagal susiklosčiusią „otkatų“ technologiją, užtikrinami iš projektus vykdančių bendrovių. Juk bendros su Europa jungtys ir dujotiekiai – ne koks nors griovys nuo Vilniaus iki Nemenčinės. Čia vartosi milijardai.

Na – tobulai akiplėšiškas planas… O kas dar galėtų būti, jei jie dar turėtų ir savo Prezidentą? Gal likusi Lietuvos dalis Seimo sprendimu bus tiesiog vėl savanoriškai prijungta prie Rusijos?

Tačiau tai ne viskas. Štai kas įvaro tikrą šoką: iš parlamentinių partijų susitarimo, pasirašyto Prezidentūroje 2014 03 29:

14 p. Teisiniais būdais apriboti informacinių karų prieš Lietuvą galimybes, apriboti ar panaikinti informacinius kanalus, kuriais vykdomos atakos ir propaganda prieš Lietuvos valstybę, skleidžiama dezinformacija viešojoje erdvėje ir kultūros srityse. Suvienyti valstybės institucijų pastangas, skirtas valstybės informacinės gynybos efektyvumui gerinti.

3 p. kalbama apie energetinius projektus – Visagino AE, suskystintų dujų terminalą, elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, jungtis su Lenkija dujotiekio projektuose: „partijos įsipareigoja siekti šių projektų įgyvendinimo, politiškai jį remti ir ginti nuo interesų grupių ar trečiųjų šalių pastangų juos diskredituoti.“

Vadinasi, laikraštis ar TV kanalas, kuris išsakys šiai niekingai ir išdavikiškai manipuliacijai su kalba prieštaraujančias mintis, gali būti uždrausti. O trečioji šalis? Kas ta trečioji šalis??? Trečioji šalis, mano mieli skaitytojai, – tai Lietuvos visuomenė, taip pat ir mes su jumis.

Visi, kuriems brangus teritorinis Lietuvos vientisumas, kalba, kultūra, visi, kurie nemano, kad šie pamatiniai dalykai gali būti derybų ar spekuliacijų (priešrinkiminių ar dėl „otkatų“) objektu, ką viešai ir pasakė Prezidentė, tampame „trečiąja šalimi“ ir prieš mus gali būti „imtasi priemonių“. Kokios priemonės – jau žinome iš „anų laikų“. Tai šmeižtas laikraščiuose, tarnybos praradimas ir t. t.

Eina žmogėdros! Taip būtų galima pavadinti multifilmuką apie dabartinę daugumą… Ir žinote, kodėl taip drastiškai juos baru? Ogi todėl, kad tiesa yra šitokia: šu Švedija kabelis bus baigtas tiesti 2015 m. pabaigoje. Skandinavai turi elektros energijos perteklių ir mes galėsime iš jų pirkti – ten kur kas pigiau, nes jos išgavimui naudojama hidroenergija. Elektros tinklai su Lenkija tiktų tik pardavimui ir, jei būtų atominė arba rusiška energija, – perparduoti. Lenkai elektros energijos pertekliaus neturi ir ji brangesnė nei skandinavų. Lenkiški projektai užgimė tada, kai dar turėjome atominę elektrinę, o dabar Seimo partijos bendru susitarimu stumia juos iš inercijos, nors jie mums nėra degančiai svarbūs. Bet – ar iš inercijos stumiami šie projektai, mainais darkant mūsų abėcėlę? Socdemai tikriausiai turi interesą kam nors perparduoti rusišką elektrą? Biznis yra biznis, kaip sakoma, tačiau tie tiltai su Lenkija gali atsirasti taip neskubant ir nieko už tai neaukojant, nes dabar jie, ko gero, labiau reikalingi lenkams, o ne mums. Tie projektai buvo aktualūs prieš dešimt metų, o dabar jau jie aktualiausi sutarties iniciatoriams ir įstatymo rengėjams… Nauja afera!!! Ir pasitvirtina, kad tai rusiškas projektas, panaudojant Lenkiją, kad kuo ilgiau išliktume surišti energetiniais saitais su Rusija, kaip ir galima įžvelgti Vyšegrado sutartyje. Ir, priedo, patys savo rankomis įtvirtintume grėsmę teritoriniam vientisumui. Ir šiai Seimo partijų aferai išlaikyti paslaptyje, kaip jau pamatėte, ruošiama cenzūra ir „teisinės priemonės“. Suprantant visą esmę, darosi aišku, kad tas energetinių jungčių su Lenkija projekto įgyvendinimas visiškai nereikalauja abėcėlės mainų ir nuo to turi būti nedelsiant atribotas. Lietuviškieji socialdemokratai, kaip ir leidžia jų kilmė, dirba ne Lietuvai.

Ir šventų čia nėra. Kubiliaus pavardė irgi puikuojasi šiame juodame sąraše. Tai kas, kad socdemai gąsdina tautą: „jei norite, kad valdytų Landsbergis, rinkite Grybauskaitę.“ Čia tik jums, žmogeliai, susikiršinti toliau. Jie ten visi puikiai sutaria. Jie visi parduoda Lietuvą. Todėl mes, Trečioji šalie, dalinkimės šia informacija ir tegul jie paspringsta tokiais mainais. Jei mes – Trečioji šalis savo valstybėje, tada nepartinė Trečiosios šalies partija turi būti gausiausia ir jų reitingai supliukš kaip kukurbezdaliai ir per šiuos, ir per kitus rinkimus.

Platinkime, bičiuliai, šią informaciją, tegul visi sužino, kaip niekingai esame pardavinėjami.

Pagarbiai –
Vidmantė Jasukaitytė
http://www.vidmantejasukaitytė.wordpress.com

Tęsinys

Paskelbta 02GEG 2014

V

Lietuvos gyvenime chaosas tarsi verdamų barščių puode, kai virėjas deda viską iš eilės ir nesilaiko proporcijų. Kiekviena diena atneša po naują išpūstą sensaciją. Bet kuris vos praprusęs žurnalistėlis analizuoja tarptautinius santykius, įvardija grėsmes, jas prognozuoja, tiražuoja, tarsi tikrai lauktų karo. Nežinia, ar tai kvailybė, ar nuspaustas vienas iš masinės sąmonės valdymo mygtukų – pripratinti žmones, kad kitos išeities nėra, tik susitaikyti, kad vis tiek kitaip nebus. Pasirodo straipsniai, kur Ukraina beveik kaltinama, kad panorėjo atsiskirti nuo Rusijos ir kad šis procesas sumodeliuotas Amerikoje.

Gerai jau gerai – Amerika tikrai nesveikins Rusijos dėl jos agresijos, tačiau mums, lietuviams, demonstruoti vos ne politinį alcheimerį – gėda. O kaip mes patys? Ar norėjome likti TSRS sudėtyje? Kodėl dabar tarp eilučių atrandu vos ne Maidano siekių pasmerkimą?

Žinoma, kad Putinas tikrai neprognozuojamas, tą rodo Krymo akcija ir Ukrainos pasienyje atvestos aktyviems veiksmams paruoštos ginkluotosios pajėgos. Žinoma, kad jo apetitai siektų ir Pabaltijį. Juk Gorbačiovą Rusijoje bandoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn – ir už ką? Ne, ne už TSRS išardymą – už Pabaltijo paleidimą! Tačiau neakcentuokim to kaip būsimo karo neišvengiamybės. Na netikiu, kad Putinas pradės karą su NATO. Netikiu, nes tik psichinis maniakas-žmogėdra galėtų ryžtis sukelti trečią pasaulinį karą, žinodamas, kiek kainavo Rusijai antrasis… Netikiu, ir viskas. „Umom Rosiju nieponiatj…“ Tad ir tikėkime, kad didelė dalis pačios Rusijos niekada nevirs negyvenama dykyne ir kartų kartos neprakeiks Rusijos Prezidento už dalies žmonijos sunaikinimą. Juo labiau kad Putinas, pajudinęs valstybių sienas, pats gali susilaukti kokio nors Kurilų salų siurprizo iš Japonijos ar Port Artūro siurprizo iš Kinijos. Nemanau, kad Vokietijos vadovė šiaip sau padovanojo Kinijos Prezidentui žemėlapį su kadaise buvusiomis sienomis dabartinės Rusijos teritorijoje. Šį ženklą pastebėjo visas pasaulis. Putinas gali užsitraukti ne tik nemalonumų, bet ir savų Maidanų, ypač jei dar koks pusantro šimto milijardų verslo pinigų išplauks į užsienį…

Tačiau neatmetu, kad invazija į Pabaltijį galėjo būti numatyta (bent jau svarstytas šis klausimas tikrai turėjo būti), jei ne savalaikės Lietuvos sutartys su NATO bei aktyvi Prezidentės gynybinė reakcija pasauliniu tarptautiniu lygmeniu, išnaudojant visą arsenalą derybinių priemonių su pasaulio elitiniais politikais bei organizacijomis. Apie tai nerašysiu, tą galima rasti internete. Tad kodėl tiek gąsdinama, bet niekas nepateikia sutrikusiai tautai raminančios įvykių analizės? Ar dėl to, kad artėja rinkimai į Prezidento postą ir objektyviai įvertinamos Prezidentės didelės ir apdairios pastangos saugumo srityje, kurios neišvengiamai iliustruotų jos vadovavimo bei politines galimybes, taip pat įtakos solidumą šiuo sudėtingu metu, skambėtų kaip komplimentas ir akivaizdus kvietimas balsuoti už esamą Prezidentę? Tikriausiai taip, nes kitaip neįmanoma suprasti eskaluojamo vienpusio isteriško požiūrio „rusai puola“ ir savo gynybinių galimybių niekinimo: „o mes teturim du laivus ir tris kulkosvaidžius.“ Lietuva pirmą kartą tapo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare, už ją balsavo 187 pasaulio šalys. Tai suteikia solidumo bei parodo pasaulio politikų pasitikėjimą. 2013 08 30 Baltuosiuose Rūmuose JAV ir 2014 03 19 Vilniuje patvirtinta, kad JAV saugumas neatskiriamas nuo Europos saugumo. Pirmą kartą patvirtinta nacionalinių grėsmių koncepcija, kuri bus tikslinama kas metai. Dar 2009 metais Viršūnių susitikime Čikagoje patvirtinti konkretūs NATO gynybos planai ir pilnai taikomas NATO kolektyvinės gynybos 5 straipsnis. Konkrečiai patvirtintas Aljanso gynybos planas. Užtikrinta ne formali, o reali greito reagavimo kolektyvinės gynybos parengtis. Greita, energinga NATO sistemos reakcija, demonstruojanti galimam agresoriui, jog Baltijos šalys nebus paliktos vienos akis į akį su galingu agresyviu kaimynu, irgi turėtų suteikti ramesnių vilčių ir atsverti eskaluojamos agresijos keliamą nerimą. Gynybos srityje pajudinti užsigulėję klodai, tačiau apie tai nutylima. Juk visiems aišku, kad joks „nesisteminis“ Puteikis šios situacijos nesuvaldytų. Ir niekas nesuvaldytų arba suvaldytų ne Lietuvos naudai. Kodėl vengiama blaiviai vertinti? Kodėl iš ekranų ir spaudos puslapių sklinda abejonės mūsų pasirengimu? Kodėl priešiškos pozicijos pateikiamos kaip įdomios ir reikšmingos realijos, o atstovaujančiosios mūsų idealams ir lūkesčiams – kartais su anekdotine pašaipa? Kas dabar pabarstė cinamonu pigias bandeles ir masina jaunus, tik profesinį gyvenimą pradėjusius žmones taip elgtis? Prie ko jie šliejasi? Visad šliejamasi prie stipresnio. Tai kas gi suformavo, kad stipresnis yra antitautinis ar betautis mentalitetas, bešaknis mąstymas, kokį ir matome mūsų valstybės Seime? Tik aklas brovimasis į valdžią ir į prezidentus. Kieno čia tas įdirbis, kas lieja savinaikos nuodą į piliečių sąmonę, pirmiausiai pradedant nuo orientacijos į „europines“ vertybes. Europa – gerai, Europos Sąjunga – gerai, bet vagis, kuris apsiavęs vilnonėmis kojinėmis (S. Šaltenis) slapta pereina mūsų sieną ir įsiveržia į Lietuvos valstybines įstaigas bei ministerijas – ypač į Švietimo ministeriją, – kad ten paliktų savo negražius pėdsakus, – labai blogai. Europos Sąjunga yra Europos Sąjunga, o vagis yra vagis, su juo reikia elgtis atitinkamai. Ypač kai tas vagis – neaiškios kilmės ir vagia ne materialų turtą, o imunitetą prieš luošinimą atskiro individo, o kartu ir visos tautos dvasios. Ir keisčiausia – kad tiek daug masinės komunikacijos priemonių triukšmadarių visiškai nemato nei šio vagies, nei jo daromos žalos. Šiuo atveju esame tarp dviejų agresijų – fizinės iš Rytų, o moralines ir etinės – iš visur kitur.

Dėl balsavimo – irgi pastebiu tendenciją. Kažkas gana plačiai ragina piliečius nebalsuoti pirmame ture. Kodėl? Atsakymą randame „Karštame komentare“ Sokolovo straipsnyje. Kažkam reikia antro turo…

Tačiau spaudoje neradau nė vieno autoriaus, raginančio visus atlikti savo pilietinę pareigą ir ateiti balsuoti į pirmą turą. Žodžiu, reali politika iškreipiama taip, kad sutaptų su kažkieno rinkiminiais interesais. Nesvarstykime, kieno tai interesai, tik pakvieskime, kad visi balsuotų pirmajame rinkimų ture. Vieną kartą tapkime nepriklausomi nuo mus tampančių virvučių. Atpalaiduokime tampytojus nuo jų sunkių ir negarbingų pareigų. Kuo greičiau apsispręsime, tuo greičiau chaosas nustos augti. Kritinė jo riba, matyt, laukia prieš pat rinkimus. Bus išmesta, tikriausiai, nežinia kokio turinio „informacijos“, tačiau būkim vieną kartą orūs – nebeimkime tų dešimties litų už įmestą biuletenį su nurodyta pavarde. Rinkime patys. Ar mūsų balsas kainuoja tik dešimtį litų? Argi mes nebeturime nieko, kas neparduodama? Tai mūsų mintis ir mūsų žmogiškoji esmė.

Pradėkime savo valstybės, savo tėvynės, savo tėviškės gydymą. Pasikliaukime savo protu, savo nuojauta, kurią turime ir kuri neapvils. Atmeskime neapykantą, kurią tiek metų kažkas sumaniai mums lašino į kraują. Būkime stabilūs ir solidūs – mes esame mes ir tai reiškia, kad mes esame gyvoji, veikiančioji savo valstybės dalis. Mes esame savo tėvynės mintys, esame jos švari ir raiški kalba, esame prasmingi, suvokti veiksmai, esame šviesi ir švelni būtis. Mes esame jos valandos ir minutės, metai ir šimtmečiai. Ji, mūsų žemė, apsirengs mumis ir veiks šviesos ir kiekvieno žmogaus laimės labui. Mes suvoksime, kad darbas yra mūsų gyvenimo pagrindas, ir dirbsime jį iš širdies. Atsikratysime buvusio požiūrio į darbą, kada dirbome ne sau, o „valdžiai“. Visur paliksime po savęs kūrybingo ir doro žmogaus pėdsakus, ir viskas ims keistis.

Mes tą procesą pastebėsime. Jis vis plėsis ir augs, kurs savą ateities koncepciją. Mūsų bus daug ir vis daugės. Agresiją ir prievartos mentalitetą pakeis darna. Visi suvoksime savo ramią ir šviesią būtį. Mes grįšime namo iš kitų kraštų, nes pamatysime kitokias išgyvenimo galimybes ir pajusime kitokią dvasią, ir ta dvasia taps mūsų kolektyvine dvasia. Mūsų vaikai gimdys savo vaikus – ne po vieną – po tris ar keturis! Pagalvokime – reikia tik vienos kartos pasiryžėlių, nebijančių švento tėvystės ir motinystės pašaukimo, ir mūsų tėvynė pajaunės ir sustiprės. Paprasčiausiai mūsų atsiras daugiau. O jei taip apsispręstų dvi kartos – tik dvi kartos!, – mes būtume užlyginę demografinių nuostolių duobes. Pamažu įprasime nieko kito nevertinti labiau, nei šviesų, blaivų ir laisvą nuosavą protą. Ir protas vadovaus mūsų jausmams, paniręs į sielą.

Mes suvoksime švietimo reikšmę, sąžiningo darbo įgūdžių reikšmę, žinių perimamumo per knygas reikšmę, švarios gamtos ir švaraus maisto reikšmę, fizinio ir dvasinio žmogaus grožio reikšmę. Mes kursime tokius projektus ir laikysimės tokių siekių, kurie ugdys dvasiškai ir fiziškai stiprius valstybės piliečius. Ir mūsų valstybė taps mūsų namais.

Mes sugrąžinsime sąmoningą, suvoktą tėvystę ir motinystę, užbaigsime su senelių genocidu ir nenorėsime prisiminti, kad toks buvo. Atkursime Šeimos institute šventas Tėvo ir Motinos sąvokas, didžiuosimės savo vaikais, o atjauta ir parama nelaimingesniam taps įprastu kasdieniniu reiškiniu. Įsigalės Dekalogo kultūra, nes ji apima prigimtines žmogaus savybes…

Ir tai jau vyksta! Tai jau prasidėjo mano gimtajame Šiaulių rajone Naisiuose! Jau atsiranda suvokta būtinybė gyventi be alkoholio, be modifikuotų produktų, auginti švarias daržoves ir vaisius. Taip atsiras įgūdis atskirti modifikuotą sąmonę nuo tikros žmogiškos, taikios sąmonės, ir mes nebepasiduosime klaidinami tų, kurie mus valdo. Tiesiog į valdžią ateis kitokie žmonės. Tai bus naujoji mūsų generacija, ji jau bręsta.

Manau, kad žmonės, suvokę, kas daroma su Lietuva per partinę sistemą, išmoks pasirinkti ir sau tinkamą partiją. Lietuva nebebus užvaldyta, kokia yra dabar. Jei parašyčiau, kokią partiją šiandien vertinu labiausiai, būčiau apkaltinta rinkimine agitacija. Tačiau tikrai yra nuosekli jėga, kuri galėtų perimti konservatorių skelbtus, bet niekada nepabandytus įgyvendinti lozungus, nes jos pagrindinis rūpestis žmogaus švariu ir kultūringu gyvenimu, kultūros mecenavimu, jaunosios kartos vaikų ugdymu drauge aprėpia ir įgyvendina socdemų pagrindinį priedanginį plakatą – vidutinio piliečio gerovės siekį. Taigi, kai paliksite savo partijas, nusivylusieji jomis, eikite ten, kur matote rūpestį sveiko žmogaus išgyvenimo galimybe. Tai reiškia ir tautos išlikimą. Ir valstybės stabilumą. O valdžia privalo sukurti sąlygas ir prielaidas doram, sąžiningam ir kūrybingam mūsų gyvenimui.

Darnių rinkimų, mielieji žmonės!

Atsiminkime, kad balsavimas dėl lietuvių kalbos išdarkymo atidėtas iki birželio 3 d., kada bus pasibaigę rinkimai į Prezidento postą ir Europos Parlamentą. Visi vieningai dalyvaukime rinkimuose, bet nebalsuokime už kandidatus tų partijų, kurios pasirašė šį niekingą susitarimą, t. y. socialdemokratai, Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdis, Lenkų rinkimų akcija.

Gausių ir darnių rinkimų! Sąžiningų ir blaivių!..

Leidžiu platinti šiuos tekstus visur ir visomis formomis, jei matysite, kad jūsų širdys šioms mintims pritaria. Tebūnie mūsų daugiau.

Pagarbiai –
Vidmantė Jasukaitytė
http://www.vidmantejasukaitytė.wordpress.com

Įvardykime ligą ir nedelsiant pradėkime gydymą (labai svarbus tęsinys)

Vidmantė Jasukaitytė.
Ligą įvardyti nesunku, tik ta liga gėdinga. Niekas nesiryžta jos vardo garsiai ištarti. Aš bandau: IŠDAVYSTĖ.

Kad europietiškieji socialdemokratai nesidaugina mūsų valstybėje, tai aišku. Kad kelis kartus keitę pavadinimą dabartiniai socialdemokratai pavojingi valstybei, jau rašiau. Pavojingi, nes apie juos visą laiką sukasi antivalstybinės nuostatos ir net politika.

Politika pas mus grindžiama ekonomika, bet dažniausiai tai yra dūmų uždanga. Dažniausiai viskas baigiasi kitaip. Ši politika moralės neturi.

Netiesa, kad politikai nereikia laikytis moralės principų – aiškiausias įrodymas – nacizmas ir komunistinis laikotarpis. Visos šalys turi savo pamatines vertybes, kurių niekada neatsisako, kurias dažnai gina ginklu. Vienos iš jų – kalba, kultūra, teritorija. Su teritorijomis būna visko, bet kai išnyksta kalba ir kultūra – tautos nebėra, valstybės institucija pereina svetimiems.

Dabartinė dauguma, kurioje aiškiai dominuoja socialdemokratų įtaka, pamatinių vertybių nepripažįsta, nes tai ne jų vertybės. Tai, kas vyksta dabar, – aiškiausia išdavystė būtent tų, pamatinių vertybių ir jokie ekonominiai išvedžiojimai to negali pateisinti.

LR Seime atstovaujamos pasirašė partijų susitarimą. Jį pasirašė A.Butkevičius,L.Graužinienė, A.Kubilius, K.Komskis, E.Masiulis,A.Stancikienė, J. Narkevič.

3 punktas šio susitarimo pasako susitarimo tikslą: įgyvendinti jungčių tarp Lenkijos ir Lietuvos dujotiekio tinklų projektus; įrengti elektros perdavimo jungtis su Lenkija ir tokiu būdu užtikrinti elektros tinklų prisijungimą prie kontinentinės Europos tinklų darbui sinchroniniu režimu.

Skamba gražiai. To ir reiktų siekti. Tačiau šiuos projektus stabdo Lenkija ir šantažuoja, kad būtų priimtas Tautinių mažumų įstatymas, kurio projektas buvo šių eilučių autorės rankose. Toks įstatymas, koks buvo paruoštas, Lietuvai yra kenksmingas, nes veda prie autonomijos galimybės ir, žinoma, visiško kelių rajonų sulenkinimo. Autonomijos statusas neišvengiamai suteikia galimybę prašytis, kad Lenkija „priglaustų“ šią didelę Lietuvos dalį. Visa tai prasideda dabar jau plačiai žinomu lenkiškų pavardžių bei vietovardžių įteisinimu lietuviškoje gramatikoje.

Nekalbėsiu apie kalbinius dalykus. Jau tiek prirašė Filologijos specialistai profesoriai, tačiau Seimo partiniams – nė motais, tarsi nemokėtų ne tik skaityti, bet ir nesuprastų, kad yra toks mokslas kalbotyra, pagal kurią sprendžiama apskritai apie mūsų kultūros raidą. Paslėptas sumanymas kištis prie vietovardžių tik parodo, kad ruošiama dirva poros Tautinių mažumų įstatymo punktų realiam įgyvendinimui.

Taigi – lenkai turi savo ambicijas, jie turi savo politiką, kuri puikiai sudera su jų morale. Iš tiesų – kodėl nenupirkti, jei taip pigiai parduodama. Jei negėda parduoti – pirkti negėda. Ir ypač, kai tos elektros jungtys mums suteiktų ilgalaikio energetinio stabilumo ir laisvės, ir kai lietuviams seimūnams dėl to netenka labai laužyti rankų. Tačiau yra du „tačiau“.

Pirmas „tačiau“: bet juk Prezidentės pastangomis mes nuo Vyšegrado sutarties, kuri mus ilgam laikui numatė sublokuoti per Lenkiją su Rytais, buvome nukreipti į Šiaurės šalis ir jau turime numatytą energetinį tiltą su Švedija. Ar klystu? Taigi, Lenkija nebėra vienintelė mūsų energetinio nepriklausomumo garantė. Tad kodėl skuba ši dauguma? Ir kodėl konservatorių politika nė kiek nesiskiria nuo dabartinės daugumos politikos? Gal muziką rašo tas pats kompozitorius ir diriguoja tas pats dirigentas? Kodėl taip skubama sulenkinti mišrų Lietuvos kraštą šiuo metu? Ar ne dėl to, kad nenuplauktų Vyšegrado sutarties direktyvos? Gal skubama kaip nors sumenkinti energetinių tiltų su Švedija galimybes ir reikšmę, ar padaryti tuos projektus nereikalingus, nes „mus jau priglaudė po savo sparnu Lenkija?“

Antras „tačiau“: šie mainai atneštų amžiną neapykantą lietuvių lenkams. Sakau – neapykantą. Nes tam „projektui“ naudojamos atvirai militaristinės prigimties priemonės per daug sunkiu ir per daug pavojingu metu. Ir tai daroma atvirai, civilizuotai Europai matant, kuriai iš tiesų nusispjauti ant tokių mažmožių kaip mažos senos kultūros atviras naikinimas. Štai naudoti tokį šantažą Lenkijai turėtų būti gėda. Neturiu galvoje visos Lenkijos elito – tik politinį. Nes informacinį karą prieš Lietuvą jie paskelbė seniai. Lietuvos valdžia turėtų mokytis ir tautinės, ir politinės, ir žmogiškosios etikos bei orumo iš priešsąjūdinio meto. Mūsų orumas ir tautinė savigarba atnešė laisvę, – deja, neišgelbėjo nuo išdavikų.
Dabar jie savo užmačias sutapatina su Valstybės užduotimis, o save – su visa Valstybe. Ir visus mulkina bendromis frazėmis, už kurių dažnas pilietis jų kėslų neįžvelgia. Ryškėja ir papildomas motyvas jiems parsiduodant. Išgirdau scd kalbant: „…mes po to lenkus išmesime iš koalicijos, o dabar mums reikia tik jų elektorato…“ T.y reikia lenkiškų balsų, kurie mainais už pavardes, padėtų socdemų kandidatui laimėti prezidentinius rinkimus. Taigi – jie nori laimėti Prezidentą ir dar priedo „otkatus“, kurie, pagal susiklosčiusią „otkatų“ technologiją užtikrinami iš iš projektus vykdančių bendrovių. Juk bendros su Europa jungtys ir dujotiekiai – ne koks nors griovys nuo Vilniaus iki Nemenčinės. Čia vartosi milijardai.

Na – tobulas planas… Tik kyla klausimas – o kas galėtų būti, jei jie dar turėtų ir savo Prezidentą. Gal likusi Lietuvos dalis bus tiesiog savanoriškai prijungta atgal prie Rusijos?

Tačiau tai ne viskas. Štai kas įvaro tikrą šoką: Iš parlamentinių partijų susitarimo, pasirašyto Prezidentūroje 2014 03 29:

14 p. Teisiniais būdais apriboti informacinių karų prieš Lietuvą galimybes, apriboti ar panaikinti informacinius kanalus, kuriais vykdomos atakos ir propaganda prieš Lietuvos valstybę, skleidžiama dezinformacija viešojoje erdvėje ir kultūros srityse. Suvienyti valstybės institucijų pastangas, skirtas valstybės informacinės gynybos efektyvumui gerinti.

3 p. kalbama apie energetinius projektus – Visagino AE, suskystintų dujų terminalą, elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, jungtis su Lenkija dujotiekio projektuose: “partijos įsipareigoja siekti šių projektų įgyvendinimo, politiškai jį remti ir ginti nuo interesų grupių ar trečiųjų šalių pastangų juos diskredituoti“.

Reiškia, laikraštis ar TV kanalas, kuris išsakys šiai niekingai ir išdavikiškai manipuliacijai su kalba prieštaraujančias mintis, gali būti uždrausti.

O trečioji šalis? Kas ta trečioji šalis???

Trečioji šalis, mano mieli skaitytojai – tai Lietuvos visuomenė, taip pat ir mes su jumis.

Visi, kuriems brangus teritorinis Lietuvos vientisumas, kalba, kultūra, visi, kurie nemano, kad šie pamatiniai dalykai gali būti derybų ar spekuliacijų (priešrinkiminių ar dėl „otkatų“) objektu, ką viešai ir pasakė Prezidentė, tampame „trečiąja šalimi“ ir prieš mus gali būti „imtąsi priemonių“. Kokios priemonės – jau žinome iš „anų laikų“. Tai šmeižtas laikraščiuose, rašytojai – blokavimas jos vardo, kūrinių, kai kam – gal avarija, gal „šizo“ įvaizdis, o gal įvaizdis ir susijusio su kokia nors orientacija ir, žinoma, – tarnybos praradimas.

Eina žmogėdros! Taip būtų galima pavadinti multifilmuką apie dabartinę daugumą…

Ne ne, šventų čia nėra. Kubiliaus pavardė irgi puikuojasi šiame juodame sąraše. Tai kas, kad socdemai gąsdina tautą: „jei norite, kad valdytų Landsbergis, rinkite Grybauskaitę“. Čia tik jums, žmogeliai, susikiršinti toliau. Jie ten visi puikiai sutaria. Jie visi parduoda Lietuvą. Todėl,mes, Trečioji šalie, skleiskime šią informaciją ir tegul jie paspringsta tokiais mainais.

Tegul paspringsta ir nebeatsirūgsta. Jei mes – Trečioji šalis savo valstybėje, tada Trečiosios šalies partija bus gausiausia ir jų reitingai supliukš kaip kukurbezdaliai ir per šiuos, ir per kitus rinkimus.

Platinkime bičiuliai šią informaciją

ĮVARDYKIME LIGĄ IR NEDELSIANT PRADĖKIME GYDYMĄ

III-ias tęsinys

Įvardyti ligą nėra taip paprasta. Štai pabandžiau ir susidūriau – tie, kas spausdindavo mano straipsnius neabejodami, to nebedaro. Tai – „vėliau“, tai nebėra ryšio… Ką padarysi… Išdavystė visada kvepia šilta bandele su cinamonu. Norisi… Norisi tos bandelės. Paprastai ta bandelė nesivadina savo tikruoju vardu. Imk ir valgyk – tai visai nesusiję su jokiomis išdavystėmis. Tačiau, jei pasirinksi kitas vertybes – negausi. Tegul būna mažytė, bet – norisi… Juk taip ir komunistų partijos vadovavimo laikais buvo, – viskam vadovavo simuliakras – Partija. Diiidelė diiidelė ir galiiinga galiiinga. Partijos bijojo dauguma, net į pačią partiją stodavo iš baimės. Tačiau – viską darė žmonės. Žmonės, trokštantys bandelių su cinamonu. Jie sukūrė simuliakrinį partijos monstrą, įkvėpė jam galios, jis tapo kaip beprotiškai išdidintas Frankenšteinas, ypač, kai paragavo kraujo. Jis pulsavo virš milžiniškos Žemės dalies, kaip kraujuota limfa ir įkvėpdavo mažuosius, jį sukūrusius skruzdėliukus, baisiems žygiams. Ir jie kūlversčiais risdavosi atlikti nežmoniškiausių ir bedvasiškiausių veiksmų, kainavusių marias kraujo ir kalnus žmonių kaulų, nes visą atsakomybę perkėlė tam Frankenšteinui, tai kraujuotai masei, drebučiams. Tačiau esmė buvo – noras tos bandelės. Alkio kirmėliukas virto baisia kirmėle…

Štai iš ko galima atpažinti, kas yra partijos. Kaip jos besivadintų – modelis paimtas iš tos… Iš tos, pagrindinės. Gali netikėti partijos idėjomis, net gali visai nesutikti, galvoti priešingai – tik balsu ir rankos pakėlimu turi pritarti. Ir bandelė užtikrinta.

Visos jos panašios. Panašūs ne pavadinimai, panaši esmė. Ir konservatoriams taip pat nereikia bandyti atrodyti kitaip. Pačioje Nepriklausomybės pradžioje – kur buvo saugiausia Frankenšteino aktyvui, ypač slaptajam? Dešinėje! Žinoma, dešinėje… Jau pati užuomazga šios partijos – ydinga ir susidedanti iš daugumos slaptų buvusiųjų. Jie jautė, kad dešinėje dabar – daugiausia cinamono. Jie tam ir atėjo. Buvo pasigrobti senųjų partijų pavadinimai ir jose pasislėpė daugybė mentalinių neužaugų, kurie mano, kad valstybė – bandelių kalnas. Bet kažkas jas turi iškepti! Jie kepti nesimokė, jie mokėsi tik valgyti. Jie buvo nesubrendę. Jie save vadina valstybei dirbančiais patriotais, bet yra ateistai, internacionalistai, kurie, tarp kitko, nė kiek ne mažiau agresyvūs ir pavojingi negu nacionalistai, negu patriotai be kultūros. O dauguma jų – vidutinybės, išskyrus trokštančias dominuoti vadinamąsias asmenybes.

Žmogeliai! Atsipeikėkit! Tokias asmenybes, kokias matome mūsų politikoje, nešioja aistros, didybės siekimas, susireikšminimas ir – alkis, bandelių alkis. Tik dabar bandelių kaina – milijonai, pavogti iš savo valstybės. Arba paleisti vėjais per neišprusimą ir kvailumą. Individualybės puošia pasaulį, atskleisdamos save per aukščiausių kūrybinių galių realizaciją. Iki to reikia užaugti, savo gyvenimu patikrinus vertybes, susikurti idealų sistemą, o ne pulti atidavinėti kalbą už „otkatą“ galimuose dujotiekių projektuose. Kėsintis į kalbą?! Taikos metu?! Kai niekas nepuola, nevaro į Sibirą dėl lietuviškos maldaknygės, – tik už bandeles su gausybe cinamono!…

Ir tą daro visos Seime esančios partijos! Net raitelis ant baltai dažyto žemaituko, kuris tuojau tuojau nusmeigs slibiną ir išvaduos sesutę Lietuvą – Paksas! Tas žemaičių globėjas, beveik žemaičių autonomijos pranašas, ir tas sutinka, kad lietuviška gramatika gali įsileisti svetimas rašybos taisykles su svetimais rašmenimis! Įsidėmėkite, žmonės – kaip jis jus muilina šūkiais apie tėvynę, valstybę, tvarką, teisingumą, kaip jums užklijuoja proto skylutes… Kad prileistumėt jį prie tų pyragėlių, kad balsuotumėt. Ta partija, kuri šuoliuoja ramstydamasi tokiais šūkiais apie valstybės gerovę – lengviausia ranka sutinka su išdavikišku įstatymu. Ir, pasirodo, kad tas įstatymas liečia ne vien vardus ir pavardes. Pasirodo, kad ten įkištas grabelis – kažkoks sakinys apie vietovardžius. Tas sakinys prasmukęs ir prisiglaudęs prie diiidelio mūsų troškimo, kad kitataučiais, save laikantiems piliečiais „nebūtų pažeistas jų identitetas“. Ar yra pasaulyje dar kokia kita tauta, kuri taip storai siūtų tokiais baltais siūlais ir kurios valdžia taip lengvai atiduotų, kas priklauso visiems?

O tikrai tikrai sakau jums – gali atsitikti taip, kad vieną rytą pabus kur nors prie Telšių žemaitis, išeis į kiemą, pasikrapštys pakaušį ir ištars: „… ale mataaa… tas lenks vis tik Vilnių atsiemi…“ Ir nueis pilstuko atsinešti. Taip ir nesupratęs, kad jo garbinamas Paksas irgi mostelėjo kardeliu per savo kalbos gyvybę ir per teritorinį valstybės vientisumą. Na, o tada, jau galės ir Žemaitija tapti autonomiška, kaip numatė Žirinovskis prieš keltą metų…

Gali taip būti…

Rašytojų sąjungos suvažiavimas (tiksliau – išplėstinis susirinkimas) atskleidė šiurpinančią tiesą.

Jei privažiuotų pora tankų prie rytinės sienos ir iššautų į orą, – keli jaunesnės kartos rašytojai nutursentų ton pusėn su duona ir druska. Nesvarbu, kad jų vaikai vaikšto briuseliuose. Svarbu, kad tėvai yra parašę padėkos laiškus Stalinui. Jų sąžinės gyvybė apdrausta iš abiejų pusių – tradicinis paveldas neatsisakyti sovietinės nomenklatūros gyvenimo taisyklių taip įaugęs į kraują, kad gali turėti ir visai priešingą pavadinimą. Jie tuo pačiu gali remti viską, kas skaudžiausia Lietuvai, – tai, jų nuomone, patinka Vakarams, iš kur šliaužia jiems visada buvęs priimtinas gyvenimo būdas – lengvai, be ryškesnių vertybių, maloniai, kaip seksas be įsipareigojimų įkaušus. Nes esmė nesiskiria,- bandelės.

Ne aš viena likau sukrėsta.

Kai rašytojas Vydas Astas (Tautvydas Galinis) atnešė parengtą rezoliuciją, prieštaraujančią prieš blogą lemiančius pokyčius lietuvių abecėlėje, ir pasiūlė rašytojams vieningai ją priimti, ne kas kitas, bet Rašytojų sąjungos pirmininkas išlėkė į priekį „paaiškinti“, jog to nedera daryti, nedera ginti savo kalbos rašybos. Ir aiškino taip, kaip praeities laikais buvo aiškinama partiniuose susirinkimuose. Pritarė ir protokoluojantis filosofas. Jie jau buvo europiečiais, nors minėta pataisa tokio atviro ir grubaus žingsnio į valstybės griovimą kol kas nesiūlo. Mūsiškiai „vadovaujantys“ kaip visada nori būti pirmieji. Veltui šių eilučių autorė priminė kadaise žemaičių seniūno Chodkevičiaus kalbą viename iš Seimų dėl Lenkijos ir Lietuvos sujungimo, kur lietuviai tris kartus, naudodamiesi „veto“ teise, ardė Seimo susirinkimą. „Mes tą darome ne dėl to, kad nepripažįstame tavo valdžios ar galybės, o dėl to, jog nenorime ateinančių kartų būti kaltinami, kad šiame žingsnyje neįžvelgėme Lietuvos pražūties“, – maždaug taip tada kalbėjo valdovui šviesusis žemaitis, ir jo kalba yra užfiksuota vienoje enciklopedijoje. Du rašytojų sparnai buvo visiškai abejingi tam, koks rytojus laukia mūsų kalbos, raštijos ir teritorinio vientisumo. (Tada dar nežinojome, kad tame įstatyme, apdairiai, pasislėpus po Civilinio kodekso grifu iškasta vilkduobė-karstelis ir vietovardžiams. Įsivaizduoju, kokie išradingi jautėsi įstatymo rengėjai, kaip didžiavosi savo sumanumu, slepiant nuo tautos tikruosius kėslus. Ir manė – paslėpę…).

Tie du sparnai – senoji nomenklatūra ir jaunieji „europiečiai“. Rašytojų sąjungos pirmininkui teko net du kartus šokti „aiškinti“. Pirmininko žodis buvo svaresnis. Dalis rašytojų nebesusigaudė, nes nieko nebuvo apie šią diversiją girdėję, kita dalis patikėjo čia pat numegztu pretekstu – reikia sutvarkyti rezoliucijos tekstą. Rezoliucijos rengėjas kukliai stovėjo ir žiūrėjo, kas čia vyksta. Įsivaizduoju, ką jis jautė. Tik jo paveldas buvo kitokios spalvos, nei Rašytojų sąjungos pirmininko.

Dalis rašytojų suprato ir pasirašė.

Įdomiausia, kad nepasirašė net mano kviečiamas seniai garsus poetas, Nacionalinės premijos laureatas. Ir kitas garsus – taip pat Nacionalinės premijos laureatas – irgi nepasirašė. Atsiprašau???!!! Kodėl tada tos premijos nacionalinės? Ar jos įpareigoja kam nors rašytoją, ar ne? Ar vėl kam nors kvepia bandelės su cinamonu? Tada kodėl pemijuojama Žagrakalytės knyga? Juk ji perdėm lietuviška. Arba kodėl nepasirašo vadinantys save disidentais, rašantys romanus apie tą baisų laisvės kovų laikotarpį. Gal tos knygos – spekuliacija? Manau, kad iš dalies – taip…

Kol mes rinkome parašus ir graibstėme už rankovių nesusivokiančius, kol aiškinome jiems to parašo svarbą, laiptų viršuje stovėjo kadaise buvę „jaunieji“ ir, žvelgdami į mus, iš viršaus, kaip į blusas, aptarinėjo… Jie apsimetė esą tokie „dundukai“, tiesiog Dievo vabalėliai, ir jokios klastos niekur neįžvelgiantys. Bet – juk jie nėra „dundukai“ ir politiniai mulkiai. Jie puikiai suvokė, kas vyksta. Kaip ir vyresnieji rašytojai, „vadovavę“ mums dar mano jaunystėje. To negana, kaip ir liepia Bandelių su cinamonu partijos etika, vienas buvęs „jaunasis“ net, sako, aprašė visa tai – savaip, žinoma,- „Nemune“ ir šių eilučių autorę nupiešė, švelniai tariant, kaip ramybės drumstėją.

Ak suprantu tave, buvęs „jaunasis“ kolega. Tavo tėvynė – lovoje, tu jau tai įvardijai romano pavadinime. Ten šiek tiek kitokios vertybės ir šiek tiek kitokia dvasia, nei šiandiena alsuoja tavo geografinė, o kai kam – širdies, gyvybės ir gyvenimo džiaugsmo tėvynė. Žinau, kad ateis laikas ir šio savo „žvilgsnio iš viršaus“ nenorėsi prisiminti. Nes mūsų visų tėvynė – nesikeis, neišnyks, neištirps Europoje nei Azijoje dar daugybę amžių. Nes ji yra dvasinė kategorija, gaunanti stiprybę iš šaknų konkrečioje geografinėje vietoje. Protėvių protėviai sukūrė metakultūrą, kuri veikia mus ir veiks kuo toliau, tuo labiau, tik turime susijungti su ja. Ji ugdo, augina kaip augalus, suteikia žiedams ir vaisiams spalvą, skonį ir mes tėvynės dangų ir tėvynės vandenį visada atskirsime iš nenusakomų požymių.

Tavo manymas, kad turi teisę priklijuoti mums savo etiketę, duoti savo vardą, suteikti arba nesuteikti mūsų poelgiams vienokią ar kitokią reikšmę, panašus į vienos moteriškės iš Žemaitijos laišką. Kadaise, kai žurnalas išrašė komandiruotę paruošti apie ją straipsnį pagal jos laiškus, paaiškėjo, kad ji – psichinė ligonė, nuolat skundžianti savo motiną laikraščiui, – jos protelį irgi buvo paveikusi partinio kriticizmo dvasia.

Neprisiimkime įgaliojimų, kurie neišplaukia iš mūsų sąžinės, kultūros, o atplaukia kartu su cinamono kvapu nuo įsivaizduojamų bandelių. Vertybės yra vertybės, tėvynė yra tėvynė, gimta žemė – yra gimta žemė. Žemė – motina. Negera bus gyventi jos nemylint. Nei Europai, nei pasauliui nebūsime reikalingi tik kaip vardai, pavardės, kaip autoriai knygų, kurios nepraturtins pasaulio kultūros ir dvasios lobyno. Knygos apie bet ką yra tik knygos apie bet ką. Jos išnyksta iš skaitytojų atminties kartais greičiau nei pats rašytojas iš gyvųjų tarpo. Kūryba, nešanti savyje amžinųjų vertybių užtaisą, ugdantį jauną žmogų, nesujaukianti dvasios, o stiprinanti ir kelianti jo mentalitetą į šviesą, turi galią keisti pasaulį. Ne tu pasirenki Didelę knygą, o Didelė knyga pasirenka tave. Turi jos laukti nerašydamas smulkių knygelių, nekalbėdamas neteisingų žodžių, neskleisdamas negyvų mintelių. Turi jos laukti grandinėmis prisirakinęs prie savo kalbos ir kultūros – lopšio, kuris tave linguoja amžinai. Graudu matyti tuščią lopšį. Pasauliui reikalingas žmogus tik bręstantis savame lopšyje. Bevardžiai ir bespalviai grupuojasi ir bando virsti naujais Frankenšteinais, kad kažkaip įprasmintų savo egzistenciją. Tokia egzistencija taip ir lieka nesuvokta, jos kokybe nebesirūpinama. Geriau jau telinguoja amžinas mūsų kalbos ir tėvynės lopšys, nei veda nesuvokti tikslai nesuvoktais keliais per pasaulį, cinamono ir migdolų kvapais apsukdami neišvystytą protelį. Sąmoningumo aspektas – po talento svarbiausias tavo kelyje, rašytojau. Talentas iš Dievo, o sąmoningumą turi pasiekti pats. Tik tada atitiksi savo pašaukimą – Būties knygoje rašyti taiką, meilę, gyvenimą ir ateitį.

Bus daugiau.