Iš knygos “Golgotos vynuogės“ (ateidamas kalbėk apie meilę, išeidamas kalbėk apie meilę, III sk.) “Alma littera“2001 .
Ar jums teko nubusti nuo mėnulio šviesos naktį taip netikėtai, tarsi pažadintų kažin kieno paliepimas ar įsakymas, ir žiūrėti plačiai atmerkus akis į tamsą nieko nematant, tik žvaigždėtą dangų, gyvai pulsuojantį pro lango rėmą, arba juodą perregimą nakties degutą, kuris smelkiasi per sienas, stogą, lipniais sluoksniais liejasi ant tavęs… Ir ne protu, o tik širdies nuojauta suvoki, kad viso pasaulio nuodėmės, ištirpusios ir tirpstančios tame degute, užlieja, skandina ir slegia prie žemės žmoniją, ir niekas, kvėpuojantis tais nuodingais garais, kuriuose randa sau pasitenkinimą visi tamsos gaivalai, negali likti nesuteptas. Tada tu skubiai užsimerki, trokšdamas pasislėpti nuo juodumos, ir tik užmerkęs akis kažkokiu stebuklingu būdu pamatai mažą, plonytį spindulį, besiskinantį kelią pas tave. Įsikimbi į jį ir pajunti, kad aplink jau ryškėja balta dėmė. Tada jau gali atverti akis iš naujo – aplinkui tave vyniosis kažkas šviesaus ir šilto, lipnus tamsos degutas liesis pro šalį, o kai tavo lūpos prasivers maldai, suglausi blakstienas vėl, galingas šilumos srautas persmelks nurimusį kūną – ir tu gyvensi jame nebenorėdama atsimerkti.
Diena žmogui duota darbams, o naktis – maldai. Ne, ne poilsiui, o maldai, nes vienas nakties maldos žodis atstoja dvylika dienos. Kai užmiega pasaulis, sujauktos žmonių galvos ir sielos nenurimsta, kaip kai kam atrodo. Sąmoningai ar nesąmoningai pasiųsti neapykantos, pykčio, keršto signalai puola ieškoti savo adresatų, kurie ginasi puldami, visas astralinis pasaulis juda ir pulsuoja, padidindamas žmogaus aistras iki begalybės ir draskydamas jį patį ir jo gyvenimą. Ir tik gili, sukaupta nakties malda išgelbės tave ir tuos, kuriuos joje prisimeni. Tik nakties malda kaip šviesi strėlė šauna į viršų, kur nebegali pasiekti piktųjų aistrų gaivalai, ir ten prisijungia prie amžino, neišsenkančio Šviesos šaltinio ir tavo minties valdoma žeria ir žeria savo auksą ant juodos gyvybės pilnų sūkurių. Taigi žinok – jeigu tau tenka pabusti naktį, liejantis mėnesienai kaip žėrinčiam gyvsidabriui, jeigu tave pakėlė beldimas į lovos galą, į langą arba kambaryje nesančio telefono skambutis, – kažkas žadina tave maldai. Tik priežasčių būna įvairių. Kartais tave puola piktosios dvasios ir tavo angelas žadina tave, kad būtum blaivus ir apsigintum, kartais kažkieno akla neapykanta veržiasi į tavo gyvenimą, ir tu malda turi jį apsaugoti, o neapykantos strėlę atgręžti atgal, – tegul skrenda atgal į savo pirminį šaltinį, arba išnyksta, atsitrenkusi į tavo nematomą apsaugą. O kartais tu pabundi jausdamas, kaip virpuliuoja iš tavęs tavo gyvybės ratilai, kaip jie nelyg vanduo ar kokios naujo pasaulio atrastos bangos sklinda iš tavo širdies per daiktus, per tavo būsto sienas bei langus ir eina mėnesėtais ar tamsiais laukais kažin kur… Kas gi semiasi šiąnakt iš tavęs gal gyvybės, gal sveikatos, kam esi galbūt vienintelis šiaudas, už kurio laikosi tylus keleivis, kopiantis į amžinybę, bet dar nesuvedęs savo žemiškųjų sąskaitų ir todėl negalintis išeiti? Tu gali užsidaryti, užsiverti tarsi dėžutė – ir nė viena bangelė neišsiris iš tavęs į tamsią pasaulio erdvę, tačiau tu nedarai šitaip – leidiesi paskui tuos raibulius, sklindančius tau iš širdies, nes nujauti, kur jie nuves… Taip, tavo tėvo angelas paprašė pagalbos, nes vienas jis jau bejėgis išlaikyti nenutrūkusį tėvo gyvybės siūlelį. Tu privalai padėti jo angelui, o kartu ir tėvui, per kurį atėjo į tave gyvybė taip, kaip dabar šis energijos srautas grįžta per tave atgal. Ir tu atveri savo širdį, padarai ją plačią ir laisvą, nukreipi sielos žvilgsnį į aukštybes, surandi ten Didžiąją Šviesą ir maldauji…
„Viešpatie, kursai sukūrei dangų ir žemę, vandenis ir gyvūnus, pasaulį ir mane, dėkoju tau už viską, ką man davei, – už džiaugsmą ir liūdesį, viltį ir praradimus, draugus ir priešus, tėvą ir motiną, už viską, ką leidai sužinoti ir patirti… Viešpatie, šią tamsos valandą šaukiuosi Tavęs, – būk gailestingas mano tėvui, gulinčiam ligos patale, priimk mano maldą, atsiųsk per mane jam savo malonės, sustiprink jo dvasią ir kūną, išvalyk juos nuo matomo ir nematomo blogio, nepaimk jo iš šio pasaulio, kol jis iki galo nesuprato savo klaidų, neatliko atgailos už savo klaidas ir nuodėmes, nes čia mes dar galime jam padėti, o ten – nebegalėsime. Viešpatie, būk jam maloningas, atverk jo širdį, kad galėtų Tave giliau pažinti ir pasitikėti Tavimi, apšviesk jo sąmonę, kad galėtų blaiviau save vertinti… O tu, mano tėve, imk iš manęs dalį savo sveikatos ir gyvybės, imk mano jėgą – man bus pridėta ir padauginta, nes ne sau prašau ir ne blogam atiduodu…“
Ir pajunti tada, kad tvyrai prie tėvo lovos tamsioje kamaraitėje kaip bekūnis šešėlis, už lango braižosi į stiklą vėjo judinamos drėgnos šakos, mėnesienoje suspindi vienas kitas lašas, o tu esi prie jo su atverta širdimi, per kurią iš begalinės pasaulio aukštybės ir iš begalinės meilės sklinda galingas srautas ir liejasi ant gulinčio bejėgio ligonio. Mėnulis atplaukia iki klevo viršūnės ir pro mažytį neužstotą lango lopelį jo šviesa krenta ant pamėlusio tėvo veido, ir tu regi kažką spindint jam ant blakstienų. Jis sunkiai pakelia ranką nubraukti to ištirpusio nakties deimanto – ir tu pamatai kažką juoduojant tarp sugrubusių, sunkiai besilankstančių pirštų. Rožančius… Tėvo lūpos vos judėjo. Ką jis jautė, ką galvojo, toks vienišas begalinėje naktyje, kad tau miegančiai atsivėrė širdis ir privalėjai pabusti?.. Tačiau jo kvėpavimas pasidarė lygesnis, akys atsimerkė ir jis įsmeigė apsiblaususį žvilgsnį į tave. Jis regėjo. Matė esančią šalia, bet jam atrodė, kad jis tik galvoja apie tave. Ir jūs stovėjote vienas priešais kitą nakties gelmėje apsupti tamsiųjų gaivalų, kurie mėgino įsiveržti į jūsų susijungusį lauką ir toliau siurbti tėvo gyvybę, bet kurie atšokdavo vos prisilietę prie jo, nes šviesa, einanti iš tavo širdies, jiems buvo per daug skaisti – meilės šviesa ir meilės energija.
Taip būdavo dažnai. Tėvas užmigdavo pajutęs, kad mirtis nuo jo mažumėlę atsitraukė. Jis kvėpuodavo sunkiai – jam atrodydavo, kad sapnuoja ilgą sapną, nepabaigiamai ilgą, pilną neišsipildžiusių vilčių, baimės, košmarų, netekties, nors suprato, kad šis sapnas vadinasi gyvenimu, ir laukė jo pabaigos.
Gyvenimas didelės vertės tėvui nebeturėjo. Nė vienas iš jo didžiųjų troškimų neišsipildė. Jo paveikslai nedžiugina nė vienos širdies – jie liko jame, visi iki vieno, ir niekas niekad jų daugiau nebenutapys. Neparašytos knygos glūdi jame – ir dar visai neseniai šnarėjo jų puslapiai tėvo krūtinėje su giliausios praeities vizijomis. Jis įtarė, jog tai visai ne vizijos, o tikrų tikriausias žinojimas: su vingriausiais genčių ir giminių santykiais, su laimingais ir nelaimingais likimais, kuriuos jis įžvelgė tarsi į savąjį, nors nebūtų galėjęs pasakyti, iš kur tai žino. Nebuvo kada ir dainų dainuoti, nors jis mokėjo jų begalę, o nuo giminės vyrų balsų užgesdavo troboj lempa ir jie eidavo į kiemą, kad sustoję ratu ir apsikabinę per pečius uždainuotų, šiurpui einant per kūnus gal nuo žvaigždėtos nakties gilybės, gal nuo žodžių, kuriuos tėvas manė esant pasiuntiniais iš tolimiausių amžių, iš gyvenimų anų žmonių, su kuriais visad jautė skausmingą ryšį. Liko nepastatyti namai, tik mokyklinis sąsiuvinis gal mėtosi kur ant aukšto, pribraižytas namo, kuriame turėjo gyventi jis, jo pati ir vaikai, atvaizdų. O, koks turėjo būti rūmas – su čerpių stogu, su keliais miegamaisiais, gėlynais ir tvenkiniais aplinkui. O ir meilė… nenori jis apie tai net galvoti. Jis nematė jokios savo gyvenimo vertės ir ruošėsi iškeliauti tikėdamas, kad ten esti Didžioji Teisybė, kuri ir yra Dievas, ir ten jis tikrai ras nusiraminimą. Šiame pasaulyje visi mato nuodėmę, bet niekas nemato nei kančios, nei atgailos, – ten regi ir teisingai pasveria viską…
Mirtis pas tėvą neskubėjo. Tikriau, ji mielai būtų prišuoliavusi ir pagriebusi jo gyvybę, tačiau kažkas vis atsirasdavo prie jo lemtingu momentu, ištiesdavo ranką ir truktelėdavo atgal. Anas pasaulis, nesulaukdamas tėvo, jau verždavosi į jį, jis jau matydavo ir girdėdavo jo pasiuntinius. Kartą dvi gražios damos didelėmis plačiabrylėmis juodomis skrybėlėmis įžengė ir atsisėdo ant jo lovos palatoje. Sėdėjo ir žiūrėjo. Jis taip pat žvelgė į jas suprasdamas, kad nesapnuoja, ir svarstė: tikriausiai kažkurios iš dukterų jaunystės draugės, tik kad nebeatsimenu vardų… Ir labai jau prakilniai apsitaisiusios.
Viena iš jų tarė: „Mes greit sugrįšim, dabar tegu duktė pasikalba“, – ir išėjo, o pro duris į palatą netrukus įžengė iš toli atvykusi duktė. Kitą kartą jis pasijuto esąs didžiuliame kambaryje, paruoštame puotai. Jis nesuprato, kada gi ir kur atidangino jį iš ligoninės. Tik žinojo, kad puotai sukviestieji svečiai jo giminės. Kokie garbingi žmonės, – stebėjosi jis, žiūrėdamas priešais save ligotomis akimis. Po menę vaikščiojo aukšti dvasininkai, kurių krūtines puošė didžiuliai auksiniai kryžiai ant storų auksinių grandinių… Gal vyskupai… Vienas jų, apsitaisęs raudonu rūbu, irgi su auksiniu kryžiumi, priėjo ir ištiesė taurę mišių vyno. Tėvas ilgai žiūrėjo į tą taurę ir mąstė, paskui, prisiminęs, kad yra ligonis, papurtė galvą:
– Aš negeriu, man negalima.
– Nebijok, nuo to vyno girtas nebūsi, – padrąsino nepažįstamasis su kryžiumi ant raudono ilgo rūbo.
– Nesiūlyk, jei pats nenori, – tarė priėjęs kitas ir jie nutolo.
Tie žmonės ilgai šmėsčiojo menėje, kuri kartais vėl virsdavo balta, naktį kažkas baisiai trankydavosi į sieną iš lauko pusės, ir tėvas iš kažkur žinojo, kad ligoninė pastatyta ant bažnyčios pamatų ir todėl naktį plėšikai griauna sienas, ieškodami užmūrytų brangenybių. Tai tęsėsi tol, kol duktė atėjo su besišypsančiu, gerumu ir meile spinduliuojančiu kunigu Jonu Kastyčiu. Jam atlikus paskutinį patarnavimą, tėvas atsimerkė, apžvelgė visus esančius aplinkui ir staiga pajuto, kad jame vėl plazda žodžiai, ir jis turi išleisti juos iš savęs, kad vėl susisuktų lizdus tarsi paukščiai artimųjų sielose. Ir jis prabilo. Kalbėjo apie ramybę ir laimę, netikėtai užplūdusią jo širdį, apie ilgas naktis ir plėšikus, besiveržiančius pro storas ligoninės sienas prie brangenybių, kurios reiškia ne ką kitą, kaip čia kenčiančių žmonių sielas, apie tai, kad reikia metų metais melstis ne už save, ne už gimines, o už tuos, kurių kaulai guli nuo Amžių amžinųjų Lietuvos žemėje, ir už tuos, kurių kaulų tai žemei niekada nebeatiduos amžinasis Sibiro pašalas… Tėvas kalbėjo griausmingu balsu, tarsi ką tik jį gavęs dovanų, o prie jo verkė visi, – ir staiga sugužėjusios dukterys, ir žentai, ir kunigas… Po to paprašė, kad jam duotų sąsiuvinio lapą, parkerį ir… veidrodį. Paėmęs ką tik iš sąsiuvinio išplėštą languotą lapą ir visa kita, kas jam buvo reikalinga, ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į save veidrodėlyje ir netikėtai paprastu parkeriu, pripildytu mėlyno rašalo, nupiešė čia pat, visų akivaizdoje, savo portretą. Tai buvo tikras portretas, pilnas panašumo ir minimalistinis. Keliolika štrichų ranka, kuri nebuvo pratusi piešti, sukūrė žvelgiantį, įdėmiai žvelgiantį tėvą, tarsi jis žiūrėtų prispaudęs veidą prie lango stiklo, norėdamas suvokti, – kas gi ten, anapus.
– Čia palieku jums šios dienos atminimui, nes šiandieną pirmą kartą per daugelį metų ramybė apėmė mane ir visiškas pasitikėjimas tuo, kas bus su manimi rytoj, – iškilmingai pasakė jis.
Tikras stebuklas – tėvas išvyko namo. Jis žinojo, kad Dievas jį stiprina, kol jame krebžda nors mažytis noras gyventi…
Bet dabar jis to troškimo nebejautė. Kodėl dar turėtų gyventi? Kam to bereikia? Ką jam davė gyvenimas? Nieko… Motina, sesuo ir brolis atsidūrė užjūriuose, tėvas ir jaunesnysis broliukas – Sibire. Užėję kolchozai atėmė iš jo viską – liko nepastatyti namai, nepasodinti gėlynai, atimti gyvuliai ir padargai, sukiršinti, įsibaiminę žmonės… Priespauda, prievarta ir begalinė gėda… Baisiausia gėda, kad jis turi taip gyventi, kaip kažkas primeta. Kad negali kalbėti, ką galvoja, dainuoti, ką nori, skaityti ir rašyti, ką trokšta. Ir dar didesnė gėda, kad baimė ir prievarta – visuotinės, kad tai jau jo būties ir šeimos dalis. Ir ne vien jo – visų, visos Lietuvos. Jam gyvenimo reikėjo… Jam gyvenimo reikėjo laisvo ir tobulo, bet tokio nebuvo. Ir štai, pagaliau, visiškai netikėtai, kaip negalėjai net įsivaizduoti, priespauda nuslinko šalin kaip juodo tiršto debesies apklotas. Ir kada bereikėjo tik susikaupti bendram darbui, džiaugsmui, sutelkti jėgas, kad pražydėtų, prasiskleistų nemirusios, pilnakraujės tėvynės gyvybinės ir kūrybinės galios, prasidėjo susipjudymas viduje, pačioje tautoje, tarp saviškių. Buvo plėšiama ir vagiama, ką tėvynė sukūrė priespaudos metais, nusikalstamos struktūros, kurių atsirado neįtikėtinai daug, susijungė neatmezgamais ryšiais su valdžios struktūromis, o buvę prispaudėjų trubadūrai staiga tapo didžiausiais krikščionimis, politiniais rezistentais, net nukentėjusiais nuo buvusios valdžios… Jis suprato, kad prie lovio atėjo apsukrieji žaidėjai, šachmatininkai, kurių šaltas protas atskirai nuo širdies. O jis žinojo, kad tėvynė – širdyje. Ir jei naujieji lietuviai neturi širdies, jie niekada nesugebės mylėti. O be meilės ir be Dievo jie elgiasi kaip okupantai. Jo neguodė, jo visiškai neguodė mintis, kad jis ne vienas toks, kad dešimtys, šimtai tūkstančių žmonių tėvynėje mirė ar miršta paženklinti nevilties ir neišsipildymo. Tik vieni pabaigoje, kai pasidaro baisiai gaila to, kas neišgyventa, neišdainuota, neišmylėta, apkabinę ar savo artimą, ar pirmą šalia atsiradusį žmogų, prapliumpa raudoti neišmatuojamu skausmu virpančia rauda, o kiti išeina iš šio pasaulio su nežmonišku sunkumu, niekam nepasiguodę ir nepasiskundę – ir visas savo ašaras nusineša į kapus.
Tad sakyk dabar, sau pačiam prisipažink, ar žinai savo tėvo neišverktų ašarų kainą? Sakyk, ar pažvelgei kada į jo širdį ir pro aklą protesto, nesusitaikymo šėlsmą ar įžiūrėjai tyrą kaip krištolas laimės troškimą, kurį ir jis pats jau seniai pamiršo? Jeigu taip, tai tu turėjai jausti artėjant valandą, kada tėvas iškvėps paskutinį atodūsį ir po to nebebus nei senas, nei ligotas, nei pavargęs, nei šio pasaulio nesuprastas ar atstumtas. Jis taps amžinai artima tau siela, gera ir išmintinga, nes daug kentėjusia, ir ryšiai tarp jūsų niekada nenutrūks. Tu turėjai pajusti artėjant tą lemtingą akimirką ir, net jei tavęs nebuvo šalia, prabilti žodžiais, kuriuos padiktuoja sielos, o ne proto patirtis:
„O Viešpatie, kuris sukūrei visą pasaulį, kuris pašaukei į jį mane ir mano tėvą, būk jam gailestingas šią akimirką. Apšviesk jį amžinosios Meilės šviesa, nes tu ir esi – Meilė. Te jis būna šios šviesos apsaugotas ir paguostas, te ji išveda jį iš gyvenimo tamsybių. Leisk jam išvysti spindintį Tavo veidą. Paguosk ir nuramink iškankintą jo sielą, padėk pamiršti nuoskaudas, suteik poilsį ir ramybę. Viešpaties angelai, sutverti globoti ir sergėti žmogų, kurie ir esate dangaus gyventojai, visi atmenami ir neatmenami protėviai, kurie esate šviesoje, ateikite pasitikti mano tėvo, padėkite jam neišsigąsti naujo būvio, apsaugokite jį nuo piktų dvasių ir demonų, kuriais virsta mūsų gyvenimo klaidos, palydėkite jį į Viešpaties skirtą prieglobstį ir melskite jo, kad priimtų jį, kaip tėvas priima savo pavargusį po ilgų klajonių grįžusį sūnų. Tebūnie jam tenai tėvynė ir namai, nes čia jis buvo kaip tremtinys tremtyje… Eik, eik, tėve… Eik, mano tėve, į šviesą, šaukis Aukščiausiojo meilės ir teisybės. Nebegailėk mūsų, nesirūpink tuo, ką palieki… Eik, mano tėve, į Šviesą ir būk joje palaimintas per amžius. Tavyje yra tos Šviesos dalis ir ji nuves tave į didžiąją Šviesą…“
Ir jeigu tu meldeisi tą valandą už savo tėvą, tu buvai išgirstas.
Taigi pabuskite naktį. Pabuskite perverti sidabrinio pareigos virbo ir galvokite apie savo tėvus – laimingus ir nelaimingus, tvirtus, valdančius pasaulį ir visai bejėgius, tėvus, kurie prilygsta šventiesiems vyrams, ir tuos, kurie yra aplipę nuodėmės purvu ir žeidžia pasaulio šventumą. Iš kiekvieno jų pasiimsite, jei sugebėsite, kažką, kas padės jums tapti geresniems. Iš vienų – meilės ir gailesčio, tai bus dovana net ir paskutinio elgetos, kuris, rodos, tikrai nebeturi ką duoti… Jis tavo tėvas? Šis vargeta, apleisto dvokiančio senamiesčio kiemo gilumoje, tarp suskeldėjusios, pirklių ir amatininkų gildijas tebesapnuojančios sienos ir paplavų duobės, padėjęs galvą ant gumbuotos seno klevo šaknies, nežinia kada skalbtais rūbais, dvokiantis ir nuskuręs, traiškanotomis akimis, mėnesienos šešėliuose atrodantis kaip koks senas išmestas čiužinys ar skudurų krūva. Pribėga benamis šuo, pajutęs iš jo kišenės sklindantį maisto kvapą. Tai kepeninė dešra, labiau skirta nekilmingiems šunėkams nei žmogui, – jos likučiai suvynioti į čia pat rastą nešvarų popierių – būsimi pusryčiai. Šuo uosto žmogystą, bet vargeta veja jį keiksmažodžiu ir rankos mostelėjimu, ir bailus padaras cyptelėjęs atšoksta atgal. Tai – tavo tėvas…
Mašinos žibintai skrodžia vingiuotą kaimo keliuką, sukantį į nedidelį mišką. Žibintai, aštrūs kaip dūriai, perveria alksnių ir karklų tankmę, išgąsdindami nakties paukštį ar besėlinantį medžioti gyvūną. Duobėtas miško kelias išveda šokinėjančią tamsoje blizgančiais šonais metalinę kerėplą į aikštelę, ir ji sustoja. Iššoka keliese. Stiprūs ir plėšrūs, jie ištempia, tiesiog vilkte išvelka dar vieną. Jį, sukruvintą ir leisgyvį, pastato prie medžio, prilaikydami, kad auka nesudribtų, pririša ir pradeda egzekuciją. Girdėti besidarbuojančių šniokštimas, smūgių garsai, aukos dejonės. Paskui sublizga metalas ir juodas kraujas pliūpteli aukai iš gerklės. Žudytojai grįžta prie mašinos, užsirūko, vienas iš jų ranka švelniai perbraukia per dailų, metalinį jos šoną…
Tai – tavo tėvas. Tavo tėvai… Ir auka, ir žudikai.
Melskis už juos visus ir visokius, neišsižadėk, kad ir kokie jie būtų. Neatiduok jų pražūčiai, nepalik vienų nelygioje kovoje su šio pasaulio kunigaikščiu, kuris per daug dažnai patiria pergalės triumfą – Tamsos kunigaikščiu. Ypač, jeigu jie – jau jo belaisviai. Vaduok juos, nes niekas to, be tavęs, nepadarys.
Tepažadina naktį tave tavo tėvo angelas – nesvarbu, jeigu tau atrodys, jog tai mėnulio šviesa… Pabusk nuo švelnaus jo prisilietimo prie tavo širdies, įsmeik akis į tamsą ir žinok: iš šios tamsumos nė vienas neiškops be tavo pagalbos. Atverk savo širdį, te iš jos išsvydęs skaidrus spindulys ieško savo namų – amžinojo Šviesos šaltinio. Suradęs susilieki su juo ir melskis. Sakyk:
„Neatiduodu tau, tamsa, savojo tėvo, kovoju, kiek vaikui duota jėgų kovoti už savo gimdytoją. Aš myliu savo tėvą ir neapkenčiu jo nuodėmės…“
Sakyk:
„Viešpatie, Šviesos, Išminties, Meilės, Gėrio, Grožio, Tiesos ir Vilties šaltini, – tikiu jog tavo galios ir šviesos užteks apšviesti mano tėvo sąmonei ir širdžiai. Sustabdyk jo nuodėmes, duok jam laiko joms išpirkti, padėk suprasti, kad tik atgaila ir meilės veiksmas gali sumažinti jo kaltę, atverk jo širdį savęs pažinimui, padėk jam išsivaduoti nuo visko, kas prailgina jo kelią į tave“.
Sakyk:
„Aš myliu savo tėvą, nes be jo nežinočiau, kaip melstis už nusikaltėlį ir gailėtis puolusio, nežinočiau, kas yra Garbė, Ištikimybė pareigai ir dorumas, – viršūnės, kurias mums nurodo mūsų tėvai. Gelbėk mano tėvą, Viešpatie. Gelbėk visų mūsų tėvus. Ir visus visų tėvus palaimink Tiesai, o visų tėvų sūnus – garbingai Tėvo paskirčiai…“
Kalbėk jiems apie motiną. Kalbėk.
Nes motina yra artimiausia žmogui. Nes kiekviename iš jūsų gyvena visos pasaulio motinos, nes visi esate iš jų medžiagos, kaip ąsočiai iš molio. Tačiau jos niekad nevaikšto vien žeme ir niekad iki galo nepasiduoda materijai. Net tada, kai tu esi tik užmegztas pumpuras, ji jau kyla į erdvę ir regi žydintį medį arba skrieja pirma laiko ir džiūgauja tavo žydėjimo aromatu. Net jeigu ji gyvena vien nepritekliuje, jeigu dirba sunkiausius ir juodžiausius darbus, tarsi būtų svetima pasauliui, vis tiek naktį jos širdis kalbasi su žvaigždėmis ir ji priima visų planetų įsakymus, kurie įsirašo joje kraujo raštu, kad tas, kuris turi ateiti į pasaulį, nuo pirmųjų akimirkų joje jau vyniotų ant savęs viso kosmoso rašmenimis nužymėtą likimą, ir jos valioje yra jį sušvelninti.
Ji yra visatos augalas, kuris visu savo įstabumu išsiskleidžia meilėje. Ji yra stebuklų instrumentas, kurį blogis labiausiai siekia pasisavinti, kad galėtų valdyti pasaulį. Blogiui tai pavyktų nesunkiai, tačiau joje gyvena meilės troškimas, meilės poreikis, meilės mokėjimas, meilės energija, visos priemonės tai meilei prišaukti, su ja susilieti, visi būdai meilės energija virsti ir visos sąlygos tai energijai pasireikšti, o meilė yra Dievas, kuris apsaugo mylinčią moterį nuo pražūties pavojų.
Ji yra Pasaulio Motinos – moteriškojo prado – atspindys, jaunesnioji Kristaus motinos sesuo, pasaulio darbininkė, globotoja ir rūpintoja. Ji eina iš paskos savo broliui–vyrui ir atsargiai patikrina viską, ką jis yra atradęs ir pažymėjęs atradėjo ženklu. Ji patikrina savo likimu, savo gyvenimu, savo atsakomybe už vaikus – už pasaulio ateitį, kai kuriuos vyro atradimus ji be gailesčio atmeta, nes tai kelia pavojų ateičiai. Kad paaiškėtų kai kurių proto atradimų pavojingumas pasauliui, kartais jai reikia paaukoti savo likimą, – kitaip pavojaus dažnai neįmanoma demaskuoti. Ji eina kaip pasaulio išminuotoja ir blogio minos dažnai sudrasko jos gyvenimo kūną. Tačiau taip ji įrodo, kad kiekvienas atradimas, kuris neapšviestas dvasios šviesos, žmonijai yra pavojingas. Ji prisiima panieką už tą savo didvyriškumą, nes materijos įkalintas pasaulio protas dažnai mato ir vertina ją pagal sudarkytą jos gyvenimo kūną, tačiau jam nebepakanka vidinės šviesos apšviesti tos katastrofos priežastims, o materijos užimtame prote išsisėjusi didybė neleidžia to įvardyti kaip karžygystės.
Nėra pasaulyje nė vieno žmogaus, kuris nebūtų praėjęs pro jos įsčių vartus ir kuris nebūtų jai skolingas, kad ji kūnu aprengė jo sielą ir kad nuo pirmos akimirkos joje leido sielai klausytis ne vien žemiškojo pasaulio garsyno, bet ir dangaus šviesulių išminties, į kuriuos pasaulyje tik vienintelė moteris reaguoja be jokio pasiruošimo, o jos broliui – vyrui, kad jis girdėtų kosmoso kalbą, reikia ilgai mokytis, ruošti ir valyti savo kūną, laikytis pasninko ar celibato. Moteris iš prigimties atvira žvaigždynų kalbai ir todėl jai pasaulis patikėjo naštą auginti ir auklėti vaikus, kad jie neužaugtų tik žiūrėdami į žemę ir nebūtų materijos apriboti, o pajustų savyje turintys dvasią, kuri kalbasi su begalybe.
Jos įsčios – stebuklingiausia laboratorija, kurioje vyksta amžinoji pasaulio kūrimo alchemija, ir jokie mėgintuvėliai niekuomet nepakeis motinos įsčių, kurios pirmiausia priima subrendusią sielą, o tik paskui užaugina kūną. Ir tai yra todėl, kad stebuklingo vyro ir moters susiliejimo metu visos planetos dalyvauja atsiųsdamos savo pasveikinimą būsimam žmogui, kuris persmelkia kiekvieną tėvo ir motinos pradėtą ląstelę, įamžindamos tą mirksnį nepakartojamu palaimos jausmu. Taip kosmosas įvertina šią neįkainojamą akimirką ir jo įvertinimas yra neužmirštamas.
Tačiau materijos, sąstingio apimtas protas moters įsčias dažnai suvokia tik kaip vietą, kurioje palankiausios sąlygos patirti orgazmą. Blogis, įsikūnijęs į žmogų, pirmiausia puola išniekinti moters įsčių. kadangi nesugeba įvertinti joms savo skolos. Materijos užvaldytas protas yra beširdis protas ir negali iki galo atsiverti meilei, o nerealizuota meilė virsta neapykanta ir prirakina žmogų prie instinktų pasaulio. Žmogus, kuris nesugeba gerbti gyvybės pradėjimo indo ir įvertinti savo skolos jam, dažnai puola moters įsčias niekinti ir naikinti. Neatiduota meilės skola veržiasi per netobulą sąmonę iškreiptomis formomis, dar labiau žalodama jį patį.
Jėga, kuri du žmones šaukia pradėti gyvybę, yra tai, kas gali būti vadinama Šventąja Dvasia, o tam skirtos žmogaus kūno dalys yra Šventosios Dvasios instrumentai, atliekantys gyvybės prišaukimo muziką, todėl neleistina, kad šie instrumentai grotų gaivalams. Be moters šie instrumentai neatlieka savo dieviškosios paskirties, o jų muzika žadina vien instinktų chimeras, kurios trokštų įsikūnyti dievišku žmogaus pavidalu, tačiau negali.
Žmoguje nieko nėra gėdingo ir negražaus, kai visas jis atlieka Kūrėjo jam suteiktą paskirtį, bet kai jis savo gyvenimo būdu ir sąmonės sąstingiu ima ginčytis su Kūrėju, tuo neišvengiamai pasinaudoja jo Ego, kuris tampa sparnuota pabaisa, nešiojančia žmogaus likimą materijos pamėgtais žemosios prigimties keliais.
Toks žmogus lieka nuskriaustas, nes meilę pažįsta tik fiziškai, ir amžinai lieka vienišas, nes instinktų brūzgynuose nebesugeba atrasti versmės jos trokštančiai sielai, kurios balso nesugeba atpažinti.
Tokie žmonės pasaulyje kuria sekso malonumų industriją, tačiau nieko nepadaro, kad atsirastų daugiau meilės. Jie siekia pavergti moters meilės galias, bet nesugeba jomis pasinaudoti, nes be dvasios jos nepasireiškia, o kad moteryje reikia ieškoti meilės dvasios, jie nežino.
Šventosios Dvasios galias jie siekia padaryti kūno, tai yra materijos tarnaitėmis. Tačiau kaip upė negali tekėti į kalną, taip dvasia negali tarnauti materijos įgeidžiams. Jei kalnas užstos kelią upei, ji aplenks jį arba paplaus, Taip suyra ir kūnai, kurie kuria ir daugina instinktus, bet neatsiveria meilei.
Vien moteris gali pasipriešinti šiam procesui ir ji priešinasi pamildama širdimi bet kokiomis sąlygomis, bet kokiomis aplinkybėmis, ir kol yra moterų, mylinčių dvasia, tol pasaulis evoliucionuoja.
Kol moteris kuria pasaulį, gimdydama žmogų ir jį paruošdama visuomenei, ji yra nesutepama, nes yra klusniausia Ievos – Didžiosios Viešpaties sukurtos moteriškosios Gamtos duktė.
Mergaitė, kuriai lemta kada nors tapti motina, yra švelniausias ir tyriausias Viešpaties valios įsikūnijimas, ir kėsinimasis į jos paskirtį, jos išniekinimas arba pažeminimas yra nusikaltimas, ir kiekvienas, kas tai daro, turi žinoti, kad neišvengiamai bus nubaustas. Nes kas paniekina mergaitę, tas paniekina joje gyvenančią motiną, o kartu paniekina vartus, per kuriuos atėjo į šį pasaulį.
Tik išsigimusi visuomenė toleruoja ekonominius svertus dvasios sferoje ir įstatymus, kurie įteisina pelną iš prekybos instinktais. Tik satanizuota sąmonė kuria įstatymus, kurie gyvybės pradėjimo indą siekia padaryti pinigų pritraukimo priemone patenkinant instinktus. Tik protas, kurio laukia prapultis ir kuris neša pražūtį kitiems, neištiesia pagalbos rankos moteriai, nebesuvokiančiai savo pašaukimo šventumo, o gramzdina ją gilyn, nors paskui ją nueis antroji žmonijos pusė.
Visi, kas yra gimę iš moters, o iš moters yra gimę visi, privalo saugoti moters tyrumą ir jos prigimties nepriklausomybę kaip ateities garantą, kaip apsaugą nuo išsigimimo, o atskirus moters nuopuolio atvejus laikyti individualiais sąmonės ieškojimais evoliucionuojant, už kuriuos atsakingas tik pats žmogus, ir niekas neturi teisės kištis, mėgindamas nuopuolį reglamentuoti kaip normą arba profesiją, nes bausmė už svetimos evoliucijos apsunkinimą yra nenusakoma ir ji atsiliepia kartų kartoms.
Tad kalbėk apie motinas, apie savo ir apie kitų. Apie motinas, kurios netapo motinomis, apie moteris, kurios yra motinos kiekvieną akimirką, nors atrodo, kad jų kasdienybė nuo motinystės neapsakomai toli. Kalbėk apie moteris, kurių niekas nemyli ir negerbia, tačiau naudojasi jomis kaip vandeniu savo purvui nuplauti, – jos yra kankinės ir nė vienam nevalia jų smerkti.
Nėra laimingų moterų. Yra tik miegančios ir sapnuojančios laimę. Yra niekada nepabundančių ir todėl niekada nesuvokiančių savo tikrosios paskirties ar pašaukimo. Tarp budinčiųjų laimingų nėra. Yra keliauninkės per Amžinybę, ir jos perskrodžia laimę arba nelaimę lyg paukščio šešėlis vandenį, nenugrimzdamos jame. Vienų žvilgsniai ištirpsta toli priekyje, būsimų aušrų migloje, o kitų – amžinai įbesti į žemę, kurion šiandien atsispiria kojos.
Pirmosios, nors ir patiria viską, kas žmogiška, lieka be didesnių randų sielose, – visa, ką patiria, jos priskiria savojo kelio būtinybei, dėsniui, šlifuojančiam moters sielą praradimais ir netektimis, kad kada nors, prie Viešpaties kojų sušvitusios brangakmeniais, jos galėtų pasiųsti tamsą skrodžiantį spindulį prarastiesiems ir netektiesiems, ir jie, laikydamiesi to šviesaus siūlo, vėl rastų kelią pirmyn. Jos žino, kad šio Dėsnio nepakeisi. Jos jaučia Amžinybės vėją, kuris ataušina skausmo karštį, jos yra Amžinybės tarnaitės, todėl niekas nežino, kokio gylio jų skausmas ir kokio aukščio jų laimė. Jos neprisiriša nei prie to, nei prie kito. Jos tarnauja nesiskųsdamos, kol vieną kartą suklups prieš Amžinybės Tėvą, kad ant jų nulenktų galvų iš Viešpaties rankų būtų uždėta lengva kaip rytmetys, skaisti kaip saulė karūna, nuausta iš gyvenimo jūros perlų spindesio, – tais perlais virto visos pasaulio kančios, atšokusios nuo jų pačių sukauptų ir Amžinybėn nukreiptų sielų.
Antrosios tampa šio pasaulio deivėmis raudotojomis. Jos išgyvena, išbando, iškenčia kiekvieną šio pasaulio pėdą. Jos gyvena gyvenimą taip, tarsi raudotų jį. Jos patiria būties medų ir būties nuodą – ir sprendžia, kas nepavojinga einantiems po jų. Jos aptvarsto kiekvieną mūsų žingsnį, nors jų pačių rankos nusėtos žaizdomis, o širdys pilnos randų. Jos aptvarsto savo užuojauta ir žmogaus, ir augalo žaizdą, savo kūnu jos dengia kiekvieną skriaudžiamąjį, o savo siela stengiasi užpildyti visą šio pasaulio erdvę, kad niekam daugiau neliktų vietos, tik jų globojamiesiems, nes jos niekam tos erdvės nepatiki. Jos sudaro didžiausią nepatogumą šio pasaulio valdovui, Tamsos kunigaikščiui, ir jis keršija joms kaip įmanydamas, kai negali pasiekti pirmųjų, – jas apsaugo žvilgsnis, nukreiptas Amžinybėn. Kartais deivės raudotojos pačios tampa panašios į nuodą, jos ima skleisti nemeilę, neapykantą… Visa tai dėl didžiulio rūpesčio pasauliu. Jos tą nuodą susirinko iš aplinkos ir vargs dabar, kol jį sunaikins. Bet pasaulis atleis joms, nes jos – piktžolių ravėtojos, o jei kuri nors pati tampa panaši į piktžolę, – vadinasi, ji tapo savo pašaukimo auka. Tačiau ją visad gali išgelbėti meilė, kuriai ji padarė tiek daug vietos ir tiek daug erdvės paskyrė aplinkui save.
Miegančios ir sapnuojančios laimę yra grožio karalienių konkursų dalyvės, manekenės, fotomodeliai ir visos kitos, kurios vadinasi žvaigždėmis. Miegančios ir sapnuojančios laimę yra bankininkės, pinigų skaičiuotojos ir daugintojos, neteisingos teisėjos ir materijos pasaulio advokatės. Virš jų užskleistų vokų leidžiasi viso pasaulio nuodėmės ir aistros ir stengiasi įvarvinti pro besišypsančias praviras lūpas nors lašelį savo nuodo, kurį sapnas joms paverčia nektaru. Sapnuose jos gražuolės, feministės, politikės, milijonierės, pasaulio bankų valdytojos ar prezidentės, bet jei kada nors pabus sukrėstos sapno vaizdinių, jeigu jas pažadins iš siaubo rėkianti siela, atpažinusi virš savęs palinkusias chimeras anksčiau nei mieganti sąmonė, – jos taps raudotojomis ir labiausiai kentės dėl pasaulio pražūties, ir jų gyvenimai bus tos pražūties ryškiausi ir nepaneigiami liudytojai, – tos pražūties priežastis nešios kaip visiems matomus antspaudus savyje, nes bus prie to prisidėjusios.
Tokios tatai moterys, kurios yra mūsų motinos…
Bet mūsų motinos nėra pašauktos į pasaulį tik pereiti jo arba susapnuoti. Jos nesibaigia šiame pasaulyje kartu su savo kelione. Jos visos – esame mes. Mūsų motinos – ir keliaujančios, ir raudančios, ir sapnuojančios – yra tarsi Viešpaties augalai, turintys sielą ir širdį ir leidžiantys atžalas – mus. Kad eitume, kentėtume arba sapnuotume… Žinoma, galime sakyti, kad jos – tai mūsų šaknys. Mes, atseit, sukrauname žiedus – savo kūdikius, ir esame veidu atsigręžę į Amžinybę. Netiesa. Jos yra pirma mūsų. Jų gimimas atveria gimties vartus mums, o jų mirtis atneša mūsų mirtį. Kai miršta tavo motina, žinok – dalis tavęs taip pat numirė. Ji išėjo, ji peržengė gyvybės ir mirties slenkstį – dabar jau tu žengi to slenksčio link. Mirus tavo motinai, prasidėjo tavo mirtis. Ak, negalvok, kad jos mažas būstelis išspręs tavo sūnaus ar dukters problemas, jiems atitekdamas. Negalvok, kad tau atsiras daugiau laiko anūkams, jeigu nebereiks ja rūpintis, – tai sapnas. Tu mažumėlę snustelėjai ir nebesusivoki realybėje. Jeigu mirė tavo motina, tau jau kur kas mažiau liko laiko ir jos būstelis neišgelbės tavo vaikų ir tau nepalengvės, nusimetus priežiūros ir slaugymo naštą. O ir ši našta esti visai ne tai, o švelni, pati švelniausioji skola, kurios motina niekad nepaprašys grąžinti, bet jos neišvengiamybę tu priėmei su pirmu motinos pieno gurkšniu. Atsiminkite, kas parašyta: „Jeigu norite turėti ilgą gyvenimą ir laimingą mirtį, gerbkite savo tėvą ir motiną…“ Be tos pareigos savo motinai pasijusite netekę savo vaikų meilės. O tai baisiau ir už visų baisiausią gyvenimą. Tad jeigu mirė tavo motina – mirtis priartėjo prie tavęs per vieną genties kartą…
Todėl saugok motiną, šildyk ją savo širdimi kaip įmanydamas – mirtis bijo širdies šilumos ir meilės šviesos.
Ar tau teko ginti nuo mirties savo motiną? Ar teko kada patirti tokią didelę meilę, kad nepabijotum atsistoti tarp visų pasaulio našlaičių ašarų kaltininkės ir savo motinos ir dengtum ją savimi, ir jaustum vis augančią dvasios jėgą, ir suvoktum, kad gali tai daryti? Ar aukojaisi kada už savo motiną? Jeigu taip, turėjai tada pajusti saldų aukos skonį, atimantį protą, bet suteikiantį antgamtiškų galių. Atmink, tavo motina žino šį skonį – ji visą gyvenimą buvo pasirengusi bet kurį akimirksnį pasinerti į jį ir išnešti tave iš pavojaus, nesvarbu, kokio amžiaus tu būtum ir kokio tas pavojus dydžio…
Ar tau, ar jums teko pabusti naktį nuo mėnulio šviesos, šaltos ir vienišos, plytinčios virš pasaulio ir draugaujančios tik su vaiduokliais, medžiojamais nakties dvasių, ir pajusti speigo dvelkimą, nuo kurio ima stingti ir susigniaužia į kumštį širdis – taip, kad kiekvienas jos tvinksnis jau yra toks sunkus, jog girdėti, kaip jis aižo nakties tylą, kaip sudarko, atsimušęs į lango stiklą, ledinį mėnesienos atspindį jame, kaip jis atima iš jūsų visą oro atsargą, esančią kambaryje? Ir jūs keliatės iš lovos su begaliniu neišvengiamybės jutimu, ir ieškote to jutimo priežasties, nes žinote, jog dėl to kalta ne mėnesiena… Motina. Kur jūsų motina?.. Jūs karštligiškai šokate prie jos kambario durų, atveriate jas ir sustingstate, mėgindami įsiklausyti į kvėpavimą. O jei jos nėra su jumis, jei atskirta nuo jūsų didelio atstumo, jūs pajuntate šio atstumo pavojų ir nepakeliamą kaltės jausmą, kodėl nenugalėjote jo vakar, užvakar, prieš metus… Ir įvyksta stebuklas. Jūs akimirksniu atsiduriate šalia jos, kad ir kur ji būtų, ir viskas pasitvirtina: jūs pajuntate galingą mirties šaltį, prieš kurį bejėgė jūsų motina…
Motina mano…
Tik dabar suvokiate, kad jos bejėgės rankos, gulinčios šalia kūno lyg du nusegti sparnai – tai jūsų rankos. Tos pačios, kuriomis apglėbiate savo mylimuosius, glamonėjate juos, liečiate, glostote – tai jūsų artimieji, kūdikiai… Tos, šalia motinos kūno jau bejėgės – jumyse dar gyvos, su visomis jutimų adatėlėmis pirštų galiukuose. O ta širdis… Kuri plaka silpnai, neritmingai – jumyse dar pilna gyvenimo, žmonių, įvykių ir jausmų – pilna pasaulio… Bet čia – jau nebe pasaulio… Tos akys, lūpos, buvusios daugiažodės…
Taip, tai jūsų akys blėsta, o lūpos stingsta ir žodžių atsarga išsibaigusi – liko tik atodūsis, atstojantis visus jums per gyvenimą sakytus žodžius.
„Motina mano, kuri pasėjai mane šiame pasaulyje, iš Viešpaties delno paėmusi auksinį mano sielos grūdą, neišeik dar… Sustok, mano motin, sustok ir pakelk akis. Aš, tavo išaugintas kūdikis, tavo, tik tavo žmogus, nūnai daug tvirtesnis už tave, esu šalia ir padėsiu tau. Bet aš nebesu tavo vaikas – esu tavo pagalbininkas ir palydovas, esu tavo žemiškas sargas. Nežiūrėk į mane, motin, pakelk akis nuo žemės, jei esi raudotoja ar kentėtoja, pabusk iš sapno, jei esi sapnuotoja, – aš, tavo kūdikis, atsiradau šalia ir budžiu. Aš esu tu. Aš neleidžiu tau išeiti taip paprastai, nes tai yra mūsų abiejų artėjimas į tą pačią paslaptį. Sustok savo kelionėje ir pakelk akis, bet ne į mane. Įsmeik žvilgsnį į tolimą pasaulio aušrą, – matai? – ta didinga aušros vilnis artėja į mus ir ji nuplaus kada nors visų tavo ašarų priežastis. Kada nors ji užlies šio pasaulio veidą, ir aš neleidžiu tau išeiti iš čia, jos neišvydus, nes tai yra ir mano ėjimas. Ten, toje šviesoje, bręsta ir naujos pasaulio dienos branduolys, suvystytas visų pasaulio motinų viltimis. Jo vidury kaip deimantai guli ir auga visų Šviesos idealų suma. Meilė, Tiesa, Išmintis, Gėris, Grožis, Viltis sudaro žmogiškojo gyvenimo laimę. Iš kur tu žinojai apie tas brangenybes, motin, jeigu jų buvo kupini visi tavo žodžiai?..
Mano motin, viso ko Kūrėjas tą šviesą siunčia pasauliui, taip pat ir tau, ir pirmiausia ją teišvysta motinų, taigi ir tavo akys. Pakelk akis į aušrą. Regi? Dabar kalbėk su manimi:“Tėve mūsų, kursai esi danguje, nebuvo mano gyvenime vargo, skurdo, kančios, nevilties, nebuvo sapnų su savo išnykstančiais pavidalais, nebuvo prisirišimo prie daiktų, netgi prie žmonių, nebuvo netekčių. Buvo tik ėjimas į Tavo šviesą, pripažįstu tai, o visa, ką patyriau, – tik gyvenimo žaizdras, kad būčiau švari ir verta susitikti su Tavo šviesa, kurią leidi išvysti dabar. Buvo tik širdies gludinimas pasaulio vilionių ašmenimis, kad, išvydus šią aušrą, nebeliktų jokių abejonių dėl pasirinkimo. Neatimk šios šviesos iš manęs. Atsiųsk vieną jos spindulį mano keliui apšviesti, kad eičiau įsitvėrus į jį, neliečiama tamsos gaivalų ir kada nors išvydusi tavo šviesų ir spindintį veidą žinočiau – kelionė pasibaigė“.
Motin, mano motin, nuo šios akimirkos tapki keliauninke. Nepaleisk šios Šviesos iš akių, nes tavo ėjimas yra ir mano ėjimas, tad ar gali mus, savo sukurtuosius, vesti kur nors kitur, nei į šviesą.
Ar teko jums paimti ant rankų savo motiną kaip kūdikį, pakelti ir parodyti aušrą? Ar teko jums tuo metu patirti, ką veikia mirtis?
Ji pasitraukė nuo jūsų motinos per gerą žingsnį ir užsidengė savo pilką veidą kažkuo nepermatomu, kad niekas nebeišvystų jos bruožų. Ji sustingo. Ji suprato, kad tavo motina atimta iš jos. Tavo motina niekada nebepatirs mirties, nes ji žengė į šviesą. Ji tapo Amžinybės tarnaitė, nešanti didžiausią paskirtį savo mažoje širdyje, – pažinusi šviesą, ji visus jus su jūsų vaikais, vaikaičiais ir proprovaikaičiais vesis tenai, kur nebegalioja jokie mirties įstatymai. Ji tapo nemirtinga.
Mirtis sustingo laukdama, – kai tu atsitrauksi nuo motinos, gal ji staiga pasijus vieniša ir bejėgė ir atsigręš atgal į savo gyvenimą ar į savo sapnų realybę… Ir galbūt jos silpstantis žvilgsnis nusprūs nuo tolumoje šviečiančio mažyčio šviesos taškelio.
Nepalik savo motinos. Visą meilę ir visą savo gerumą paklok jai po kojų – ir tau bus atlyginta iš Šviesos aruodų. Tu moki, tu gali tai padaryti. Tu šito išmokai iš jos.
Nekalbėkime apie laimingas moteris. Jų visai kita paskirtis, nei būti laimingomis. Ir mūsų – taip pat. Mes turime būti amžinieji keliauninkai į naują bręstančią pasaulio dieną, kuri atneš žemei Pasaulio Motinos moralę, o šitai niekada neįvyks be mūsų motinų.
Todėl šiandien, jei dar ne naktis, kada tu pabundi nuo šalto mirties dvelksmo, nuo mėnulio šviesos, besiskverbiančios pro langą į tavo vyzdžius per užvertus vokus, nuo tėkmės laiko, kurį sukrečiamai pajutai srūvant savo ląstelėmis, nervais, kaulų čiulpais, jeigu dar ne ta akimirka, kai motina žengia pro mirties vartus, skubėk pas ją nedelsdamas, kad mirties vartai taptų Amžinybės vartais…
Eik į saulės apšviestą kiemą, kur ji sėdi pavėsyje ant suoliuko senučių draugijoje, surask ją skverelyje, kur ji perdžiūvusiu nuo troškulio gomuriu linguoja vežimėlyje svetimą kūdikį, kad galėtų prisidurti prie pensijos, eik, ištrauk ją iš lindynės, jeigu jos gyvenime atsitiko tokia nelaimė, kur ji susivėlusi ir apsvaigusi kažkieno sumuštu veidu vapa tai, ką jai kužda košmariški gyvenimiško sapno gaivalai; net jei ji bažnyčioje skaito maldaknygę, o jos mintys skrieja nueitais gyvenimo takais, eik pas ją nedelsdamas. Net jei ji turi didingą kilmę įrodančius dokumentus ir tebesaugo giminės brangenybių dalį su herbais ir monogramomis, juo labiau – eik pas ją ir imk ją už rankos, kad ji pajustų pasididžiavimą ne savo giminės ištakomis, o savo motiniškąja paskirtimi. Niekada nepasmerk jos, nes jinai – tu. Žinok, kad dangus daug gailestingesnis už žmones ir Jo šviesa apšvies ją tiek, kiek ji suspės į ją atsigręžti. Žinok, kad Viešpats ją paženklino aukščiausios kilmės ženklu – Motinos ženklu. Neleisk jai pamiršti tos garbės. Ir svarbiausia – kurk gyvenimą, visomis išgalėmis kurk gyvenimą, kuriame Motinos vardas ir paveikslas visada užimtų garbingiausią vietą po Viešpaties.
Papasakok jiems apie moteris, nes visos jos yra motinos, o tu taip pat esi moteris, – tad kas už tave geriau žino, kas jos yra?
Žinoma, gali būti nepopuliari ir nemadinga, bet tau nevertėtų jaudintis dėl to. Vienadieniai dalykai turi savo gerbėjų. Tai laiko atneštos aplinkybės, kurios įtraukia žmogų į savo srautą ir jis tampa nesavarankiškas. Jis pasileidžia nuo amžinųjų dalykų ir sukasi kasdienybės verpetuose dažniausiai drauge su to laiko atliekomis. Jis nebesilaiko dangaus, jo sielos nebejaudina žvaigždės, jis nebepastebi metų laikų bėgsmo, jis nebemato pasaulio kaitos. Jį nusineš tas laikas, kuriam jis pasidavė. Jis galvoja, kad visur suspės, kad dar turi laiko, tačiau nežino, kad yra laikas, kurio neįmanoma kompensuoti. Tai yra tėvo laikas. Tai yra motinos laikas. Tai yra kūdikio laikas.
Pasakyk tėvams, – jeigu jie neatliks savo paskirties, kol vaikas auga, jie bus praradę tėvo laiką. Pasakyk jiems, – jeigu jie nemylės ir nesididžiuos savo vaiku, jis užaugs nepasitikintis savimi. Jeigu tėvas nekels savo vaiko ant rankų, jo akivaizdoje neapkabins motinos, – užaugęs vaikas nemokės atvirai reikšti meilės moteriai ir didžiuotis šeima.
Pasakyk motinoms, – jeigu jos nebus su savo vaikais, kol jie maži, praras savo motiniškąjį laiką. Pasakyk, kad jeigu jos neglaus, nemyluos, nebučiuos ir nesakys švelniausių žodžių savo vaikams, jie užaugs nemokėdami reikšti savo geriausių jausmų, o ir patys jausis niekam nereikalingi.
Pasakyk vaikams, – jeigu jie nemylės savo tėvo ir motinos, nesiglaus prie jų, nekalbės gražiausių žodžių savo tėvams, – bus praradę savo vaikystės laiką ir niekas niekas niekas niekada to laiko nepakartos, nesugrąžins ir neatlygins nė vienos valandos to prarasto brangaus laiko, ir nors jų gyvenimas susiklostytų sėkmingai, – jie visada jausis neatlikę kažko labai svarbaus, nes neišreikštas švelnumas jiems trukdys būti savimi.
Kiekviena valanda turi savo vertę. Prarasdami laiką, mes prarandame brangiausią turtą, nes prarandame meilę, širdies ryšius, pasaulio pažinimą. Skirdami visą savo laiką materijai, mes ne sukaupiame, o prarandame. Mes neįsigiliname į gyvenimo reiškinius, kurie verda aplink mus, ir tai yra ne vien gyvenimo reiškiniai, – tai yra ir amžinybės reiškiniai. Nepažindami pasaulio, kuris mus supa, paviršutiniškai prisilytėdami prie jo, imame jaustis nesaugiai. Mes pasikliaujame įstatymais, kurie yra keičiami per šimtmetį keletą kartų, tačiau nepasikliaujame įstatymais, kurie atlaikė tūkstantmečius ir kurie sukūrė visos žmonijos ar jos dalies moralę. Ir visų kraštų bei visų religijų moralės pagrindą sudaro žmogaus santykis su tuo, kas yra už regimo ir penkiomis žmogaus juslėmis pažįstamo pasaulio ribų, taip pat santykiai tarp tėvo, motinos ir vaiko.
Žmogaus atėjimas į pasaulį visad buvo ir tebelieka apgaubtas paslapties. Žmogus išnyra tiesiog iš nebūties, materializuojasi ir kartu yra kupinas neregimo turinio, kuris atsiskleidžia per charakterį, sugebėjimus, dvasingumą… Visais laikais visame pasaulyje kūdikio gimimas buvo laikomas ypatingu įvykiu šeimos gyvenime. Kas atsitiko, kad motina ir tėvas vis dažniau nebesuvokia to reiškinio išskirtinumo? Kas atsitiko, kodėl toks begalinis cinizmas užvaldė žmogaus protą, kad jis šitą nuostabų stebuklo vardo vertą reiškinį padarė priklausomą nuo visiškai primityvių, netgi buitiškų aplinkybių? Kas atsitiko, kad gimti kūdikiui ar negimti lemia tėvų gyvenimo sąlygos, gyvenamojo ploto dydis, pašalpa ar kainos maisto prekių parduotuvėje?..
Pati sueitis tarp vyro ir moters jau vyksta žemiausių instinktų lygmenyje, kur nė vienas nejaučia atsakomybės už dieviškųjų instrumentų panaudojimą. Kūdikis dažnai – visiškai nereikalingas trukdymas, siekiant ir toliau gyventi instinktų valioje. Žemoji prigimtis, gyvulinė žmogaus prigimtis jį laiko savo gniaužtuose ir žmogaus esmė lieka nuskriausta ir paniekinta, nes dvasia čia nebegali įsiterpti. Dievo sukurtas žmogus, sėkmingai išlaikęs daugybę evoliucijos egzaminų, savo noru, be jokio pasipriešinimo tampa gyvuliažmogiu, tokiu suvokia ir kūdikį, kol jis yra dar negimęs.
Kaip gaila, kad jūs nė vienas nebeatsimenate, kas jus pačius čia pašaukė, kaip gaila… Kol čia būsite, taip ir neatsiminsite, kada jumyse sukrebždėjo pareiga, neatlyginta skola, neatliktas žygdarbis, neišmokta tobulėjimo pamoka. Tikriausiai tai nebuvo ir sąmonės krebždesys, tai veikiau panašu į bangą, galingą poreikio bangą, kuri pažadino kažką panašaus į jūsų atmintį, ir iš tos būsenos, kuri buvo skirta jūsų poilsiui ir skyrė vieną sielos gyvenimo etapą nuo kito, jūs buvote išmestas. Būtent tai jus ir įsuko į gyvenimo gravitacijos lauką.
Bet čia ateinant atmintis beveik visuomet uždengiama, užmigdoma, nes kitaip ji sudarytų jums daug didesnių sunkumų, negu patiriate paprastai. Ji uždengiama pirmiausia dėl to, kad atlaikytumėte tą begalinį skausmą, kuris lydi jūsų patekimą į motinos įsčias, taip pat dėl to, kad ji netrukdytų jums pamilti buvusį priešą, su kuriuo gal teks gyventi ranka rankon ir atrasti daugybę bendrumo. Arba dėl to, kad nekliudytų atlikti kažko kitko, kam esate pasiryžę ir ką padaryti privalote visai nepriklausomai nuo atminties.
Jeigu jūs galėtumėte atsiminti, jums atsivertų neišsemiamas paslapčių šulinys, jūs taptumėte žmonių gyvenimo žinovais ir slaptybių aiškintojais ir iš tikrųjų galėtumėte mokyti vaikus, nes suprastumėte, kodėl jie taip skiriasi vienas nuo kito. Deja, jūs patys esate mokiniai ir dažnai daug sunkiau mokotės meilės mokslo už tą, kurį jums pavesta auklėti, mokyti ir išleisti į žmonių bendruomenę kaip subrendusį, harmoningą jos narį. Jūs nesuvokiate savo paskirties ir nesuvokiate to mažojo žmogaus sudėtingumo bei savarankiškumo. Jis nėra jūsų. Jis tik patikėtas jums turtas. Kas elgiasi taip nerūpestingai su svetimu turtu, kaip jūs elgiatės su jums patikėta įsikūnijusia dieviška siela? Jūs jį laužote, norite padaryti jį panašų į jus, jūs imate kovoti su juo, neapkęsti ir padarote jo gyvenimą nebeįmanomą. Jūs, suaugęs ir laisvas žmogus, turintis daugybę pasirinkimo galimybių, sukoncentruojate visą savo aktyvumą ir energiją į mažą vaiką ir kovojate su juo, nenorėdamas suprasti, kad jūs galite jį sulaužyti, bet negalite nugalėti. Jo prigimtis, atėjusi drauge su jo užduotimi, yra stipresnė už jus, ir jeigu jūs jį sulaužysite ir jis negalės tos užduoties atlikti, jūs būsite kaltas dėl to.
Bet jeigu jis žinotų, kaip paprasta yra nuo jūsų apsisaugoti…
Jis, išvydęs jūsų pykčio perkreiptą veidą, mintyse susikurtų virš savęs danguje saulę, atsivestų nuo jos iki savęs auksinį takelį, greitai susivyniotų į jį ir pajutęs, kaip jo šiltą apsaugos kamuolėlį drasko jūsų nesusivaldymo strėlės, mintyse kartotų:
„Netiesa, viskas netiesa, ką tu kalbi. Aš esu geras, aš esu stiprus, aš gyvenu šviesoje. Tavo žodžiai manęs neliečia, nes jie neteisingi. Aš regiu, štai, kaip jų srovelė nuteka žemėn ir drumzlinu upeliu bėga grindimis durų link. Ten, lauke, ji susigeria į žemę ir nebenuodija nei manęs, nei gėlių, nei vabalėlių. Aš atsiversiu tau, kai tu nustosi pykti. Nurimk. Aš esu geras ir myliu tave. Ne aš prišaukiau tavo pyktį – jis gimė tavyje, nes tu leidai jam gimti. Bet nurimk… Aš myliu tave…“
Ir jūs pajustumėte, kad netekote jėgų, nes jis užvėrė savo širdelę ir jūsų pyktis grįžęs į jus, naikina jus pačius, – vaikas nebeleidžia savo išgąsčiu maitinti jūsų pykčio. Tada būtumėte priversti nurimti. Nes pasakyta, kad žmogaus niekas negali sutepti, kas ateina į jį iš išorės, – jus sutepa ir naikina tik tai, kas gimsta jūsų viduje. O visos emocijos, – ir geros, ir blogos, – gimsta jumyse, ir jūsų reikalas, kaip reaguoti į tai, kas jums nepatinka, – su meile, su gailesčiu ar su neapykanta.
Labai gaila, kad nesuprantate, kaip smarkiai nusidedate, nemylėdami to, kuris jums patikėtas.
Kaip lengva baisėtis laikais ir pasauliu, kaip paprasta susiėmus už galvos aimanuoti:
„Kiek išgamų gyvena tarp mūsų, pasiruošusių pasitaikius progai vogti, galinčių nužudyti, niekinančių tai, ką daugelį amžių kūrė tauta, visuomenė, ką saugo tradicija…“
Bet jeigu jūsų atmintis nebūtų uždengta, jūs prisimintumėte, kaip nenusakomo skausmo persmelktas atsidūrėte motinos įsčiose, kurios turėjo jus nuraminti, apsaugoti, paruošti gyvenimui, suteikti kūną, supažindinti su pasauliu per jos pačios pojūčius, leisti patirti ir pripratinti jus prie pirmų ir pagrindinių žmogiškų jausmų per jos pačios jausmus.
Jūs atsidūrėte ten kaip jaučianti ir mąstanti substancija, jaučianti ir reaguojanti į aplinką per motiną, tik visiškai negalinti veikti tame pasaulyje, nes jis kol kas milijonus kartų grubesnis už jus. Taip vertė gyvenimo trauka – dėsnis, einantis iš viso pasaulio tvarkos, ir jūs nebegalėjote nieko pakeisti. Jūs dar buvote ne kūnas ir į pasaulį reagavote visai kitaip, negu dabar reaguojate, – motinos kūnas, kuris jus supo, jums nebuvo aklina užtvara tarp jūsų ir pasaulio, į kurį einate. Jūs viską jame jautėte ir žinojote, tarsi tarp pasaulio ir jūsų nebūtų buvę motinos kūno. Jūs ėjote savo keliu.
Bet staiga jūs pajutote, kad kažkas ne taip. Tas „ne taip“ buvo baisus, tai buvo katastrofa, panaši į pasaulio žlugimą, į visa ko pabaigą. Pajutote grėsmę, baimę, kuri persmelkė visa, kuo buvote jūs. Galas! Siaubas! Nors nežinojote žodžio „mirtis“, bet pajutote būtent tai. Smurtas! Visko pabaiga! Pajutote, kad jus ruošiasi nužudyti. Jūs atsidūrėte ten, iš kur nebegalėjote gimti. Kaip būtų gera, jeigu galėtumėte grįžti atgal, iš kur neseniai atėjote, bet kelio atgal nebežinojote. Kelio atgal nebebuvo. Ir kas yra tas „atgal“, neprisiminėte. Jūs jau buvote sutikęs įvykdyti pareigą, pasiaukoti, išmokti pamoką, kažką išgelbėti… Ir jūs buvote atiduotas gyvenimo traukai. Ir nieko negalėjote padaryti, tik siaubo apimtas laukti. Veltui jūsų siela šaukėsi savo kalba, kad ją išgirstų. Motinos sąmonė, išvarginta ir apkurtinta pasaulio problemų bei paveikta materijos dėsnių, pati blaškėsi tarp prigimtinės priedermės gimdyti žmogų ir tarp loginio proto pateiktų šaltų išskaičiavimų, jog reikia susikurti geresnes sąlygas kūdikiui augti. Motinos sąmonė blaškėsi ir neleido sielai išgirsti jūsų. Jūsų sargas ir palydovas stengėsi iš visų jėgų, jis sukurdavo ir išimdavo iš ateities jūsų paveikslą ir parodydavo motinai sapne baltaplaukį vaikelį, besišypsantį ir spinduliuojantį meilę, bet motinos sąmonė tuoj pat nugrimzdavo į astralinį aistryną ir ji pabudusi nieko neatsimindavo. Aplink jus jau vyniojosi kūnas, neregėtais greičiais dauginosi ląstelės, plėtėsi ir vis labiau kaustė, bet jūsų siela nereagavo į jūsų kūną, ji laukė apmirusi, – kas bus? Gal todėl šiandien jūsų siela ir kūnas neturi bendros vienovės… Ji laukė apimta siaubo, susigūžusi ir visai netroško pažinti pasaulio, esančio už motinos ribų. Ji to pasaulio bijojo, nes suvokė, kad jis pavojingas. Žinoma, tėvas galėjo tą jūsų siaubą užbaigti. Nuo jo elgesio ar žodžio dabar priklausė daug kas, – jūs iš karto būtumėte pajutęs, kad ten, už motinos ribų, yra kažkas galingas ir stiprus, yra jūsų draugas ir gynėjas. Tačiau tėvas nesikišo, palikęs jūsų gimimą aplinkybių valiai. Tik jūsų angelas sargas budėjo. Jis nuolat sumegzdavo nutrūkusį siūlą tarp jūsų motinos širdies ir amžinybės – ir jūsų motina nebenuėjo į kūdikių žudymo įstaigą. Jei būtų nuėjusi, jūs būtumėte patyręs dar vieną nežmonišką skausmą – ir būtumėte atsidūręs pasaulyje, kur yra vien garsai, bet nėra formų, kur milijonai tokių kaip jūs, ištremtų iš gyvenimo, bet nepašalintų iš jo traukos lauko, su siaubu ir visai nekūdikiška neviltim laukia grįžti arba įsikūnyti, siekia įgyti formą ir turėti kalbos bei regėjimo dovaną, ir sielos kalba tebesišaukia pagalbos. O kai to šauksmo prisikaupia itin daug, kai jis tampa galingesnis už motinos sąmonę, kuri trokšta išvengti prisiminimo apie įvykdytą žmogžudystę, jis per jos pasąmonę ima veikti kaip galingas radijo siųstuvas. Tada motinos sąmonė nebeišlaiko pasąmonės signalų ir yra priversta išsiversti jūsų šauksmą į sau suprantamą kalbą. Ir tada motina susapnuoja vaikelį, kuris tiesia rankas į ją pro daugiaaukščio namo langą, bet staiga kažkas atsitinka ir visas namas subyra, palaidodamas po griuvėsiais drauge ir jos kūdikį. Arba nei iš šio, nei iš to staiga išgirsta tuščiame kambary vaikiško balso šnabždesį: „Mama, man šalta…“
Tėvo sąmonę tai turėtų veikti panašiai, bet atrodo, kad tėvas jaučia daug mažesnę atsakomybę, ir jūsų būties katastrofa, dėl kurios jis kaltas ne mažiau nei motina, gyvenimiškų pasekmių jam neturi. Tačiau taip tik atrodo…
Bet prisilietusiam kūno, tačiau neišreiškusio savęs jame, kelias atgal užvertas. O kelio į priekį nebus tol, kol atgailos jėga ir meilė, beribė visuotinė meilė neįsiverš į negimusiųjų pasaulį ir nepakels jų aukštyn. Tik tada nutrauktas kūdikio kelias prišliaužtų prie iškankintos ar atgailaujančios sielos durų ir sušnabždėtų: „Eime…“
Tačiau motina nenuėjo. Jūs laukėte išsivadavimo iš jos, jau žinodamas, kad pasaulis, į kurį patekote, yra labai blogas. Kad jis jums pavojingas…
Štai taip gimę kūdikiai, susiklosčius aplinkybėms, ima veikti prieš pasaulį, prieš žmones, o kartu ir prieš žmoniją, naikindami ją ir jos sukurtą tvarką ypač aistringai. Jeigu jų sielos iš karto nėra gydomos meile, ramybe, harmonija, jeigu juos apsupa įprastiniai, agresyvūs ir nenuoširdumo pilni santykiai, atsineštoji savigyna tampa puolimu.
Pagalvokime, kad dauguma mūsų kūdikių jau motinos įsčiose patiria šį balansavimo tarp gyvenimo ir mirties siaubą. Tenai kūdikis pamilsta pasaulį ir sustiprina savo atsiradimo jame įžadą arba tampa jam priešiškas. Tenai kūdikis gauna viso gyvenimo etikos programą arba būna paaukotas blogio dvasiai, kuri šiandien valdo daugybę rafinuotų formų ir prieš kurią jam dažnai visą gyvenimą tenka grumtis vienam ir suklupti nugalėtam. Bet jo kaltė niekada nebus vien jo kaltė. Tai yra ir visų mūsų, kurie nudėvimas, suvalgomas ir prageriamas vertybes sulyginame su amžinosiomis ir atiduodame pirmenybę anoms, kaltė. Visų mūsų kaltė, visų mūsų kaltė, visų mūsų didžiausia kaltė, kad niekiname seserį moterį, kuri taps motina, ir paniekintas gimsta jos kūdikis, kuris yra ne vien jos, bet ir Viešpaties. Nes ir dėl mūsų kaltės jos įsčios dažnai jau vaikystėje suteptos, jos kūnas neapsaugotas ir jos siela žalojama. Jos įsčios, kuriose galėtų persimainyti net tas, juodojo pasaulio sėklą nešantysis, yra paniekintos, nes visas žemasis pasaulis kėsinasi į jas. Nes taip mažai kas supranta tikrąją jų paskirtį. Pasaulio Kūrėjas taip sutvarkė, kad motinos įsčių laikas nepriklausytų šio pasaulio – Tamsos – kunigaikščiui. Motina, kuri visada bent šiek tiek yra Pasaulio Motinos atspindys, gali tuo metu apglėbti kūdikio sielą ir neatiduoti jos niekam, išskyrus dieviškąją jos paskirtį.
Ar teko tau kada, motin, gelbėti savo kūdikį nuo pikto, kurio dar niekas nemato? Ar žinai, kaip tai daryti? Atsiverk visa širdimi Aukštybių šviesai, atsistok prieš visa ko Kūrėją nuolanki kaip indas, priėmęs saugoti šventą aliejų, kelk sielos žvilgsnį aukštyn ir sakyk: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, Gyvybės, Sveikatos, Meilės, Gėrio, Grožio, Tiesos, Išminties ir Vilties šaltini… Išgirsk ir išvysk mane, saugančią tavo siųstą kūdikį. Persmelk savo meilės šviesa mane ir tą sielą, kurią siuntei man, kad suteikčiau jai kūną. Pripildyk mus savimi, išvaduok nuo matomo ir nematomo blogio, apsaugok nuo regimo ir neregimo priešo, klastingo žmogaus, nuo tolimo ir artimo ginklo, nuo pykčio, melo, keršto, neapykantos, didybės, pavydo, klastos, tinginystės, godumo ir nuo visko, kas ne iš Tavęs. Atleisk man, jo motinai, ir žemiškajam jo tėvui, taip pat mūsų abiejų protėviams visus nusikaltimus prieš tavo valią ir klaidas, kad už jas nereiktų atsiteisti mūsų vaikeliui. Apšviesk mane ir kūdikį savo meilės šviesa, kad visad atpažintų Tave visais Gėrio, Meilės, Išminties, Grožio ir Tiesos pavidalais, o atpažinęs pildytų visa, kas iš Tavęs, savimi ir stiprintų Tavo tvarką pasaulyje. Kad ateitų į šį pasaulį Tavo meilei ir mūsų džiaugsmui. Prašau Tavęs, mūsų Tėve, Tavo vienintelio Sūnaus Meilės ir Aukos galybe ir tebūnie taip, kaip jis troško, amen…“
Kartok tai nuolatos mintyse, o jeigu pajusi, kad jos pinasi, kad kiti žodžiai užima šių šventų žodžių vietą, žinoki – didysis maištininkas prieš Dievo valią trukdo, nes nori, kad tavo kūdikis neturėtų dangiškosios apsaugos. Tada kalbėk balsu. Tark tuos žodžius garsiai, ir jis pasitrauks, nes jis neturi balso šiame pasaulyje. Žinok, kad žodis – stipriausias įrankis ir malda balsu stipresnė už tylią maldą. Blogį kuriančios jėgos yra stiprios, bet tu būk su stipriausia pasaulio jėga – Viešpaties, ir tavo kūdikis nebus nugalėtas. Ir suvok, kokią vertę pasauliui turi tavo kūdikio siela, jei dėl jos kova prasideda jam dar negimus.
Taip pat melskis, jei tavo kūdikis serga. Sakyk:
„Dievo Sūnaus kūno ir kraujo aukos galybe įsakau: pasitrauk, liga, nuo mano vaiko, išnyk ligos priežastie, prapulkit ligos šaknys ir visa, kas ją sukėlė, išeik ligos dvasia iš mano kūdikio ir iš jo namų ir eik ten, kur būsi niekam nepavojinga. Man Viešpats pavedė šį kūdikį auginti ir auklėti, ir aš turiu viršenybę prieš tave. Išnyk, piktoji, išnyk, geliančioji, išnyk, deginančioji, išnyk, naikinanti ir kenkianti. Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo aukos galybe, aš, motina, neatiduodu tau savo kūdikio ir neatiduosiu tol, kol tokia nebus Viešpaties valia, ir Jis tegul parodo tau tavo vietą. Auk sveikas, mano vaikeli, Dievo meilei ir žmonių džiaugsmui, o aš, jo motina, visa savo esybe saugau tave nuo pavojų, ir nėra jėgos, kuri pažeistų Dievą pažįstančios motinos širdies saugomą kūdikį. Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Amen…“
Melskitės taip ir nebijokite pašaipos. Tie, kurie šiandien pašiepia, nelaimei atsitikus patys taip melsis, ir ta malda padės.
O jei kūdikis atėjo į pasaulį tada, kol jūs dar nemokėjote jo apsaugoti, ir dabar aiškiai matote blogio virusą, keičiantį jo veiksmus, minteles, gyvenimą, – kalbėkite:
„Neatiduodu tau, blogoji jėga, šio vaiko. Jis skirtas man ir aš jį vedu šiuo keliu, kurį jam nurodė Amžinybės Viešpats. Aš turiu viršenybę prieš tave, nes visa ko Tėvas man jį patikėjo“.
Ir kartokite vėl tuos galingus žodžius, kuriuos sužinojote anksčiau. Atsisėskite prie miegančio kūdikio lovelės ir kartokite:
„Tu ne vien mano vaikas – tu ir Viešpaties vaikas. Tu esi geras, ramus, tyras, tu augi kupinas išminties, kupinas meilės, tiesos, gėrio ir grožio. Aš myliu tave ir visi tave myli. Ir meilės šviesa bus nušviestas tavo gyvenimas, ir tu reikalingas šiam pasauliui kaip šviesos nešėjas“.
Kartokite savo vaikui daugybę kartų per dieną: „Aš myliu tave“. Pasaulis pilnas ir tamsos, ir šviesos. Gal jo siela jau išgąsdinta dėl jūsų nežinojimo… Greičiau taisykite savo klaidą, neleiskite jo sieloje įsitvirtinti nepasitikėjimui žmonija.
Jeigu jūs esate mokytojas, kasdien matote dešimtis vaikų ir kai kurie jums nepatinka, žinokite – jie nekalti.
Gelbėkite juos nuo pikto – tai yra jūsų pareiga ir pašaukimas. Niekada nedarykite to atvirai ir primygtinai. Jūsų auklėjimo įrankis – jūsų mintys. Kiekvieną sykį eidamas pas juos trumpam prisėskite, užsimerkite, išvyskite mintimis saulę, nutieskite nuo jos iki savęs šviesų takelį ir pats tapkite panašus į saulę. Tada atsistokite su savo mintimis prieš mokinius, atverkite širdį ir siųskite iš saulės ateinančios šviesos pluoštus per save į savo mokinius. Tegul visa klasė prisipildo šviesos. Ir sakykite jiems mintimis: „Aš myliu jus, vaikai, aš myliu jus, vaikai, aš myliu jus, vaikai. Jūs ne vien mano mokiniai – tegul jus moko ir ateities Kūrėjas, nes jūs ir Jo mokiniai. Tegul Jis padeda man jus mokyti. Tai Jis siunčia man šią šviesą ir aš dalinuosi ja su jumis. Jūs esate ramūs, geri, kupini išminties ir meilės, kupini gėrio, grožio ir šviesos. Tepasiekia jus visa, kas iš gėrio, ir tegu nepasiekia jūsų niekas, kas nėra iš gėrio. Tai sakau jums, mano mokiniai, nukryžiuoto Meilės mokytojo galybe. Te Jis padeda man mylėti jus, o jums – mane…“
Ir taip darykite kiekvieną kartą prieš susitikdami su savo mokiniais. Tada jūs būsite tikrieji mokytojai. Jūsų siela prisipildys meilės, o jūsų mokiniai tai pajus. Jūs neprarasite kantrybės, jūs mažiau pavargsite, o svarbiausia, atsiras teigiamas ryšys tarp jūsų ir jūsų mokinių. Sieloms nereikia žodžių. Jūs atversite jų sielas išminčiai. Niekada nepailskite tai daryti. Tai jūsų pašaukimas ir jeigu jį atliksite blogai, turėsite atsakyti už pasekmes.
Nuolatos kartokite vaikams: „Aš myliu jus“. Jūs neturite teisės pavargti mylėti. O jei pajustumėte, kad nebeturite jėgų, – pasitraukite. Pagalvokite, o gal jūs geriau galėtumėte vairuoti troleibusą?.. Blogai atlikdami mokytojo pareigas jau tarnaujate blogiui.
Žinokite, kad nėra niekieno zonos tarp gėrio ir blogio. Jeigu nesi gėris, – jau esi blogis. O jeigu nesi meilė, – jau esi neapykanta. Tada gydykite savo sielas, bet pasitraukę nuo vaikų. Vaikas – ėjėjas per minų lauką, dažniausiai – vienišas ėjėjas, kur jo tyko mirtini pavojai. Ten už gyvenimo lauko ribos jo laukia, stebi ir drąsinamai šypsosi Amžinybės Tėvas. Virš jo, einančio, sklendžia Angelas Sargas ir ištiestais sparnais jausdamas pavojų nuolat stengiasi jam padėti, apsaugoti, įspėti. Tačiau tai vyksta neregimybėje. O tu, kuriam patikėtas žemiškasis vaiko likimas, nebūk ta klastūnė mina, kuri sprogs jam po kojų ir iškreips jo kelią…
Niekada nesakyk savo vaikui ar savo mokiniui: „Tu blogas, tu nemokša, tu kvailys, idiotas, nusikaltėlis…“ Nes žodis – stipriausias įrankis, kuriuo statomas gyvenimas ir kuriuo griaunamas, o tas, kurs jį ištaria, daug stipresnis už mažąjį keliauninką per pavojų lauką. Tuo žodžiu tu nurodai blogiui kelią į vaiką, jį atiduodi, pasmerki, atsisakai jo. Tuo žodžiu tu išprovokuoji vaiką neigiamam polinkiui, įpročiui, ydai, nuodėmei, atveri jo sąmonės vartus tam, apie ką jis net nepagalvotų, pripratini jį prie neigiamos jo ateities perspektyvos, ir jis tam nebesipriešina. Ir už jo nuodėmes taip pat būsi atsakingas ir tu.
Tik išdavikas atsisako to, kas jam patikėta sergėti. Baisu, kai išdaviku tampa mokytojas, tėvas, motina… Todėl, jeigu gerbiate savąjį pašaukimą būti kuo nors iš jų, nuolatos kartokite savo vaikams ir mokiniams: „Aš myliu jus, vaikai…“ Kartokite, ir jūsų pavargusios sielos pasveiks, jas pagydys tas, kuris atsiuntė į šį pasaulį kūdikius. Kartokite jiems ir kartokite: „Mes mylime jus, vaikai. Mes mylime jus, vaikai. Mes mylime jus, vaikai…“
Naudokitės daugiskaita, nes jūs atstovaujate žmonijai ir turite teisę jos vardu sakyti: „Mes mylime jus, vaikai…“
Mes mylime… Atleiskite mums visi, kurie kentėjote dėl mūsų žiaurumo, neatidumo, paviršutiniškumo ir tamsos, kurie krūpčiodami verkėte mūsų nuskriausti, kurių mažos širdelės susigūždavo iš baimės mus pamačius ar išgirdus, arba kurie neparodytas ašaras paversdavote pykčio iškrovomis ir dėl to nukentėdavo nekaltieji. Dėl viso šito tikrieji kaltininkai esame mes, suaugę žmonės, jūsų mokytojai ir tėvai.
Mes atsiprašome jūsų – būkite mums gailestingi.
Auklėkite mus savo šventu vaikiškumu ir viskuo, kas jame telpa, kad nebūtume amžinai atstumti Ateities Kūrėjo.
Taip kalbėk žmonėms apie jų vaikus, nes jie gėdisi savo jausmų ir vaikus užaugina bejausmiais. Visa, ką gali pasakyti savo vaikams, pasakyk ir jų vaikams arba jiems, kad mokėtų kalbėti. Atverk savo širdį ir Didysis Logosas tegul siunčia per ją savo gražiausius pavidalus. Tegul tavo širdis šiandieną būna tarpinė stotis iš pasaulio viršūnių į žmonių sąmonę ir širdis. Kalbėk jiems, kas tavyje susikaupę, ir nesijausk mažiau išmintinga negu tie, kas kalba apie politiką, ekonomiką ir kitokius alkstančiai sielai ne itin reikšmingus dalykus. Kiekvieno žmogaus siela potenciali dieviškumui, tiktai protas ir sąmonė privalo leisti jai vesti žmogų ta kryptimi.
Kalbėk apie meilę ir kalbėk apie meilę. Ir nepajusi, kiek daug žmonių pradės mąstyti tavo mintimis ir kartoti tavo žodžius, kurie iš tikrųjų nėra tavo.
Visa, ką tu jauti, yra patirtis, ją privalai perteikti tiems, kurie šito laukia. Ką jauti savo tėvams ir savo vaikams, – gali papildyti ir praturtinti kitų jausmus. Ateis laikas, kai tavo vaikai nutols nuo tavęs. Jie pradės tave ignoruoti, žvelgs į tave per atstumą ir tau bus skaudu dėl to. Nenusivilk jais. Tu tebesi jų stiprioji dalis, tebesi jų išmintis, jų drąsa ir jų pasitikėjimas. Bet jie pasaulį turi atrasti patys. Jie turi atsitraukti nuo tavęs, kad savarankiškai padėtų koją ant žemės ir sušuktų iš nuostabos, atradę naują krantą, nors žinai, kad tai ta pati žemė, ant kurios stovi ir tu. Ir tą padaryti jiems padeda jų protestas, pirmiausia – prieš tėvus. Turi priimti šį skaudų smūgį.
Vėliau, kai jie bus atradę patys daugybę dalykų ir savo patirtimi užkariavę savo laiką, jie vėl atras tave. Ir būsi nustebintas, kad jie kalba tavo žodžiais ir išreiškia daugybę tavo minčių ar nuostatų, tik jau praturtintų jų pačių patirtimi. Jeigu jie pernelyg ilgai tave ignoruos, vadinasi, jie dar tebeieško savo identiteto šiame pasaulyje. Būk kantrus ir palauk. Praeis dar kiek laiko, ir pamatysi, kad jie atrado savo tėvus ir nustebę suvokė, kiek daug jūs jiems davėte ir kokie esate išskirtiniai, nes kiekvienam vaikui yra būdinga didžiuotis savo tėvais ir tai daro netgi tie, kuriais tėvai nesididžiavo. O kai jūsų nebebus, jų laukia didžiausiais atradimas, – jie suvoks, kokie jūs neišskiriami, ir tas trumpas išsiskyrimas šioje realybėje jiems bus sunkiausias ir skaudžiausias, – žinoti, kad tas pats gyvenimas, kuris jus sujungė, jau išskyrė jus, ir jie niekad niekad niekad čia jūsų nebepamatys.
Ir liks tik viltis ir neklystanti nuojauta, kad meilė artimas sielas sujungs ir ten, kas žmogaus gyvenime lieka paslaptis.
Gyvenimas ir mirtis…
Tėvas, motina ir vaikas…
Viskas pasaulyje vyksta pagal šį dėsnį. Šis dėsnis nuspalvintas visomis įmanomomis gyvenimo realybės spalvomis, o tos realybės diapazonas begalinis. Šį dėsnį lydi visi įmanomi jausmai, bet aš trokštu, kad dominuojanti erdvė, kurioje šiam dėsniui lemta pasireikšti, būtų meilės erdvė, nes tik meilė panaikina ribas tarp skirtingų būvių, pasaulių ar to, ką mes kartais vadiname matavimais, – tarp žinojimo ir paslapties. Ir atsidūrus prieš išsiskyrimo paslaptį, mylinti širdis ilgiau girdi signalus iš anapus. Riba tarp šiapus regimybės ir anapus regimybės eina visai šalia mūsų. Kartais priartėjame prie tos ribos patys visiškai to nežinodami, o kartais ieškome jos intuityviai, jausdami Amžinybės trauką ir pasąmonėje žinodami, kad nėra mirties, o yra tik būvių kaita ir amžini įrašai Būties knygoje, kuriais gali pasinaudoti šiuos ženklus išmokusi siela. Pasinaudoti, kad lengvesnis būtų kelias į Ateitį, kuri turi pačią nuostabiausią prasmę, ir jau vien dėl to verta atidžiai ir pagarbiai mokytis tos knygos ženklų ir simbolių, kad Ateities prasmė ištiktų mūsų likimus kaip šviesi neišvengiamybė, suteikianti kantrybės, Vilties ir gydančią kelio perspektyvą. Ir mokantis šio mokslo kiekvieno autentiška patirtis yra neįkainojamai brangi.
—————————————————–
